Švenčiame Sekmines. Dievo gelmėje Tėvą ir Sūnų siejantis Meilės ryšys yra dovanotas ir mums. Ryšys, įtraukiantis ir mus į Tėvo ir Sūnaus bendrystę, tad neišvengiamai suvienijantis žmones. Tikrai nemenka dovana. Deja, ne visada lengva prašalaičiui paaiškinti, kodėl ši diena tokia svarbi krikščionims. Mums patiems ne visada aišku, ką ji reiškia mano asmeniniame ir tikėjimo bendraminčių gyvenime. Mintimis apie kaskart įmanomą žmogiško skurdo susitikimą su Dievo turtais dalijasi Lietuvoje keletą mėnesių viešėjusi sesuo Ignė Marijošiūtė, šiuo metu gyvenanti JAV, Putnamo Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Seserų vienuolyne.

Kaip netikintiems žmonėms suprasti, ką krikščionys švenčia per Sekmines? Kaip paprastai kitiems paaiškinti, kuo mums svarbi ši diena?

O kad būtų lengva į tai atsakyti! Juk net popiežius Pranciškus neseniai yra sakęs, kad daugel pakrikštytųjų nepažįsta Šventosios Dvasios. Nėra lengva apie Šventąją Dvasią kalbėti tam, kuris vargiai išgyvena gyvą ir veiklų tikėjimą ar iš vis juo domisi; ar tam, kuris nėra patyręs skirtumo tarp dviejų skirtingų laikysenų. Vienos, kuri teigia; „Čia AŠ sprendžiu“, „čia AŠ darau“, „čia MANO veiksmas, MANO mintis“, ir tos, kuri galvoja: „Taip norėčiau, taip mąstau, bet, Viešpatie, kaip TAU atrodo?“, ir atsiveria Dievo veikimui. Palaukus tam tikro vidinio atgarsio, ateina aiškumas: „Taip, turbūt taip bus geriau, taip bus teisingiau.“

Jaučiu skirtumą, kai galvoju tik savo galva ir kai sprendžiu pasimeldusi. Žinau, kad tai skirtingi veiksmai. Tas, kuris nėra patyręs tikėjimo, sunkiai supras, kad Dievas tikrai veikia tave kaip asmenį, tavo galvojimą, tavo širdį – juk žmogaus esmė yra širdis – ir Jis veikia per širdį! Psalmėse meldžiame išmintingos širdies.

Patirtis– esmė. Turbūt reiktų paraginti kitą, pačiam išbandyti: „Nutilk, nurimk, nueik į savo širdies gelmę ir sakyk: Viešpatie, ar esi? Viešpatie, padėk, apsireikšk, pasirodyk. Leisk man patirti, kad tikrai esi! Nieko be tokio troškimo nebus. Nebent kažkas labai meldžia man malonės, – išties taip gali nutikti, staiga, tarsi netikėtai pratrūkęs vasaros lietus, Viešpats apgaubia mane savo malone ir aš patiriu Jį, įvardiju, kad tai – Dievo veikimas mano gyvenime.

Jei nesi to patyręs, sunku suprasti Šventosios Dvasios veikimą. Ne visiems tikintiesiems Šventoji Dvasia reali. Pavyzdžiui, kai prasidėjo Charizminio atsinaujinimo judėjimas Katalikų Bažnyčioje – kaip buvo sunku! Kai nesi patyręs veiklaus tikėjimo, sunku tai suvokti.

Ar galit plačiau atskleisti dvasinio gyvenimo patirties svarbą? Lietuvoje daugelis buvome ugdomi pagal tradicinį požiūrį, kuris skatino vien racionalų pažinimą, ragino žinoti tikėjimo tiesas ir išpildyti taisykles.

Taip kaip negaliu už kitą pavalgyti, negaliu už kitą išsimiegoti, negaliu už kitą draugystę patirti, nei kitas negali už mane draugauti ar valgyti, ar ilsėtis, nei ką išmokti, ar knygą perskaityti. Tokia yra nepakeičiama mūsų gyvenimo tikrovė. Patirtis būtina. Taip yra ir tikėjimo atveju.

Aš galiu viską žinoti apie mitybą, jums viską puikiai išdėstyti, ką sveikiau valgyti ir ko vengti, o pati valgyti nesveikai, sakykim, tik saldumynus, ir nebūti sveika. Galiu jums puikiai išdėstyti teoriją apie miego svarbą, bet sau leisti miegoti vos porą valandų. Ką noriu pasakyti, – neužtenka žinoti teoriją.

Tikėjimo atveju yra didžiulė problema, kai mes sakome: taip, tikiu Dievą ir pripažįstu, kad Jis yra, tačiau Dievas nėra mano kasdienybės dalis. Aš gyvenu šalia Dievo, gyvenu be Dievo, nors Jį pripažįstu. Tai žinoti ir tuo gyventi – didžiausias skirtumas.

Šioji laikysena yra mūsų laikmečio labiausiai plintantis reiškinys Vakarų visuomenėse. Tokie žmonės angliškai vadinami „the nones“ (be nieko) – tie, kurie neneigia Dievo, bet gyvena be Jo, sakydami, kad jiems tiesiog Dievo nereikia.

Bažnyčia skelbia naują evangelizacijos tarpsnį: skelbti Evangeliją, Jėzų ir Jo veikimą net ir pakrikštytiems žmonėms, kad šie asmeniškai patirtų Dievą, po to stengiasi juos katechizuoti. Manau, kad tai rimta mūsų Katalikų Bažnyčios problema – mes katechizuojame, mokome, perteikiame tikėjimą labiausiai per protą, o ne skelbdami Jėzų ir kviesdami į santyki su Juo. Daug dėstome, o mažiau rūpinamės sudaryti sąlygas tikėjimo patirčiai. Todėl kartais mūsų katechizacija teikiama ne laiku, ne tiems, kurie pasirengę ją priimti. Proto negana be širdies gelmės.

Prisimenu kanadiečio teologo Bernard‘o Lonergano SJ pasisakymą. Jo raštai labai sunkiai įkandami, panašiai kaip Karlo Rahnerio. Jis pasakojo, kad, parašęs savo veikalus ar straipsnius, jaučia poreikį atsisėsti savo fotelyje, atsipalaiduoti ir mintimis įžengti į „my second simplicity“ – savo antrąjį paprastumą. Pirmasis paprastumas – tai, ką patiriu gyvenime. Paskui imu galvoti, mąstyti, sutaršau visas savo mintis, kol sustatau viską, kaip suprantu protu, ir tada atsisėdu, nurimstu ir savęs klausiu: ką visa tai man reiškia? Kur Tu tame Viešpatie? Ir pamatęs gyvenu pagal tą tiesą, kurią ką tik baigiau išnarplioti savo protu.

Deja, gyvenime dažnai susiduriame su atotrūkiu tarp proto ir patirties.

O kas padeda, kur mokomasi megzti ryšį su Dievu? Ko gero, tinkamiausia terpė yra bendraminčių grupė, kad ir kokia ji būtų: parapijos, vienuolijos, pasauliečių judėjimo ar pan., kur žmogus gali dalintis tikėjimu ir kartu augti. Tačiau ne kiekvienas jų ieško.

Taip, ir dėl to gaila. Žiūrint iš šalies, kodėl kartais kitos krikščionių grupės atrodo gyvos, „sėkmingos“? Aiškiai puoselėja tarpusavio bendravimą, aktyvų dalyvavimą, dalinimąsi. Mes, katalikai, neturime tokios tradicijos. Net jeigu po Mišių žmonės eina kavutės gerti ir bendrauja, dažniausia ne apie tikėjimą dalijasi. Praktiškai tokios programos kaip Alfa kursas, „Atgaivink“, „Kodėl katalikas?“ ar kitos, skirtos suaugusiesiems, yra labai reikalingos. Juk ten kalbi apie tai, kas yra tavo gyvenimo ašis, taip pat ir kitų patirtis tave brandina.

Taip, be bendrakeleivių, vienam augti tikėjime sunku. Nebent žmogus yra mąstantis, galvojantis, gal veda užrašus, dienoraštį ir geba analizuoti, žiūrėti į save iš tam tikros perspektyvos. Tačiau juk ne kiekvienas taip sugeba. Tad mums be bendruomenės, be kitų žmonių įžvalgų – nelengva. Žinoma, Viešpats veda įvairiais keliais, tačiau įprastinis Jo būdas yra vesti per kitus žmones.

Eucharistijos šventimas mistiniu būdu mus perkeičia į vieną – Kristaus – kūną, tačiau psichologine prasme dažniausiai to nepastebime. Gal vėl tai – mūsų katechezės spragos, kad Mišias labiau suprantame kaip individualią, o ne bendruomenės maldą?

Bendruomenės sąvoka yra vienas iš aspektų, kuriuos prieš 50 metų Vatikano II susirinkimas gvildeno, įprasmino, naujai sureikšmino. Katalikai buvo atitolę nuo bendruomenės patirties.

Žinoma, mūsų kultūroje dominuoja ne tik susvetimėjimas, bet ir itin stiprus individualizmas – tiesiog nenoras, kad kitas man trukdytų gyventi ar kad aš turėčiau prisitaikyti prie kito. Yra Amerikos indėnų kultūrų, kuriose vyrauja bendruomenės saitai. Tavo asmenini reikalai – antrame ar trečiame plane. Jiems sunku atsispirti dominuojamai visuomenės kultūrai, išsaugoti savo genties esmę, kuri teigia, jog bendruomenė ima viršų; t. y. aš atsidavusiai tavimi pasirūpinsiu šiandien, ir esu ramus, jog prireikus ir manimi bus visiškai pasirūpinta. Aš esu dėl tavęs, tu man svarbus dėl to, kad esi. Tai, ką darai, yra reikšminga, o aš patiriu, jog kitas įvertina mano darbą, manęs nepažemina.

Tuo tarpu mes esame įpratę dažnai kritikuoti, peikti, spręsti nepasitikrinę faktų – esame nuolatinėje gynybos pozicijoje. Manau, kad ir į Bažnyčią įsiskverbia ši visuomenės įtaka.

Kaip svarbu atsiverti Dievo malonės veikimui. Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra teigęs: kai Dievo meilė įžengia į tavo širdį, ji tokia plati pasidaro. Jis pats išgyveno tą malonę, jog tada atsiveria visai kitas pasaulis, kitaip šalia esantį brolį ar sesę matai, su visais bendrauji ir dirbi Dievo meilės nuotaika.

Tačiau ir Bažnyčia daro savo įtaką visuomenei. Minėjote palaimintojo mintį apie Dievo meilės patirtį, kuri viską keičia. Bet gal mes tiesiog netikime Dievo meile?

Manau, kad nemažai pakrikštytųjų išties sunkiai tuo tiki, ypač jei trūksta veiklaus tikėjimo patirties. Širdyje gal mąsto: Dievas tikriausiai myli visus, gal tave, bet tikrai ne mane. Aš jaučiuosi išimtis. Juo labiau jeigu yra kažkokia klaida ar didesnė nuodėmė, tada viskas – jau esu nurašytas, priskirtas prie kitos žmonių kategorijos.

Džiaugiuos, kai paprasti žmonės ateina su savo klausimais. Dažnai jų klausimai atskleidžia, kad jaučiasi kalti, mano, jog Dievas ant jų pyksta, nori nubausti, kad reikia Jo meilę užsitarnauti, yra neverti jos. Neša šią minčių naštą ir nėra kam užtikrinti, kad yra priešingai! Labai gaila, be galo gaila.

Anot popiežiaus Pranciškaus, daugybė suaugusių pakrikštytų žmonių net nežino, kad yra pakviesti į asmeninį ryšį su Dievu, net nežino, jog gali būti toks dalykas, kad nėra įžūlu apie tai galvoti ar tam atsiverti.

Prisimenu, mūsų namų rekolekcijų grupelėje buvo moteris, kuri niekaip nesuprasdavo minties, kurią mėginau perduoti. Staiga vieną kartą ateina į susitikimą visa spindinti, švytinti. Kas gi nutiko? „Supratau, kad galiu artimai melstis Dievuli mano!“ Dievas davė jai malonę giliai patirti Savo artumą. Apsireiškė, kaip čia pat esantis Dievas, o ne ten kažkur toli, toli, į kurį tiki, įsakymų laikosi. Ji pajuto Dievo malonės veikimą, atsivėrė tam bendravimui su Dievu, ir visas gyvenimas apsivertė jai aukštyn kojom.

Pabaigai – prisimenant Šventosios Dvasios himno žodžius, kur sakoma, jog Dvasia yra ta, kuri gydo, kas sužeistas, laisto, kas išdeginta... tarsi sako, kad ne mes savo jėgomis turime kažką užsidirbti. Kas yra Šventosios Dvasios veikimas?

Taip, iš tiesų. Neturime geresnio pavyzdžio, kaip kūdikio ir mamos/tėvo. vaikas/kūdikis vien tuo, kad jis gimė, kad jis ar ji yra (kalbu apie darnią šeimą), sulaukia globos, priežiūros, meilės švelnumo. Tėvai viskuo pasirūpina ir tik laukia, kad vaikas ateitų į jų glėbį. Man atrodo, įtaigesnio, suprantamesnio Dievo santykio su žmogumi pavyzdžio neturime.

Ne mano vertė pritraukia tėvo/motinos meilę; todėl klaidinga, kai tėvai kelia sąlygas, pavyzdžiui, jei tą padarysi, tada tave mylėsiu. Ne! Jau dabar tave myliu, tik labai norėčiau, kad šitaip pasielgtum, ar, džiaugčiaus, kad gerai mokytumeis.

Žmonės liudija, kad kažkokia situacija, trauma, sunkumas, nuodėmė, blogis privedė atsiklaupti ir ištarti: „Viešpatie, jei esi, gelbėk!“ Ir atsiveria Dievo artumui. Nevenkim tokių momentų. Kiekvienam, kad ir koks mūsų tikėjimo lygis, reikia sakyti: „Viešpatie, ateik ir mane mylėk. Aš tikrai niekaip to neužsitarnausiu. Trokštu Tave pažinti, Tavo malonėje gyventi.“ Ir priėmę Jo meilę pamažu išmokstam Jį mylėti dėl Jo paties!

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt