Išsinerti iš savimeilės kailio (I)

Ses. Ona Vitkauskaitė MVS

2013 m. „Artuma“ Nr. 7-8

Broliai ir sesės vienuoliai pagal pal. Jurgį Matulaitį

Pal. Jurgio litanijoje girdime kreipinį: Vienuolijų atnaujintojau ir kūrėjau, melski už mus! Dar būtų galima pridėti: globėjau, vizitatoriau, mylėtojau... Tik baigęs mokslus Fribūre, jaunasis profesorius iš tėvo kapucino Honorato Koźmińskio gavo sąrašą 20 slaptų vienuolijų, kurioms reikėjo parengti įstatus, jau nekalbant apie „ponias iš Gražiosios gatvės“, kurios Varšuvoje pasiligojusiam kun. Jurgiui teikė pastogę ir dalijosi svajonėmis apie visuomenės ugdymą ir atnaujinimą. Tose svajonėse pynėsi paties Matulaičio pašaukimas į tobulumą ir vienuolijų, kaip visiškai „išsinėrusių iš savimeilės kailio“ ir „įrūgusių Kristaus dvasioje“ Viešpaties kareivių, atnaujinimą ir orientavimą į darbą dėl Dievo garbės „visur įlendant“.

Revoliucijos pagimdytas... vienuolis

Su slaptąja vienuole Cecylia Plater-Zyberk – „ponia iš Gražiosios gatvės“ – jis lindo ten, kur Bažnyčia dar nebuvo pasirengusi kišti nosies – į 1905 m. revoliucijos sukeltas darbininkų protesto bangas. Skurstantys darbininkai buvo palikti socialistų malonei. Tai kun. Matulaitį labai jaudino. Laiške dvasios tėvui Koźmińskiui jis rašė: „Dėl tų visur siaučiančių neramumų, dėl socialistų veiklos ir dėl apskritai silpnos kunigų įtakos liaudžiai jaučiu dar didesnį poreikį burtis į draugiją (kunigų, siekiančių tobulumo – aut. past.) ir to visa širdimi trokštu.“ Vietoj socializmo Varšuvos darbininkams jiedu pasiūlė Bažnyčios mokymą, kuris pasirodė esąs gerokai pranašesnis.

Tačiau būsimasis vienuolis ir vienuolė buvo paskųsti Romos kurijai kaip modernistai ir socialistai. Kadangi Šventasis Tėvas taip pat troško permainų, tie du Varšuvos veikėjai liko nenubausti. Mat popiežius Leonas XIII pats buvo enciklikos Rerum novarum, kuri aptarė Bažnyčios socialinį mokymą ir padėjo krikščioniškosios demokratijos pagrindus, autorius. Tėvui Jurgiui ji davė impulsą visam gyvenimui – ir kunigystei, ir vienuolystei. Jiedu troško revoliucijos: VISA atnaujinti Kristuje. Visa širdimi pritarė darbininkų troškimams, bet tik su Dievu, kuris vienintelis „visa daro nauja“. Tėvas Jurgis šią Bažnyčios socialinio mokslo revoliuciją matė įmanomą vienuolijų dėka.

Vienuoliai – visuomenę perkeičianti Dievo jėga

Marianas Wiśniewskis MIC, pal. Matulaičio auklėtinis Peterburgo dvasinėje akademijoje, o vėliau – marijonas ir, sakoma, dvasios sūnus, prisimena per populiariąsias sociologijos paskaitas profesorių kartojant žodžius: „Duokit mums žmonių, duokit mums žmonių.“ Karštagalvius vaikinus jaunasis profesorius nuo pirmos dienos uždegė eiti į žmones ir juos mylėti, prieš tai meiliai įspėdamas, kad tai gali daryti tik tada, jei nuolat sieki šventumo ir nepaliauji lavinęsis kaip žmogus. Wiśniewskis ir jo draugai atėjo Matulaičio pasiteirauti, ką jiems su tuo savo užsidegimu veikti: vienas visuomenei įtakos nepadarysi. Norėtų organizuotis, bet kaip? Sakoma, profesorius nusišypsojęs ir atsakęs: „Galvokite, galvokite, ir aš galvoju.“ O kai sugalvojo (tai buvo 1910 m.), pasikvietė Wiśniewskį ir laimingas įteikė atnaujintus vienuolių marijonų įstatus tardamas: „Ko ieškojai, štai turi.“ Tai buvo atsakymas: vienuoliai gali padėti pasotinti visuomenės teisingumo, gailestingumo ir šviesos alkį.

Degą ir lankstūs

Kokie tie vienuoliai pagal tėvą Jurgį? Matulaičio atnaujintus marijonų įstatus gavęs paskutinis marijonų vienuolis senasis generolas Vincentas Senkus nuliūdo – nieko iš senosios regulos nebelikę. Ne tik balto abito – jo nebuvo galimybės nešioti dėl caro valdžios persekiojimų. Tačiau tai Matulaitis vertino kaip privalumą – prasibrauti ten, kur su sutana negalėtum. Jei ne Romos kurija, tai ir ypatingo pamaldumo už skaistyklos sielas nebūtų likę. Užtai apaštalavimo dalį atnaujintojas išplėtė iki „neregėto dydžio“. Ir dar – visus sulygino: nebeliko skirtumo tarp brolių ir kunigų, ir visi, net senasis Senkus, turėjo pasirašinėti „brolis“. Argi ne šokas?! Demokratijos vėjai vienuolyne! Bažnyčioje jie stipriai padvelkė tik po Vatikano II Susirinkimo.

Buvo tikras modernistas. Netoleravo vienuolynuose jokio bereikalingo galios demonstravimo. Vizituodamas Švč. Veido Atsiteisimo seseris Varšuvoje, atleido generalinę vyresniąją Magdaleną Z. Szczepkowską dėl despotiško valdymo. Dėl panašios priežasties pirmoji jo įsteigtųjų Vargdienių seserų vyriausioji vadovė buvo pakeista vos 21 metų laikinųjų įžadų sesele. Vėl kitos vienuolijos vadovybę jis kvietė dirbti kolegialiai, leisti dirbti jaunesnėms seserims... Negalėjo pakęsti taisyklių dėl taisyklių: apaštalavimo priemonės, būdai, drabužiai – viskas turėjo tarnauti tikslui – didesnei Dievo garbei. Dėl šio tikslo eiti visur, visa panaudoti, kas geriausia. Nieko nebijoti. Tas VISA kartojasi daug kartų. Ir tai pasiekti turi padėti Mergelės Marijos ir apaštalo Pauliaus pavyzdys. Marija beveik nematoma – mama – bet kokia artima ir kiek pasitarnavo žmonijai! O Paulius – vadas, gebantis organizuoti bažnyčias didžiulėje teritorijoje, neturėdamas nei interneto, nei automobilio, neišsigąsdamas jokių kliūčių.

Vienuolis pagal Matulaitį – tai Marijos ir Pauliaus derinys. Todėl nenuostabu, kad Vargdienių seserims darbų, įkūrėjo numatytų, „pakaktų penkioms vienuolijoms“, – taip rašo kun. Tadeuszas Górskis MIC. Nenuostabu, kad jis turėjo svajonę, jog jų nesimatys išoriškai, visai kaip „ponių iš Gražiosios gatvės“ (jos nedėvi jokių abitų), kaip Mergelės Marijos – iš pirmo žvilgsnio atrodys niekuo nesiskiriančios. Dėl tokių savybių marijonams ir įkurtoms seserų vienuolijoms negali priklausyti bet kas. Bailūs netinka. Reikia vengti „menkos dvasios“ žmonių. Nes būsi siunčiamas eiti ten, kur Bažnyčiai labiausiai reikia, kur sunkiausia. Jei nesiųs – turėtum pats pasisiūlyti. Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau asmeninės atsakomybės. VISA pagal jį apėmė ir buitį, kasdienį gyvenimą kaip raktą į žmogaus sielą, tikrą meilę žmogui.

Tėvui Jurgiui įžadai buvo jėga, kuri sutelkia norus, mintis, jausmus ir išlaisvina Karalystei. Po savųjų įžadų jis galėjo pasakyti: „Manasis mylimasis – mano, o aš – jo“ (Gg 2, 16). Pats Matulaitis sakosi po įžadų galįs daryti tai, ko anksčiau neprisiversdavo.

Brolių ar seserų bendruomenė padeda siekti tobulumo, labiau mylėti Dievą ir daugiau nuveikti Jo garbei. Galiausiai, ištikus sunkumams, nesi vienas ir nepalūžti, – nors ir likęs vienas, gali ištverti, nes niekad nesi vienas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-07-11-ses-ona-vitkauskaite-mvs-issinerti-is-savimeiles-kailio-1/104132

Išsinerti iš savimeilės kailio (II)

Norėdami sužinoti, kaip dabar sekasi palaimintojo atnaujintai marijonų bei įkurtoms vargdienių seserų ir seserų eucharistiečių vienuolijoms gyventi pagal steigėjo iškeltus tikslus, kreipėmės į jų šiandieninius vyresniuosius ir uždavėme tris klausimus.

Vienuolijos steigėjas, Šventosios Dvasios akinamas, suburia bendruomenę kuriam nors tikslui – misijai, kuri yra Dievo dovana Bažnyčiai ir pasauliui. Ji per kongregacijos gyvenimą turi skleistis ir nešti vaisius. Kokią misiją jūs paveldėjote iš palaimintojo Jurgio? Kokie jos vaisiai?

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vyresnysis kun. Vytautas BRILIUS MIC:

Kunigų marijonų vienuoliją prieš 340 metų įsteigė pal. Stanisławas Papczyńskis, apibrėždamas jos misiją kaip pagalbą dieceziniams kunigams, švietimą, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinio skelbimą ir pagalbą mirusiesiems. Pal. Matulaitis šią vienuoliją atnaujino, reformuodamas ir pritaikydamas naujiesiems laikams. Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas jau buvo paskelbtas kaip dogma, tad atnaujintos vienuolijos uždaviniuose buvo mažiau pabrėžtas. Šalia to, išliko pamaldumo už mirusiuosius ir švietėjiška misija, taip pat pagalba dieceziniams kunigams. „Nuosavos“ palaimintojo Matulaičio gairės – tai veiklos bruožas „blogį nugalėti gėriu“ ir pasišventimas „Dievui ir Bažnyčiai“. Tas pasišventimas kintančių laikų Bažnyčioje skatina nuolat jausti jos aktualijas bei prioritetus, taip išliekant visada šiuolaikiška, aktualia vienuolija. Vienuolijos atsinaujinimo vaisiai geriausiai matomi jos pačios išplitime ir daugybėje darbų, kuriuos tėvai ir broliai marijonai atliko ir atlieka įvairiuose pasaulio kraštuose (19-oje šalių) pagal savo dvasią.

Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacijos vienuolinių namų Lietuvoje vyresnioji ses. Irena SAPUN SJE:

Palaimintasis Jurgis Matulaitis, pradėjęs eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas (1918–1925), kaip uolus diecezijos ganytojas, savo teritorijoje nukreipė žvilgsnį į žmones, gyvenančius prie Latvijos sienos. Šioje teritorijoje prie Dauguvos krantų ir aplink Breslaujos ežerą nebuvo jokių vyrų ir moterų vienuolynų. Nebuvo nė vienos vidurinės mokyklos, išduodančios brandos atestatą. Arkivysk. Jurgio Matulaičio tikslas buvo darbas tarp įvairių konfesijų žmonių ir tautybių – katalikų ir stačiatikių – steigiant mokyklas, dirbtuves, internatus ir prieglaudas, mokant katekizmo, platinant geras knygas arba tarnaujant ligoniams ligoninėse.

Palaimintasis troško, kad seselės, kilusios iš vietinės liaudies, atsidėtų vietos žmonių išganymui. Tad 1923–1924 m. Drujoje (Vakarų Baltarusija) jis įkūrė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją. Mūsų vienuolijos įkūrimo tikslas – visiškai atsiduoti mylimojo Dievo nuosavybėn ir skleisti Jo garbę evangeliniu gyvenimu ir pasiaukojama meile artimui, pasiduodant Bažnyčios vadovavimui ir atsižvelgiant į jos reikalus; taip pat katechizuoti vaikus, jaunimą, suaugusiuosius, plėsti Kristaus mokslo dvasią ir palaikyti sakramentinį, ypač eucharistinį, gyvenimą. Po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietinė valdžia nusavino seserų vienuolyną, dalis seserų buvo priverstos išvykti į Lenkiją, kad būtų galimybė kongregacijai veikti toliau. Vėliau sunkiomis sąlygomis seserys pradėjo apaštalauti Gruzijoje, kur jų kentėjimai ir ištvermė davė daug gražių vaisių. Dar vėliau įsikuria Rusijoje, Vidurinės Azijos šalyse. Šiuo metu seserys įvairiuose kraštuose rengia sakramentams, buria grupes (procesijų, ministrantų, mergaičių, moterų ir kt.) parapijose, organizuoja rekolekcijas bei susikaupimo dienas, globoja ligonius ir vargšus, tarnauja parapijose vargonininkėmis, zakristijonėmis, referentėmis ir kt.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausioji vadovė ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS:

Vienuolijos ypatingasis uždavinys, paveldėtas iš steigėjo, – teikti žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą. Seserys darbavosi ir darbuojasi įvairiose krikščioniško gyvenimo srityse: labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, žiniasklaidos, taip pat talkindamos katalikiškiems sambūriams. Kaip ir tėvams marijonams, mums steigėjas įskiepijo tam tikrą esminę minties ir širdies kryptį – kad ir ką darytume, visų pirma turime stengtis atpažinti, kas Bažnyčiai konkrečiu momentu svarbiausia. O mums – dar ir savitą kryptį: rinktis tai, kas geriausiai atitinka mūsų vardą – Vargdienių, t. y. vargšų, seserys. Tačiau padėti kitiems keliauti Dievo link galime tik tiek, kiek pačios ištikimai žengiame šiuo keliu. Tad bendrasis, visa apimantis mūsų gyvenimo, kaip ir paties mūsų steigėjo gyvenimo, tikslas – siekti šventumo, tai yra Dievo ir artimo meilės pilnatvės, ir skleisti Gerąją Naujieną, sekant Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos pavyzdžiu ir pasitikint jos globa.

Tikruosius, dvasinius vienuolijos gyvenimo ir apaštalavimo vaisius Viešpats mums parodys amžinybėje. Ir tuos, kurie subrendo ir bręsta visų kartų seserų širdyse, ir tuos, kurie išsiskleidė tarp tų, kam įvairiai tarnaujame, kurie iš tiesų kaip nors pamaitino Bažnyčią. O žmogiškomis akimis matomi vaisiai – tai ir intensyvi vienuolijos darbuotė iki Antrojo pasaulinio karo steigiant įvairias įstaigas ir jose darbuojantis – spaustuvę, vaikų darželius, vaikų ir senelių prieglaudas, per kurias prisiliesta prie daugybės žmonių gyvenimo. Taip pat seserų tarnystė pogrindžio sąlygomis sovietinės okupacijos laiku; jau prieškaryje prasidėjusi seserų tarnystė Šiaurės Amerikoje, dvasiškai ugdant ištisas lietuvių išeivių kartas. Be abejo, ir visas šiandienis mūsų bendruomenės dvasinis ir apaštalinis gyvenimas, tai, kaip šiandien išgyvename Dievo ir artimo meilę, kaip tarnaujame, ar, greičiau, tai, kaip Viešpats jau ištisą šimtmetį veikia per mūsų mažumą ir silpnumą, ir yra tas vaisius, ištryškęs iš pirmosios Šventosios Dvasios paskatos steigėjui ir subrendęs vienuolijos patirtyje.

Paskaitęs atkurtosios Marijonų vienuolijos tikslus, Vargdienių seserų bei Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių kongregacijos uždavinius gali atrasti Jurgio Matulaičio giliausius asmeniškus troškimus. Be abejonės, esate vienuolijos-giminės. Kaip išgyvenate šią giminystę? Ar palaimintasis įsivaizdavo jus kaip atskirus vienetus, ar kaip glaudžius bendradarbius?

Kun. Vytautas Brilius MIC. Mūsų vienuolijos nėra formaliai susietos, tačiau, įsteigtos ar atnaujintos vieno žmogaus dvasia, turi daug bendro. Pal. Matulaičio asmenybėje labai ryškūs uolumo Bažnyčiai, atvirumo ir bendruomeniškumo bruožai, kuriuos jis perdavė visoms savo vienuolijoms. Todėl labai suprantama, kad jas vienija aktyvi veikla Bažnyčios dirvoje, bendradarbiavimas viena dvasia ir tarpusavio pagalba. Mano žiniomis, pal. Matulaitis kūrė ir atnaujino tris visiškai atskiras ir nepriklausomas vienuolijas, gebančias ir siekiančias bendradarbiauti su visais, bet ne trijų vienuolijų sąjungą.

Ses. Irena Sapun SJE. „Pasitikėkite Dievo gerumu ir gailestingumu, ir tada pamažėl viską pasieksite“, – savo laiške seserims rašė įkūrėjas. Pasitikintys Dievo meile išsilaisvina iš savo aplinkos apribojimų. Esame vienos kitoms reikalingos, kitaip mūsų širdys užkietėtų ir meilė neneštų savo palaimintų vaisių kasdieniame seserų darbe. Padedame vienos kitoms ligoje ar iškilus kitiems sunkumams. Viskuo dalijamės, palaikome vienos kitas malda. Susitinkame per šventes ir iškilmes. Materialiai esame nepriklausomos. Nesame priklausomos ir nuo tėvų marijonų, tačiau jaučiamės kaip viena šeima ir nuolat patiriame jų gerumą bei dvasinę globą.

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS. Pradedant su trupučiu humoro, reikėtų pasakyti, kad pal. Jurgis draudė Marijampolės marijonams per daug globoti besikuriančias Vargdienių seseles, nes norėjo, kad jos išmoktų būti savarankiškos ir kad broliai nesupainiotų savo apaštalavimo su rūpesčiu seserų bendruomene. O jei rimtai, tai tiesa, ko gero, yra ir viena, ir kita. Nuo pat pradžių visos trys vienuolijos juridiškai yra savarankiški, atskiri vienetai. Bet kartu ir dvasingumo, ir apaštalinio veikimo giminiškumas ir bendrystė akivaizdūs. Štai visų pirma ir tėvų marijonų (po atnaujinimo), ir mūsų dvasingumo pamatuose – tas pats pal. Matulaičio tekstas Vedamoji mintis ir dvasia. Tėvai marijonai nuo pat mūsų vienuolijos pradžios vedė rekolekcijas, skaitė konferencijas, buvo dvasios vadais. Seserys įvairiai yra pagelbėjusios ir pagelbsti tėvams marijonams ar pasidalija kai kuriais bendrais apaštalavimo uždaviniais. Na, o mūsų „pusseserės“ (taip vadiname seseris Jėzaus Eucharistijoje tarnaites) visuomet daug bendradarbiavo su tėvais marijonais parapijose Gudijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur. O svarbiausia – pats steigėjas, jo kulto sklaida, troškimas sulaukti tos dienos, kai bus paskelbtas šventuoju, sieja visas tris vienuolijas į ypatingą bendrystę.

Palaimintasis jums nubrėžė itin plačius apaštalavimo uždavinius. Kaip susidorojate su tokiais jo keltais tikslais ypač šiais laikais, kai pašaukimų į vienuolystę mažėja? Kokiais žodžiais ar veiksmais kviečiate, pvz., jaunimą prie darbo „didesnei Dievo garbei“ šiandien?

Kun. Vytautas Brilius MIC. Veikli vienuolija visada turi daugiau darbų, negu jėgų, tenka prisitaikyti prie galimybių neribotų poreikių akivaizdoje. Einama dviem keliais: siekiant tęsti kažkada pradėtus ir darytus darbus, nesiskaitant su turimomis galimybėmis, nuo ko gali nukentėti atliekamų darbų kokybė bei neturinčių laiko susikaupti vienuolių dvasinis gyvenimas, arba siaurinant veiklos sritis ir ieškant naujų veiklos formų ar net specifinių veiklos sričių.

Pal. Jurgio Matulaičio vienuolijos supranta ir vertina jaunimo, kaip tikėjimo ir Bažnyčios su visomis institucijomis nešėjo į ateitį, svarbą, tačiau daug dėmesio ir darbo skiria ir kitoms socialinėms grupėms. Be abejo, yra ir darbo su jaunimu, pašaukimų programos ir pasauliečių bei jaunimo telkimas bendradarbiauti Bažnyčios labui pagal vienuolijų pobūdį ir dvasingumą. Vienuolių aktyvumas ir pasišventimas, atvirumas ir vienuolijų vykdomos veiklos aktualumas bei svarba Bažnyčiai turėtų būti pagrindiniai dalykai, pritraukiantys ir išlaikantys jaunus žmones.

Ses. Irena Sapun SJE. Šiuo metu seserys dirba įvairiuose kraštuose: Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Sibire, Kazachstane, Vokietijoje. Iš viso yra 30 vienuolinių bendruomenių ir per 200 seserų. Visuose namuose pagal įkūrėjo mintį seserys organizuoja ir rengia apaštalavimui geros valios atsidavusius Bažnyčiai žmones, perduoda jiems savo idėjas. Tylaus, diskretiško darbo pobūdis įrašytas į mūsų charizmą, todėl dirbame santūriai, subtiliai, kaip mokė palaimintasis. Su jaunimu taip pat tiesiog stengiamės būti drauge, mokomės nešti gėrį, džiaugsmą vieni kitiems, skatinti viltį ir pasitikėjimą Kristumi, nebijoti atsiverti Jam iki galo. Tik būdami Dievo vaikais turime jėgos sukurti ką nors naujo.

Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS. Iš tiesų, žmonių visada per maža, todėl meldžiame, kad Dievas siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį. Tiesa ir tai, kad steigėjo nubrėžto uždavinio platumas nuolat reikalauja ypatingos drąsos ir pasitikėjimo Dievu. Mes negalim, nesugebam, bet Viešpats gali. Ir Jis veikia. Tačiau steigėjas nuo pat pradžių ir marijonams, ir mums yra įdavęs specialų įrankį: „Siekdamos savo tikslo teišmoksta panaudoti ir pasauliečius ir per juos, per įvairias draugijas veikti žmones“ (Vedamoji mintis ir dvasia, 53). Seserys stengiasi šiuo steigėjo priesaku sekti, pastaruoju metu ypač kviesdamos moteris, norinčias dalytis mūsų dvasingumu ir apaštalavimu, tapti mūsų bičiulėmis drauge su marijonais telkiant Pal. Jurgio Matulaičio draugiją. Dabar, kai pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą mažiau, dar aiškiau suvokiame, kokią nuostabią dovaną šiuo savo paraginimu mums dovanojo steigėjas.

Su jaunimu mėginame atrasti būdų tiesiog dalytis tuo, kas esame, ir tuo, ką darome. Pavyzdžiui, kviečiame į savanoriškas tarnystes mūsų įstaigose, programose, stovyklose, vadovaujame studenčių bendruomenėms. Visų pirma stengiamės padėti jauniems žmonėms keliauti susitikimo su Dievu link. Kai įvyksta tas asmeninis susitikimas, užsimezga bendrystė, Viešpats prakalbina ir kvietimu. Ne visada – į pašvęstąjį gyvenimą, į vienuoliją, bet visada – „didesnei Dievo garbei“.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-07-13-ses-ona-vitkauskaite-mvs-issinerti-is-savimeiles-kailio-2/104131

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt