Rūpinkimės ne išviršiniais ženklais pasižymėti ir išsiskirti,
o tik dvasia, gyvenimo šventumu, tikrai katalikišku grynu mokslu,
darbuose sumanumu, sąžiningu pareigų atlikimu,
Dievo ir artimo meile, darbštumu, tvirtu tikėjimu, uolumu.

(Pal. J. Matulaitis)

Išaušo dar vis šaltas sausio 27-osios dienos rytas. Nors jau kelinti metai žiemos mūsų nelepina, bet žmonės, palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, eiliniai marijampoliečiai, kasmet šios dienos rytais renkasi į Marijampolės dramos teatrą. Pasitempę, pasipuošę, dvasiškai pasiruošę pasitinkame svečius iš visos Lietuvos, nes norime atsigerti iš tos versmės, priglusti prie tų šaknų, kurios vadinasi Palaimintasis, Sūduvos – Lietuvos – viso tikinčiojo pasaulio sūnus.

Diena, kurioje bus apstu visko: ir šv. Mišios bazilikoje, ir 7-asis Draugijos suvažiavimas, ir konferencija, ir susikaupimas-meditacija Palaimintojo koplyčioje , prasidėjo sesers O. Petraškaitės MVS ir Draugijos tarybos pirmininko V. Buškevičiaus pasveikinimu. Skambant himnui Kur tiesias lygios lankos įnešama Draugijos vėliava. Kalbėdamas renginio pradžios maldą JE vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC prisiminė sunkią tėvo Jurgio vaikystę, nelengvą našlaičio dalią, kelią į kunigystę, pasiektas didžiausias aukštumas.

Sveikinimo žodžius taria ir vienuolijų, Draugijos globėjų, vyresnieji. Sesuo V. Plečkaitytė MVS patikino, kad mes visi esame lydimi seserų maldos, ir pakvietė melstis, mąstyti širdimi, taip kaip Mergelė Marija: Marija dėmėjosi visus dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Ką Viešpats sudės į mūsų širdis, turėtų būti sėkla, kuria dalintumės su visais. Tėvas V. Brilius MIC kvietė daugybę dalykų, kuriuos sužinosime šiandien, permąstyti, parsinešti į savo namus, į savo darbus; galvojant Palaimintojo akivaizdoje matyti pasaulį Jo akimis, nes Jis matė realų pasaulį, bet ne įsivaizduojamąjį, ne idealizuojamą, kaip mėgsta daugelis. Todėl Jis daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams, kitų švietimui ir lavinimui. Baigdamas kreipėsi į susirinkusius: jūs esate šios tautos dalis, norite patys darbuotis ir keisti pasaulį. Tepadeda jums Dievas Palaimintajam užtariant, kuris, tikiu, yra su mumis.

Pasveikino konferencijos dalyvius ir Seimo narys A. Mitrulevičius, kuris pasidžiaugė galimybe būti kartu, prisiminti Palaimintojo idėjas. Paminėjo šeimos metus, prieštaringumus, kuriuos išgyvena šiandien ši pagrindinė visuomenės ląstelė, ir patikino, kad yra ir bus tradicinės šeimos atstovas.

Kanauninkas religijos mokslų magistras teologijos licenciatas Telšių kunigų seminarijos prefektas A. Sabaliauskas pradėdamas konferenciją paminėjo, kad su J. Matulaičiu jam teko dvasiškai susitikti ne kartą. Pirmasis Telšių vyskupas J. Staugaitis, buvo Palaimintojo klasės draugas. Jie aktyviai bendravo, tarėsi, derino įvairius reikalus. Pranešėjas paminėjo, kad marijonai yra nemažai prisidėję prie jo formavimo gyvenant Kaune ir bendraujant su kunigu V. Briliumi. Skaitydamas Palaimintojo raštus, atrado daug minčių apie Mergelę Mariją, apie Ją ir šiandienos pranešimas: Švč. Mergelė Marija – šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė. Todėl visi tikintieji turėtų melstis, nuoširdžiai prašyti, kad Ji padėtų, kad būtų mūsų gyvenimo mokytoja. Nereikėtų žiūrėti į Mariją kaip į ikoną, bet priimti jos žemišką situaciją, jos paprastą paprastos moters gyvenimą: gimdymas, bėgimas į Egiptą, gyvenimas nelaisvėje, ir taip kasdien iki Kryžiaus, iki Sūnaus mirties. Palaimintasis žiūri į Marijos gyvenimą žemėje kaip į svarbiausią dalyką; svarbiau už viską (partijas, nusiteikimus) patirti, kad esame Viešpaties vargšai. Tik Marijoje galima rasti paguodą ir nusiraminimą, ji – mūsų motina ir palydovė žemiškajame kelyje, per ją mus pasiekia visos Dangaus malonės. Kunigas pacitavo šv. Bernardą, aistringą Marijos dainių: „Be saulės, kuri nušviečia pasaulį, kaipgi išauštų diena? Be Marijos, didelių ir plačių jūrų žvaigždės, kas gi beliktų, jei ne viską apgaubianti tamsa, mirties šešėlis ir tirščiausios sutemos? Tad iš didžiausių sielos gelmių, iš visos širdies, su meile, savo valios jausmais ir troškimais garbinkime Mariją, nes tokia yra valia Dievo, panorusio, jog viską gautume per Mariją“.

Šiandieniniame pasaulyje žmogus yra gundomas tenkintis pasiekta materialine gerove, užsimiršti turtuose. Popiežius Pranciškus mums primena, kad mes turime Bažnyčią ir vien materialumo neužtenka. Žmonių protai šiandien sumaišyti, žmogus dažnai yra linkęs klysti ir paklysti, o žiūrėdami į Mergelę Mariją turime atsirinkti. Ji niekada nenustojo pasitikėti Dievu. Taip ir mes esame pašaukti daryti labai paprastus, mažus darbus; dangaus karalystėje jie yra svarbiausi, svarbiausi tie, kurie nematomi, kaip ir artimo meilė, kuri prasideda nuo labai mažų paprastų dalykų. Mergelė Marija kaip tik ir yra tokia, pavargusi ir nuliūdusi, besidžiaugianti ir harmoninga asmenybė, pilna dvasios, kuklumo, ramumo; ji pavyzdys šiam pasauliui, pamišusiam dėl reitingų, dėl viešumo. Ji vykdo Dievo valią (to nori Dievas iš kiekvieno mūsų). Jai nekyla kausimas: „Kas man iš to?“. Marija yra ta, kuriai atiduota galimybė būti mokytoja. Mokyti pasitikėti Dievu, būti jam atviriems. Tas pats šv. Bernardas viename iš pamokslų sakė: „Ja sekdamas neišklysi iš kelio“. Baigdamas konferenciją kunigas pasiūlė klausytojams apmąstyti, kokia yra kiekvieno dvasinė būklė, kiek esame panašūs į Mergelę Mariją, į Palaimintąjį.

Maldos pusvalandį Palaimintojo koplyčioje organizavo ir pravedė Marijampolės skyriaus Draugijos nariai. Gausus maldininkų būrys giedojo kartu su giesmininkais Jam skirtas giesmes, apmąstė Šventojo Rašto tekstus, susikaupę klausėsi tėvo Jurgio dienoraščio minčių, nes Jo gyvenimas yra pavyzdys mums visiems, mums, kuriuos Palaimintasis kvietė būti Dievo vaikais ir aktyviais Bažnyčios nariais. Ne vieną kartą šią dieną skambėjo vyskupiškas Palaimintojo šūkis: Nugalėk blogį gerumu ( Rom 12,21), kuriuo visada stengėsi vadovautis. Susikaupimą baigė sesuo Evelina MVS Prašymo malda ir malda už ligonius, nes šią dieną Draugija baigė maldų devyndienį, melsdama palaimintojo Jurgio užtarimo kiekvienam kenčiančiam ir raudančiam, apleistam ir vienišam, ieškančiam ir nerandančiam...

Šv. Mišias bazilikoje aukojo arkivyskupas S. Tamkevičius, koncelebravo 10 vyskupų ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Celebrantas sveikindamas į iškilmę susirinkusius priminė visiems Palaimintojo priklausymą Sūduvos žemei, Jo artimumą mums ir pakvietė prašyti Jo užtarimo, kad ir mūsų gyvenimo vaisiai būtų panašūs į tėvo Jurgio.

Homiliją sakė Panevėžio vyskupas ordinaras L. Virbalas SJ primindamas, kad Palaimintuoju tėvas Jurgis paskelbtas dar sovietmečiu pogrindžio sąlygomis ir ši žinia sklido atspausdintais lapeliais, knygelėmis, sklido padauginti ir užsienyje parengti leidiniai, pristatantys palaimintąjį Jurgį, garsėjusį šventumu tarp jį pažinojusių. Kiekvienais metais sausio pabaigoje ir liepos viduryje ypatingu būdu katalikiška Lietuva vis prisimena savo tautos Palaimintąjį. Tačiau prelegentas kalbėjo ir apie jausmą, lyg šauktume minkštais audiniais išmuštame kambaryje – šaukiame garsiai, o aido nėra, pakankamai neskamba. Buvo pažymėta ta pati priežastis, dėl kurios iki šiol ne užbaigta nė vieno lietuvio beatifikacijos byla, pateikta popiežiui ir pasauliui. Žinia apie mūsų šviesius katalikus, kankinius ir liudytojus, Evangelijos dvasios žmones, ir nežmoniškomis sąlygomis saugojusiais tikėjimą kaip šviesų žiburį, kaip brangiausią lobį, o vienintelė atrama jiems buvo Kristus. Tokių žmonių tikrai yra ir jie mums gali būti brangi ir reikalinga paskata.

Palaimintasis, šventasis – krikščionis, gyvenantis Evangelija, teigė vyskupas; kaip šv. Pranciškus Asyžietis, pagal kurio gyvenimą būtų galima atkurti Kristaus Gerąją Naujieną, užtektų jį aprašyti. Tą patį galime pritaikyti kiekvienam šventajam ir drąsiai teigti: jis gyveno Evangelija, jo gyvenimas – įgyvendinta, naujame amžiuje, kitokiose sąlygose realizuota Evangelija. Kitaip nebūtų sulaukęs šio Bažnyčios pripažinimo. Mūsų Palaimintasis yra vienas iš jų. Reiktų pasvarstyti, kokius Evangelijos puslapius jis mums nušviečia šiandien, o kartu aptarti du dalykus, dvi mintis. Primindamas Palaimintojo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“, prelegentas kalbėjo apie Palaimintojo aktualumą šiandien. Šiandien, kai bujoja patyčios mokykloje, apkalbos gatvėje ir darbe, pyktis prie televizoriaus, nervingumas prie vairo, kivirčai šeimoje, kai esame taip suirzę, kad nebesugebame ramiai dalintis nuomonėmis. Evangelija yra tikėjimo knyga, bet ne gero elgesio vadovėlis. Tačiau gyvenimas neturi skirtis nuo tikėjimo ir gyventi reikia pagal Evangeliją. Evangelinį gerumą, švelnumą tikintiesiems nuolat primena popiežius Pranciškus. Gailestingumas ir švelnumas – vieni dažniausių jo lūpose skambančių žodžių, nes ir Dievo gailestingumas liejasi nuo pat pasaulio sukūrimo iki atverto Kristaus šono ir tęsiasi pasaulio istorijoje. Vyskupas tarsi klausė mūsų, kiek esame atsivėrę Dievo meilei, ir ar pasiruošę atsilyginti meile. Meile, kur klesti švelnumas, kur pakinta elgesys savęs pačių, kitų ir Dievo atžvilgiu. Priminė inauguracijos Mišiose nuskambėjusį drąsų Pranciškaus kvietimą nebijoti gerumo ir švelnumo, kuris nėra minkštakošiškumas, svyravimas, nepajėgumas pasirinkti gėrį, kai gyvenimas pareikalauja apsispręsti, kartais net labai skausmingai. Krikščioniškas švelnumas kovingas; žmogaus žino, ką reiškia kovoti su blogiu savyje ir išorėje, tačiau siekia, kad prieš blogį visada laimėtų Kristus. Krikščionio švelnumas yra laikysena kovotojo, kuris žino, jog kova labai sunki, bet verta kovoti, nes Kristus šią kovą jau laimėjo.

Kalbėdamas apie Palaimintąjį vyskupas paliko savotišką užduotį, namų darbą tikintiesiems: skaityti jo prisiminimus, užrašus, pasidomėti jo asmenybe. Antras aptariamas dalykas buvo geriausiai iliustruojamas eilute iš Laiško žydams: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Arkivyskupo Jurgio gyvenimas ir jo tikėjimo tikrumas yra mums pavyzdys ir kelrodis. Tikėjimas jam buvo pats gyvenimas, tikrovė, o vienintelis siekis, vienintelis troškimas: gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, Bažnyčios, dėl sielų. Šiandieniniam žmogui, išvargintam gyvenimo kasdienybės, pragyvenimo rūpesčių, iškyla pavojus tikėjimą palikti kaip gražų, bet nepraktišką papuošalą. Homilijos pabaigoje apibendrindamas prelegentas vėl priminė popiežiaus Pranciškaus mintis ir raginimą visai Bažnyčiai, ne tik kunigams ir vyskupams, bet visiems pakrikštytiesiems: atsisakyti pasaulietiškumo, pasaulio dvasios, kuri veda į tuštybę, dominavimą, išdidumą; atsisakyti palaiminimams, Jėzaus dvasiai priešingo pasaulietiškumo ir remtis tikėjimu, o ne pasauliu. Tikintysis turi vadovautis Dievo žodžiu, nes kai jo nelieka, tada atsiranda kitas žodis: egoizmo, išdidumo, naudos ieškojimo bei savo norų ir įgeidžių žodis. Todėl kasdien turėtume mokytis iš Palaimintojo, būti ir darbuotis pasaulyje, kur nėra lengva, kaip nebuvo lengva ir Jėzui gyventi tarp žmonių, o sekimas Jėzumi negali būti vien patogus pasivaikščiojimas su Juo. Gyvenimas Evangelija turi mums teikti viltį ir skleisti džiaugsmą.

Iškilmės bazilikoje baigėsi malda Palaimintojo J. Matulaičio koplyčioje ir visi sugrįžo į Dramos teatrą, kur po agapės prasidėjo Draugijos 7-asis suvažiavimas. Be trumpos Draugijos skyrių apžvalgos, kurią padarė sesuo Viktorija, buvo pakviesta istorikė G. Gustaitė, Palaimintojo gyvenimo tyrinėtoja, pristačiusi Lietuvos žydų rabino laišką, skirtą Palaimintajam ir jo nuopelnams sprendžiant žydų klausimus anuometiniame Vilniuje.

Suvažiavimo dalyviai išrinko naują Draugijos tarybą, išgyveno puikias akimirkas meninėje programoje: skambėjo Palaimintajam skirtos eilės ir jautriai, dvasingai Vilkaviškio rajono Bartninkų moterų ansamblio „Aista“ (vadovė A. Krapavickienė) atliekamos dainos.

Iškilmės baigėsi, namo buvome išlydėti su pasiūlymu Palaimintojo J. Matulaičio pavyzdžiu daryti kiekvienos dienos peržvalgas, seserys visiems įteikė atmintines. Už viską esame dėkingi Dievui, Palaimintajam ir mūsų globėjams, brolių ir seserų vienuolijoms.

Vida Mickuvienė,
Marijampolės Pal. J. Matulaičio draugijos vadovė

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt