Evelina Lavrinovičiūtė MVS

Kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje?

2009-10-22

Pranešimas skaitytas spalio 10 d. Kaune vykusioje konferencijoje, skirtoje jaunimo sielovadai.

Kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje? Ar galima atsakyti į šį klausimą pateikiant konkretų receptą? Vargu. Tačiau pamėginti nubrėžti gaires tam, kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje, yra vertas dėmesio iššūkis.

Pirmiausia norėčiau pristatyti bendruomenės sąvoką. Remiantis Naujuoju teologijos žodynu (Vorgrimler, 2003), bendruomenėmis galime vadinti įvairialypes bažnytinės bendrystės formas, kurios pasižymi savanorišku priklausymu vienas kitam, tikėjimo įsitikinimų, liturgijos bei praktinių užduočių – meilės ir gailestingumo darbų, kuriais liudijama Evangelija – bendrumu. Bendruomenė susiburia ne kokiam nors trumpalaikiam tikslui pasiekti – ji gyvena, būna, auga, vystosi, išgyvena savo pakilimus ir nuosmukius. Bendruomenė labiau panašėja į šeimą negu į komandą. Kitas mūsų iššūkio dėmuo – jauno žmogaus poreikiai. Nepaisant to, kiek intensyviame pasaulyje jis ar ji gyventų, kiekvienas jaunuolis ieško savo tapatybės ir gyvenimo tikslo, kuriems atrasti esmingai svarbu priklausyti grupei. Taigi bendruomeniškumas ir jaunuolių ieškojimai yra tiesiogiai susiję. Svarbiausias klausimas: kaip parapijos bendruomenė turėtų atsiliepti į jaunų žmonių poreikius, kad būtent joje jie išgyventų savanorišką priklausymą vieni kitiems, tikėjimo įsitikinimų, jo šventimo ir tarnystės bendrumą?

Kauno arkivyskupijos II sinodas pabrėžia, kad palydint jaunuolius ypatingas uždavinys tenka Bažnyčios bendruomenei, kuri padeda jaunuoliams apsispręsti tikėti (KAIISN, 476). Taigi, pradedant mąstyti apie tai, kaip konkrečioje parapijoje padėti jaunuoliams atrasti bendruomenę, pirmiausia būtina žinoti, kokia yra tos konkrečios parapijos situacija.  Mūsų parapinės bendruomenės šiandien yra labai skirtingos. Vienos, turinčios ilgą istoriją, gilią patirtį, kuri suvienija, užmezga ryšius tarp asmenų, skirtingų šeimų ir kartų. Kitos parapijos yra jaunos, išgyvenančios didelių pokyčių, besirūpinančios mūrinių bažnyčių statyba, kur praeities ir ateities rūpesčiai gali užgožti šios dienos santykio tarp Dievo ir žmogaus grožį. Vienose parapijose esama tvirtų, tikėjimą liudijančių bendruomenių, kitose jų labai trūksta. Taigi, turime žinoti, ko parapijoje trūksta, kaip tai pasiekti. Galime užduoti sau keletą klausimų. Ar mūsų parapijos bendruomenė liudija meilę? Ar ji yra svetinga? Ar jaunas žmogus bus mylimas joje toks, koks jis ar ji ateina? Ar turime žmonių, kurie skirtų ypatingą dėmesį jaunimui?

Jaunuoliams reikia draugystės su bendraamžiais, bet taip pat ir brandžios draugystės su vyresniaisiais, kur jie galėtų ieškoti patarimo, padrąsinimo. Bendruomenėje turi būti atsakingieji, kurie rūpinasi visa bendruomene ir atskirais jos nariais, skirtingi nariai praturtina bendruomenę įvairiomis dovanomis – reikia išmintingai jas suderinti vienas su kitomis.

Ar mes liudijame Kristų jauniems žmonėms savo darbais ir žodžiais? Kur ir kaip jie turi galimybę išgirsti Gerąją Naujieną? Kaip vykdoma jaunų žmonių evangelizacija ir katechizacija? Ar mes vedame juos Kristaus link, o su Kristumi į bendruomenę? Kiekvienais metais Sutvirtinimo sakramentui ruošiasi labai daug jaunuolių. Galbūt mums juos reikėtų rengti bendruomeniniam krikščioniškam gyvenimui?

Kaip švenčiame liturgiją? Kaip bendruomeniškai garbiname Dievą? Ar liturgija keičia mūsų gyvenimą? Ar ji keis jaunuolių gyvenimą? Ar ji maitins jų gyvenimą? Kas yra sekmadienio Eucharistija – Dievo tautos, Jo šeimos susitikimas ar anoniminių parapijiečių susirinkimas? Dieviškoji liturgija yra krikščionių gyvenimo versmė ir viršūnė, todėl jai turi būti skiriamas deramas dėmesys formuojant bendruomenę.

Ar mes esame tarnaujanti bendruomenė? Ar išgyvename savo misiją, kuria galėtume dalytis su jaunais žmonėmis? Kokių tarnystės galimybių  galime pasiūlyti jaunuoliams? Jaunuoliai nori įsipareigoti tikriems dalykams (po to, kai jie yra mylimi, kai atsiliepia Kristui, ir Jis ima keisti jų gyvenimus arba šis įsipareigojimas juos gali vesti Kristaus link), todėl turime pasiūlyti jiems skirtingų misijos ir tarnystės galimybių.

Atsakymai į šiuos klausimus parodo, kuriame bendruomenės kūrimosi proceso etape yra mūsų parapija (jei kas nors norėtų labiau į tai gilintis reikėtų paskaityti II Vatikano susirinkimo dokumentą Ad Gentes ir Jono Pauliaus II enciklikąRedemptoris Missio). Pažinę savo situaciją, galime imtis tam tikrų veiksmų ir keliauti pirmyn.

Parapijoje, kurioje dirbu, prireikė gerų dvejų metų vien susipažinti su situacija. Kodėl tiek ilgai? Pirmiausia – nežinojau, kad tai reikia padaryti. Kita priežastis – sudėtinga šiame procese veikti vienam asmeniui – reikia komandos ir bendradarbiavimo tarp parapijos dvasininkų ir pasauliečių. Ir kartais reikia sulaukti tinkamų žmonių, kuriems rūpėtų parapijos bendruomenė ir tai, ką jaunuoliai galėtų rasti joje. Dabar darbuojamės ties pirmaisiais trimis etapais: svetingumu ir meilės liudijimu, tinkama evangelizacija bei katecheze ir prieiname prie liturgijos. Jaunimas taip pat imasi tarnystės. Viskam reikia laiko. Žinoma, jei bendruomenės kūrimas yra parapijos dvasininkų prioritetas, jei esama pasauliečių, kurie tam taip pat įsipareigotų, ir visas šis troškimas gerai pasūdomas malda – manau, vyks stebuklai.

Noriu pristatyti vieną konkretų modelį, kuriuo dalijasi vienos JAV parapijos jaunimo sielovados vadovas (Doolittle, 1996). Iššūkis, kuris privertė juos ieškoti šio modelio, buvo troškimas, kad jaunuoliai išdrįstų imtis spręsti pagrindinius tikėjimo klausimus savo gyvenime, kad jie nepraslystų tarp daugelio jiems siūlomų veiklų ir pasirinkimų. Raktas šio iššūkio sprendimui – II Vatikano susirinkimo Bažnyčios kaip bendruomenės vizija.

Šis vadovas liudija, kad pirma visa jaunimo sielovada buvo vykdoma siūlant jaunimui įvairias programas – Biblijos studijas, šokius, savanorystės ir kt. Tačiau visos šios programos buvo atskiros viena nuo kitos – bendruomenės nebuvo. Šis veiklos būdas nepadėjo jiems siekti savo apsibrėžtos misijos įgyvendinimo. Taigi, jie performavo savo jaunimo sielovadą – visi jauni žmonės buvo kviečiami į bendrą susitikimą kartą per savaitę. Šis bendras susirinkimas išreiškia visų pastangas gyventi kaip krikščionių bendruomenei. Šiame susitikime buvo siekiama atpažinti poreikius, išgvildenti naujas idėjas, suformuoti komandas, kurios rūpintųsi renginiais, įvykiais, skirtais pramogai, augimui ir misijai.

Kiekvienas susitikimas pradedamas vienos žvakės įžiebimu, ženklu, kuris išreiškia Kristaus buvimo bendruomenėje troškimą ir tikėjimą Jo buvimu. Svarbu ne vien bendruomenė kaip tokia, bet kiekvienas asmuo joje – Kristaus mokinys – tai yra Kristaus mokinių bendruomenė.

Kitas žingsnis – bendruomenės bendruomenėje. Kai žmonių skaičius pasidaro toks, kad nebeįmanoma kiekvieno pasiekti ir palaikyti, reikia bendrame susitikime skirstytis į mažesnes grupeles, kurios turėtų savo suaugusį vadovą ir jaunimo lyderį.

Trečias žingsnis – tarnaujanti bendruomenė. Bendruomenė negali užsidaryti savyje, negali būti tik dėl savęs, jai gyvavuoti būtina misija. Visiems kartu tenka atsakyti į klausimus: ar mes turėtume daryti daugiau skirtingų tarnystės projektų? Ar mes turėtume imtis kurios vienos srities, kurioje suvienytume visas savo jėgas?

Į šį klausimą atsakyti padėjo vyskupijos kreipimasis prašant padėti rengti jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui. Atsiliepiant į šią misiją mėnesio susitikimai įgijo savo temas: 1. Dvasingumas – nagrinėjamos temos, kurios padeda augti rekolekcijų link ir po jų; 2. Jaunimo problemos – nagrinėjamos temos, su kuriomis susiduria visi jaunuoliai bręsdami konkrečioje kultūroje; 3. Tarnystė – pasiruošimas konkretiems tarnystės projektams, planavimas ir apmokymai; 4. Bendruomenės stiprinimas – praėjusio mėnesio šventimas, savo tikslų ir pasiekimų aptarimas, kito mėnesio veiklų apžvelgimas.

Ši misija įkvėpė naujos motyvacijos susitikimams, jaunuoliai susidūrė su dvejopu iššūkiu: pirma auginti maldos gyvenimą – ypač per dalyvavimą Eucharistijoje vis iš naujo atrasti ir gilinti ryšį su Kristumi Eucharistijoje – kad jie galėtų tai tikrai liudyti savo jaunesniems broliams ir seserims bendruomenėje; antra – Šventosios Dvasios vadovaujamiems ir stiprinamiems ugdyti tarnystės dvasią savyje ne tik atliekant tam tikrus projektus, bet taip pat namuose, mokykloje.

Taigi gyva jaunimo (ir ne tik) bendruomenė tikrai patraukia jaunuolius į aktyvų tikėjimą. Užsidegę tikėjimu, jie imsis iššūkio nuolat kurti bendruomenę taip, kad ji klestėtų, o tam jiems reikės pažinti savo krikščionišką tikėjimą. Ir be abejo, jaunus žmones pažadina ne vien žmonių pastangos ar augančios bendruomenės dinamika, bet Tas, kuris nuolat veikia būdamas tarp mūsų, susirinkusių Jo vardu.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-10-22-evelina-lavrinoviciute-mvs-kaip-padeti-jaunuoliui-atrasti-bendruomene-parapijoje/34010

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt