Straipsnių sąrašas

 Reikia į viską žvelgti amžinybės žvilgsniu.

Atsidėjus visame kame reikia ieškoti Dievo ir stengtis Jam įtikti. Bet Viešpats Dievas taip yra malonus ir geras, kad Jis pirmutinis mūsų ieško. Savo malone Jis mus kelia, žadina, kad pabustume iš dvasiško susnūdimo, Jis nuolat mus skatina ir ragina, kad dirbtume Jo garbei; Jis mus veda ir traukia aukštyn į tobulybę ir prie visokių gerų darbų dėl sielų išganymo ir Bažnyčios labo. Tik nereikia trukdyti ir kliudyti Dievo malonės įtekmei, nereikia daryti kliūčių Dievui mūsų sieloj, priešingai, reikia pašalinti tas kliūtis, reikia pasiduoti Dievo malonei. Reikia sutraukyti, nieko nebojant, vieną paskui kitą tuos pančius, tas virves ir virvutes, kurios mūsų sielą laiko pririšusios prie mūsų savimeilės, prie mūsų kūno ištaigų, prie mūsų valios visokių užgaidų, prie mūsų proto žemiško išmanymo ir neduoda jai pakilti, reikia sutraukyti ir sudaužyti tuos pančius, kurie mus laiko prirakinę prie šio pasaulio daiktų ir daiktelių, ir visokių menkniekėlių, suvaržę tuščios garbės geismų ryšiais, reikia numesti šalin nuo savo pečių tą sunkią naštą, kurią ant mūsų yra užkrovęs nereikalingas atsižvelgimas į tuščią žmonių nuomonę, o kuri taip dažnai mus kaip sloga slogina, reikia numėtyti drąsiai nuo mūsų kelio tuos visus gramozdus, paniekinti tas visas baidykles, kurias mums kryžiaus, kentėjimų, vargų ir bėdų, persekiojimų, nepavykimų ir t. t. baimė mėgsta prieš akis statyti. Žodžiu, reikia nesibijoti apmirti, kaip tam grūdui, kurį mini Evangelija, įbertam į žemę. Kol grūdas nebus apmiręs, jis vienas nenaudingai gulės žemėj; tiktai kada bus patsai apmiręs, jis išduos gyvybę ir atneš keleriopą vaisių (plg. Jn 12, 24). Taip ir žmogus neturi bijotis apmirti, paskęsti Dievuje. Kada bus žmogus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tik tada jis atgis ir atgims Dievuje ir gausių vaisių išduos. Kas taip savo sielą pragaišins Dievuje ir dėl Dievo, atras ją vėl, tik šventą, skaisčią, padievintą ir išganys ją ir per ją daug kitų. Kas gi įsikirtęs į savymeilės virves laikysis savo sielos ir visko bijodamasis nežinos kaip ją saugoti, pražudys savo sielą, liksis vienas sau gulėti, kaip anas sudžiuvęs grūdas. „Kas myli savo gyvybę – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui" (Jn 12, 25). –

Jei tik, iš vienos pusės, mes tikrai ieškosime Dievo, o, iš antros pusės, visiškai būsime pasidavę Dievo valiai, tai, be abejo, Viešpats Dievas prie visko mus prives. Ne visi šventieji išsyk pašoko iki aukštam tobulybės laipsniui. –

Daug šventųjų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, kamavęsi, priėjo prie aukštesnio šventumo laipsnio, o priėjo dėl to, kad nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik drąsiai noriai veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas nuo jų pareikalaudavo, nesibijodavo visko dėl Dievo pašvęsti, paaukoti. Už tai ir Dievas juos prie visko privedė: prie tobulybės ir prie gerų, naudingų darbų dėl Bažnyčios ir sielų.

18. XI. 1910. „Dėl jų aš pašventinau save, kad jie būtų pašventinti..." (Jn 17, 19). Pačiam besitobulinant, besirūpinant ir besistengiant eiti vis šventyn, reikia neužmiršti ir kitų ištobulinimo, reikia rūpintis ir kitus prie Dievo patraukti, ir į kitus gerą įtaką padaryti. Ir čia būtų gera pradėjus tasai darbas nuo artimiausiųjų: nuo saviškių ir namiškių, kiek galima; o paskui jau reikia siekti toliau. Būtinai turi mums kiekvienam rūpėti, kad ne tiktai patys kaskart tobulyn eitume, bet kad drauge ir kitiems taptume dvasiško gyvenimo ir tobulybės parama, versme, židiniu. Ne tik turime žiūrėti, kad patys kaskart geriau susiorganizavę ir susitvarkę būtume, bet kad ir kitus dar aplink save telktume ir vienytume dėl gerų darbų, dėl Bažnyčios ir Dievo.

20. XI. 1910. Užėjo man mintis, kokių priemonių pasigavus geriausiai būtų galima atitaisyti, atnaujinti ir pakelti žemyn nusmukusi dvasia kokioj nors vienuolijoj. Pastebėjus, kad vienas antras daiktas jau nebe tvarkoje vienuolyne, kaip reiktų imtis prie darbo, kad tai pataisius ir net pagerinus. –

Paprastai tokiame atvejuje matosi šitoksai liūdnas pasireiškimas: kritikuojama ir peikiama viskas ir visi, visa kaltė suverčiama ant vyres­niųjų, ant įstatų ir visokių aplinkybių, nuolat aimanuojama ir skun­džiamasi. Uolesnieji ir neva geresnieji būna tada greičiausiai aršiausi kritikai, peikikai. Kas iš to per nauda? Tik dar daugiau genda dvasia ir žemyn krinta; pradeda darytis partijos, tarp kurių gema kai kada neapykanta ir kova. Neapykanta gi, kaip kiekvienas piktas geismas, aptemdo žmogaus protą, apgiežia širdį. Dvasios susijaudinime ir susi­drumstime ne vieta Dievo Dvasiai (plg. 1 Kar 19, 11 –

Kokiu tad būdu reikėtų pradėti tikras gyvenimo pataisymas ar to, bent kas netvarkoje, atitaisymas? Man rodos, geriausiai šitokiu būdu: pirmiausiai pačiam tam, kuris išvydo ir suprato blogą daiktų stovį, reikėtų pas Dievą maldoje ieškoti tikros šviesos ir supratimo, ir valios stiprybės. Reikėtų Dievo akivaizdoje visas dalykas gerai apgalvoti ir apsvarstyti, ir taip juo pačiam persiimti, kad jis apimtų ir pagautų ir proto mintis, ir valios jėgas, ir širdies jausmus. Toliau reikia pradėti pačiam tobulai gyventi, pildyti tai, kas nepildoma, vengti tai, kas negero į vienuolyną įsibrovę, žodžiu, gyventi pagal vienuolyno įstatus ir dvasią. Taip pačiam besistengiant tinkamai gyventi ir elgtis, reikia žiūrėti, ar nesiras koksai draugas, kuris taip pat sutiktų pagal Dievo dvasią gyvenimą pradėti ir panorėtų drauge išvien eiti prie to pat tikslo. Reikia rūpintis jam įkvėpti to pat idealo meilę, to pat reikalo supratimą, tokį pat, kaip pats turi, karštą Dievo valios išpildymo tame sumanyme norą. Paskui abudu taip Dievo keliais ir takais beeidamu ir Dievo didesnės garbės visame kame begeisdamu, tesistengia dar ir trečią, ir ketvirtą, daug kitų draugų pamažu prie savęs patraukti. Tokiu būdu pasidarys nauja srovė, kuri pamažu visą vienuolyno kūną nauja dvasia perims. Žinoma ir suprantama, kad visa tai, paprastai, reikia su vyresniųjų žinia daryti ir jiems laiminant ir padedant. –

Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti Kristuje atnaujinimo darbas, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti, ir kitus reikia rūpintis patraukti paskui save, ypač savo pavyzdžiu. Toksai būdas pradėti atnaujinimo darbą ne tik vienuolyne, bet ir kitose gyvenimo srityse, kažin, ar tik nebus pasekmingiausias.

Visos Teisės Saugomos ©2010-2019    www.vargdieniu.lt