Straipsnių sąrašas

 14. XI. 1910. Žiūrėsiu, kad neapleidus darbo dėl maldos, nei maldos dėl darbo. Ora et labora – melskis ir dirbk. Be nuolatinės maldos siela vysta ir džiūsta, jėgos išsenka ir išsibaigia, dvasia išsiblaško ir patsai darbas pasidaro stebėtinai bergždžias. Antra vertus, nereikia vėl užmiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami dėl Dievo garbės, Dievą garbiname ir Jam tarnaujame. Mūs veikliame gyvenime būtinai turime būti įpratę į vidurinį dvasišką gyvenimą, į nuolatinę dvasinę maldą, turime mokėti atjausti savo širdyje Viešpatį Jėzų, statyti save ir savo darbus Dievo akivaizdoje. Labai svarbu įprasti maldai apversti atliekamo laiko trumpas valandžiukes, tai yra, einant nuo vieno darbo prie kito, kur važiuojant, net einant pasivaikščioti, atitrūkstant nuo darbo, nuo žmonių draugijos, nuo savo užsiėmimo. Be tokios nuolatinės maldos, nuolatinio dvasios kėlimo prie Dievo veikliame gyvenime, kurį turime mes vesti, neilgai ištesėsime. Bet vėl, antra vertus, darbas, malda gaivinamas ir pašvenčiamas trumpais prie Dievo atsidūsėjimais, trumpais minties ir širdies aukštyn pakėlimais, labai žmogų tobulina ir su Dievu suvienija. Taip dieną praleidęs, žmogus jauti vakare kažin kokį dvasios ramumą ir širdies džiaugsmą, jauti, kad diena nebuvo tuščia.

15. XI. 1910. Ką pravertės, jei mes turėsime kad ir gražiausias ir geriausias Instrukcijas, jei jų nepildysime. Geriau mažai turėti Įstatų, o juos pildyti kaip pridera, negu turėti jų daug, bet gyvenime neprisilaikyti. Tačiau visas gyvenimas turi būti suimtas į tvarką vienuolyne. Niekad nevalia paleisti bendras gyvenimas tekėti kaip upė, kaip tinkamas. Vienuolijos gyvenimas turi visada būti suimtas stipriai į Įstatus, į Instrukcijas ir Regulas ir į Vyresniųjų rankas. Jis turi būti valdomas ir vedamas, ir tvarkomas. Net kiekvienam broliui, siunčiant jį kur nors į darbą, reikia duoti, kiek galima, raštu instrukcijas, kad žinotų, ko laikytis. „Kas regulai gyvena, Dievui gyvena". Kiekvienam broliui turi būti palikta gana plati dirva, kad laisvai galėtų darbuotis dėl didesnės Dievo garbės pagal savo gabumus ir vyresniųjų paliepimus. Bet ir jam nevalia gyventi palaidu gyvenimu be tvarkos. Ir jis privalo patsai suimti savo gyvenimą į tvarką, kad kiekvieną valandą turėtų savo paskyrimą ir tikslą.

17. XI. 1910. Iš visų pusių girdisi aimanavimai, kad mums trūksta tinkamų žmonių prie darbo. Darbo begalės, o žmonių maža arba ir visiškai nėra. Tai tiesa. Bet kas čia kaltas, ar ne mes patys! Geriausias apvaizdusis Viešpats Dievas, kada reikia ir kada Jis nori, suranda sau tinkamus žmones ir juos pašaukia prie darbo ir duoda savo malonės, apšvietimo, įkvėpimo, meilės, tikėjimo, šventumo jiems galią. „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akimis – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko... " (1 Kor 1, 27b-28). „Dvasia pučia kur nori, kada nori ir kaip nori" (plg. Jn 3, 8). Bet paprastai Viešpats Dievas valdo vienus žmones per kitus; vienus su pagalba kitų veda į išganymą. Paprastai Dievas duoda mums tik supratimą, ko Bažnyčiai reikia, o jau mes patys turime stengtis su Dievo padėjimu tuos reikalus atlikti. –

Reikia mums žmonių, tai stenkimės mes juos sau išsiauklėti, išsilavinti. Nuo to, man rodos, ypatingai reikėtų pradėti mums visus visuomenės Kristuje atnaujinimo darbus. Visa atnaujinti Kristuje (plg. Ef 1, 10). Žmogaus protas yra versmė visokių minčių, kurios paskui patekusios į minias pasklinda į platųjį pasaulį, ima žmoniją valdyti. Žmogaus valia yra toji jėga, kuri, arba telkdama ir vienydama aplink save kitus žmones, arba juos stumdama pirmyn, arba ir atgal juos vesdama, keldama, žemyn nutraukdama, valdydama, gali laimę arba nelaimę žmonijai suteikti.

Žmogaus širdis visokių ugnies jausmų pilna gali būti jėga, kitus sušildančia, uždegančia, sukaitinančia, kaip garas ir elektra, prie gero darbo patraukiančia ir pastumiančia, arba vėl kenksmingu gaivalu, viską sunaikinančiu. Taigi svarbu žmogų gerai, tinkamai Kristaus dvasioje išauklėjus: jo protą tikra pilna tiesa apšvietus, jo valią į Dievo valios, per įsakymus, patartis, priedermes, pašaukimą, įkvėpimą, aplinkybes ir t. t. išreikštos, ryšius stipriai suėmus ir Dievo malone, kurią mūsų motina Bažnyčia per sakramentus ir kitokiais būdais gausiai mums parūpina, kurią mums pats Dievas taip gausiai duoda, sustiprinus; jo širdį karšta Dievo ir artimo meile uždegus. –

Mūsų Kongregacija tad ypatingu būdu turėtų rūpintis, kad išlavinus ir prirengus reikalingų Bažnyčiai žmonių. Iš vienos pusės, gerai reikėtų atsižiūrėti į Bažnyčios reikalus kiekvienoje tautoje, reikėtų tuos reikalus, pradėjus nuo svarbiausių ir būtiniausių, stengtis gerai supras­ti ir permanyti. O iš antros pusės, reikėtų rūpintis surasti tam tinkamus žmones, juos gerai išlavinti, išmokyti, prirengti, kad gerai galėtų tuos reikalus atlikti, kad galėtų pasekmingai darbuotis. –

Pirmiausiai, žinoma, visada reikia rūpintis dvasišku vidiniu žmogaus ištobulinimu, kad jis būtų pagal Dievo širdį žmogus. Kad galėtų ir kitiems būti dvasiško atgimimo ir gyvenimo versmė. Paskui reikėtų stengtis tobulinti ir kituose reikalinguose daiktuose: ar tai mokslo, ar darbo, ar veikimo srityje, – kad būtų nors vienoje kokioje gyvenimo šakoje Bažnyčiai ir visuomenei naudingas, kad ir įgimtomis dovanomis, ir gabumais, darbu ir triūsu galėtų Dievui tarnauti ir žmonėms naudingu būti; kad ir tais ištobulintais įgimtais įrankiais, kuriuos išlavinimas, mokslas ir gabumai duoda, ne žemiau už netikinčius arba ir tikinčius, kurie nėra Dievui ypatingai pasišventę, stovėdamas, kiek galint dar ir prasinešdamas, kad ir tais įrankiais galėtų pasekmingai naudotis, kad kitus prie Dievo ir Bažnyčios patrauktų. –

Taigi, nereikėtų mums niekad gailėtis nei laiko, nei žmonių, nei skatiko, kad tuos žmones, kuriuos mums Apvaizda siunčia, gerai išlavinus, išauklėjus ir prie naudingo Bažnyčiai ir visuomenei darbo prirengus. Geriau palikti kol kas vienur arba kitur laukus dirvonais gulėti, negu žmones, neužtektinai išlavintus ir prirengtus, į darbą siųsti; geriau bus, jei turėsime kad ir mažiau darbininkų, bet gerų ir tikrų darbininkų, kurie tą darbą atliks taip, kad jo antrą kartą nebereikėtų dirbti. Čia reikia iš vyresniųjų pusės didelės išminties ir kantrumo, kad matydami plačias dirvas visur dykas begulint, visur daugybę darbų, darbininkų stoką, nesiųstų pirma laiko neišlavintų ir dar gana neprirengtų žmonių į darbą, kad mokėtų pakęsti ir palaukti, kol žmonės nesubręs, neprisiruoš. Darbo niekad nepritrūks: dar visur platūs laukai dirvonais guli, o ir dirbamuose laukuose kiek dar raugių ir piktžolių. Ir pinigų prireikus dar ne taip sunku surasti; Dievas rūpinasi savo tikrais tarnais, kad tik gerų, tinkamų žmonių būtų. –

Taigi atsidėję turime rengti, mokyti ir lavinti reikalingus mums žmones. O ir paskui, pastatę juos prie darbo, turime žiūrėti, kad vis dar turėtų laiko tobulintis ir dvasiškai, ir kiekvienas savo darbo šakoje. Tobulybės dėsnis turi būti visuotiniu mūsų gyvenimo dėsniu, ne tik tada, kada einasi apie asmenišką, dvasiškąjį išsilavinimą, bet ir priedermių atlikime ir darbuose, ir tuose patarnavimuose, kuriuos galėsime dėl Bažnyčios atlikti. Tebūna mums pavyzdžiu Kristus, kuris viską gerai padarydavo: viską gerai padarė (plg. Mk 7 ,37). Reikia žiūrėti, kad pirm laiko į darbą neįsišokus ir neįsitraukus, o kokį nors darbą apėmus ar pradėjus, stengtis jį gerai atlikti ir tobulyn varyti.

Duok Dieve, kad aš, savęs išsižadėjęs visiškai, kaskart labiau Tavyje ir Tavo šventoje valioje paskęsčiau. Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų laisvę įgyji, kada išsinėręs iš savimeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą, kada savo sugedusį kūną ir šio pasaulio ankštutėlę gūžtelę dvasia apleidęs, apsigyveni Aukščiausiojo būstuose: kaip tada pasidaro protas aiškus, laisva dvasia, širdis plati ir atvira. Tada tik iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. Įmanytum visą kraują po šlakelį atiduoti, – kad tik tuos savo brolius, tą Dievo šeimynėlę prie Dievo atvedus, prie Bažnyčios, kad su Kristumi juos suvienijus. Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa. Kuomet žmogaus siela Šventosios Dvasios pagauta pakyla ir nuskrieja į tas aukštybes, kur Švč. Trejybė savo amžinybėje neapsakoma, neišreiškiama, begaline garbe spindi – šviečia, ir kuomet nuo tų aukštybių apmeti paskui akimi šį pasaulį, kaip jis išrodo menkutis, mažas. Iš tų amžinybės aukštybių į šį pasaulį žvelgdamas, išmoksti kaip pridera įvertinti kiekvieną šios žemės daiktą ir kiekvieną savo vietoje pastatyti, išmoksti daiktais kaipo įrankiais naudotis dėl didesnės Dievo garbės. Ką tai padės amžinybei, didesnei Dievo garbei, Bažnyčios gerovei, sielos išganymui, mano pažangai? Duok, Dieve, kad į viską žiūrėčiau nuo amžinybės aukštybių ir viską amžinybės svarsčiais sverčiau. –

Visos Teisės Saugomos ©2010-2019    www.vargdieniu.lt