Onutė Vitkauskaitė MVS

Senojo Testamento skaitymas – dramatiška patirtis

2007-03-29

Daugelį suaugusiųjų Lietuvoje okupacijos metais Dievo Žodis pasiekė glaustomis katekizmo frazėmis už užrakintų bažnyčios durų ar drąsių tikėjimo liudytojų pavyzdžiu. Laisvė suteikė galimybę patiems prisiliesti prie mūsų tikėjimo žaizdro – Biblijos. Galime džiaugtis, kad pagaliau turime išverstą ir išspausdintą Šventąjį Raštą, kuris gali tapti mūsų namiškiu – knyga, ne tik puošiančia lentyną, bet ir nušviečiančia kasdienybę viltimi. Be to, katalikiškam suaugusiųjų švietimuisi skirtas Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI), šalia kitų programų, siūlo kursą Šventasis Raštas ir gyvenimas. Nuo Biblijos žmonių, pasakojančių apie savo susitikimus su Dievu, mus skiria 2000 ir daugiau metų, todėl šiuos tekstus nelengva suprasti ir priimti. Minimos programos tikslas – nutiesti tiltą nuo Šventojo Rašto tekstų iki XXI amžiaus žmogaus gyvenimo, kad šiedu susitiktų ir Dievas prabiltų.

Koks gi tas susitikimas ant kabančio tilto? Patikėkite – dramatiškas ir šiek tiek primenantis gražiosios Senojo Testamento Giesmių giesmės knygos motyvus. Suaugusieji, lankantys minėtąjį GTI kursą, paprastai ateina ištroškę pažinti savo tikėjimo knygą, o ypač smalsiai būna nusiteikę Senojo Testamento atžvilgiu. Tačiau ėmęsi jį skaityti patiria tarsi dramą – nepasitenkinimą, kurį, kalbant teatro terminais, galėtume vadinti tragišku. Kodėl taip atsitinka?

Biblijos prašalaičiai ir namiškiai

Senojo Testamento žinovas profesorius iš Jungtinių Valstijų Walteris Brueggemannas sako, kad atsidūrę Biblijos pasaulyje pasijuntame esą prašalaičiai, sklaidantys svetimos tautos istorijos puslapius. Iš tiesų ne tik Biblijos istorija bei geografija, bet ir jos „gyvasis pasaulis“ ‑žodžiai, simboliai ir įvaizdžiai – mums svetimi. Tiksliau, mes jiems esame svetimi, prašalaičiai, tačiau pašaukti tapti biblinės istorijos ir jos „gyvojo pasaulio“ namiškiais. Brueggemannas teigia, kad Biblijos skaitymo tikslas – „tapti atsakingu Sandoros istorijos dalyviu“, nes ši istorija yra centrinė Šventojo Rašto žinia. Taigi jei skaitytojas yra tikintysis, trokštantis tapti Sandoros su Dievu dalyviu, jis turi tapti Biblijos namiškiu. Čia ir prasideda jo drama.

Tapimo namiškiu drama

Jei norite tapti namiškiu, pirmas žingsnis būtų išmokti nemaža istorinės, geografinės ir kitokios informacijos, kuri gali pasirodyti niekaip nesusijusi su Biblijos skaitymu. Deja, be šių žinių būsime pasimetę Biblijos pasaulyje; mat, anot Šventojo Rašto vertėjo prelato Antano Rubšio, mūsų Dievas pasirinko užkalbinti žmogų istorijoje, kasdienos įvykiuose – „ten, kur žmogus džiaugiasi ir vargsta, ten, kur ieško prasmės“. Kad hebrajų tautos istorijos įvykiai taptų ir asmenine ar mano tautos išganymo istorija, turime išmokti ieškoti simbolinės Senojo Testamento įvykių prasmės: savajame „Egipte“ atpažinti galingai gelbstintį Dievą ir leistis jo vedamiems į mums pažadėtą žemę tokiu keliu, kurį parinks pats Jahvė arba Adonai (hebr. Viešpats), net jei šis kelias kurį laiką vingiuotų per dykumą. W. Brueggemannas kviečia maitinti savo istorinę vaizduotę – gyventi įtampoje tarp Biblijos istorinio įvykio konkretumo ir naujų jo prasmių, nušvitusių čia ir dabar – mano gyvenime.

Šalia šio natūralaus iššūkio, su kuriuo susiduriame tapdami Biblijos namiškiais, esama ir kitų, būdingų tik nūdieniam skaitytojui. Šiuolaikinį žmogų užgauna pats Senojo Testamento Dievas ‑jis atrodo tarsi šališkas ir kraujo ištroškęs tironas. Be to, žmogus Biblijoje ieško atsakymų į savo gyvenimo keblumus ir ne visada sugeba juos rasti, taip pat negali pakęsti Senojo Testamento tikinčiojo, maldoje ypač nekantraus ir įžūlaus. Ši modernaus skaitytojo patirtis absoliučiai skiriasi nuo izraelitų gelbstinčio ir ištikimo Dievo patirties, nuo jų atviro ir tiesaus santykio su Dievu bei vaikiško pasitikėjimo jo gerumu. Taigi galima sakyti, kad tokia Biblijos skaitymo patirtis yra dramatiška ir netgi tragiška.

Keistasis Dievas

Prof. Brueggemanno manymu, visame Šventajame Rašte keisčiausias atrodo Dievas, nes jis yra su žmonėmis ir už juos. Juk Biblijos Dievo vardas – Jahvė arba Emanuelis, reiškiantis „Dievas su mumis“ (plg. Iš 3, 14 ir Iz 7, 14)! Paradoksalu, bet būtent susitikimas su šiuo keistuoju Dievu priverčia nūdienį Senojo Testamento skaitytoją grumtis su Dievu ir susižeisti. Žmogus trokšta intymaus ryšio su Viešpačiu, tačiau Senojo Testamento Dievas taip paniręs žmonių istorijos tamsoje, jog darosi nepakeliama: – ima atrodyti, kad ši tamsa viską užgožia, o Dievas yra jos juodumo dalis.

Apglėbti atpirktąją tikrovę

Šioje dramoje paaiškėja, jog Biblijos skaitytojai, kuriems GTI kurso "Šventasis Raštas ir gyvenimas" lektoriai padeda „grumtynėse“ su Dievu, negali priimti ir tinkamai vertinti pagrindinio Senojo Testamento įvykio – Išėjimo iš Egipto. Nors jie pripažįsta simbolinę šio įvykio dalį, Išėjimo Dievas atrodo esąs šališkas ir žiaurus, ypač Egipto kūdikių atžvilgiu. Svarbu pastebėti, kad vaikai, klausydamiesi Išėjimo istorijos, gana gerai „sutaria“ su Dievu ir jo elgesiu. Skirtingai nuo suaugusių, jie jaučiasi arti pasakų pasaulio, kurio stebuklinga galia leidžia jiems ploti nelaimingųjų Gynėjui. Tuo tarpu suaugusius įžeidžia šališkas ir kainos nepaisantis Dievo išganymas: pirmagimiai miršta, o egiptiečiai kartu su vežimais nuskęsta jūroje. Šiuolaikinis Senojo Testamento skaitytojas turi priimti dabarties pasaulio tikrovę: nuodėmės atneštas praradimas toks pat tikras, kaip ir atjaučiantis, gelbstintis bei į pagalbą skubantis Dievas.

Šią paradoksalią atpirkto pasaulio tikrovę gražiai įprasmina judėjai, švęsdami Seder vakarienę. Kiekvienas jos dalyvis mažuoju pirščiuku iš savo stiklinės nuvarvina ant lėkštės dešimt lašų: tai primena dešimt bausmių, prislėgusių egiptiečius. Vakarieniaudami visi geria vyną, kas išreiškia išgelbėtųjų džiaugsmą, tegu ir nevisišką – trūksta tų dešimties lašų. Vis dėlto džiaugsmas tikras. Tikrai nepasisektų tapti Šventojo Rašto namiškiu, jei skaitytojas užsidarytų Išėjimo tragizme ir, likęs kurčias išgelbėtųjų giesmei, neprisidėtų prie jų šlovinimo ir padėkos šokio.

Kitoks tikintysis

Kaip minėta, šiuolaikinis skaitytojas Biblijoje tikisi rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Taip dažnai girdime, jog Šventasis Raštas yra knygų Knyga ar gyvenimo išminties knyga, kad nejučia imame galvoti apie jį kaip apie gerų patarimų vadovėlį. Iš tiesų, čia galime rasti išmintingų patarimų, netgi apie sveiką mitybą, tačiau kai iškyla egzistencinių klausimų ar santykio su Dievu sunkumų – ar jis egzistuoja gyvenime ar ne, įsėlina nusivylimas. Paradoksas: tokie biblinių tekstų skaitytojai nedrįsta užduoti svarbių klausimų, o jei užduoda, tai juos adresuoja ne tam, kuris gali atsakyti.

Presbiterionų pastorius Fredericas Buechneris knygoje Tiesos sakymas („Katalikų pasaulis“, 2001) teigia, kad iš tiesų Dievo nebuvimas mums labiau apčiuopiamas nei jo buvimas, o tai – mūsų našta ir negalė. Jis leidžia numanyti, jog didžiausia kliūtis dvasiškai augti esti atsisakymas pripažinti šią tikrovės dalį.

Klausydamasi nuoširdžių balsų dvasinio palydėjimo tarnystėje, jaučiuosi privilegijuota išgirsti dieviško nebuvimo skundą. Vienas pranašiškas balsas itin atkaklus, reikalaujantis, kad Dievas atsakytų, kodėl jis toks silpnas, kodėl toks pasislėpęs ir kaip žmogus gali jį rasti?! Šis žmogus man yra tikėjimo didvyris – mažas Jeremijas, besiglaudžiantis prie pasislėpusio Dievo. Kadangi katalikiškas požiūris į kančią yra nuolankus jos kaip atgailos priėmimas, o šis žmogus katalikas, tai jo šauksmas „de profundis“ ypač drąsus ir tapatus Senojo Testamento žmonių maldai, jų būdui pateikti klausimus ir jų elgsenai, kai Dievas tyli. Skaitant raudos psalmę, besimokantieji Šventojo Rašto kurse beveik visada sukrėsti klausia: „Kodėl turėčiau draskyti Dievui akis?! Tokia malda man, krikščionei nepriimtina“. Ši patirtis be pagalbos žmogui kelia pagundą mesti Šventraščio tekstų skaitymą ir maldą su jais, išskyrus „teisingus“ tekstus, nors „visas Raštas yra Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3, 16). Jis guostų ir, drįstu teigti, apgaudinėtų save sakydamas: „Tai Senas Testamentas, o Jėzus mokė mus nuolankiai ir kantriai kentėti“. Taip, bet Jėzus neuždraudė raudoti – jis klausėsi kenčiančiųjų dejonių ir atsiliepdavo, o Tėvui pats išsakė didį „KODĖL?“ kybodamas ant kryžiaus. Jėzus nebuvo graikų stoikas, bet žydas, kurio širdis buvo atvira tiek Dievo apleidimui, tiek jo gelbstinčiam artumui.

Kitas Biblijos tyrėjas Rolandas E. Murphy’s teigia, kad aistringi Senojo Testamento tikintieji negauna paaiškinimų, kodėl egzistuoja kančia ar blogis. Vienintelis jų rūpestis yra ryšys su Dievu apnikus pagundoms arba atsidūrus kančios duobėje. Skirtingai nuo šiuolaikinio žmogaus, izraelitas savo klausimą adresuoja Dievui, o ne bibliniams tekstams. Šie tekstai dažniausiai tarnauja kaip argumentai, sustiprinantys klausimo ar net kaltinimo Viešpačiui teisėtumą – kodėl gi Dievas, praeityje buvęs toks gailestingas ir ištikimas, dabar tyli? Toks klausinėjimas, ginčijimasis ir rauda kyla iš nenugalimo pasitikėjimo Dievo ištikimybe praeityje apreikštam savo paties gerumui. Visame Senajame Testamente nevilties šauksmai skamba pakaičiui su šlovinimo šūksniais, nes tiek daug kartų Dievas atėjo į pagalbą.

Tačiau ir Senajame Testamente, ir mūsų gyvenime būna momentų, kai Dievas išgirdo šauksmą, bet pasiliko tylus ir neveiklus. Tai ypač ryškiai atsispindi Jobo ir Jeremijo dramose, o Naujajame Testamente – Jėzaus kančioje. Tokiu atveju rauda tampa vieninteliu išganymo žodžiu kenčiančiam tikinčiajam – vienintelis ryšys su nesuvokiamu Dievu. Tai, pasak R. E. Muyrphy’io, yra „kabinimasis į Dievą prieš Dievą“. Iš tiesų, šiuolaikinis skaitytojas, besistengiantis tapti Biblijos namiškiu ir nesimokantis iš Senojo Testamento žmogaus drąsaus santykio su Dievu, rizikuoja Dievo tylos metu tapti ateistu.

Senasis Testamentas yra didi maldos mokykla, kviečianti įžengti į Dievo paslapties tamsą su vaiko pasitikėjimu. Žinoma, reikia šventojo drąsos, kad nūdienis žmogus pajėgtų taip pasitikėti, tačiau verta, nes, anot F. Buechnerio, „pats Dievas neduoda jokių atsakymų. Jis duoda save, duoda netgi savo nebuvimo viesule“.

Naujieji adomai ir ievos sudaužytame rojuje

Baigiant pasakytina, kad pirmoji skaitytojo tapimo Senojo Testamento namiškiu dramos dalis gali būti vadinama tragedija. Prof. Brueggemannas daro tokią išvadą: žmogus turi atsisakyti visuomenėje atpažįstamų, o gal ir vyraujančių pasaulėžiūrų. Štai industrinė-mokslinė pasaulėžiūra siekia viską paaiškinti bei kontroliuoti ‑netgi Dievą, bet kokią paslaptį suvokdama kaip pavojų, ir žmogų vertina pagal jo produktyvumą; egzistencinė atmeta bendruomenės ir tradicijos autoritetą, o transcendentalistinė pasaulėžiūra istorinę tikrovę suvokia kaip beprasmišką dėl savo sudėtingumo. Tai akivaizdu ir mūsų šalyje – žmonės bėga nuo sudėtingos atpirkto pasaulio tikrovės griebdamiesi magijos, kad galėtų viską paaiškinti ir kontroliuoti, arba puldami prie Rytų religijų, siekdami užsimiršti, jog dažnai yra traktuojami kaip priemonės.

Skaitymo ar maldos su Senuoju Testamentu patirtis verčia žmogų nuogą atsistoti ant siauro liepto nenuspėjamo ir laisvo Dievo akivaizdoje. Tai yra Biblijos kvietimas būti naujais adomais ir ievomis sudaužytame rojuje – tais, kurie mokosi pasitikėti gera linkinčiu Dievo išganymo planu kiekvienam. Istorinė arba Sandoros, t. y. Biblijos pasaulėžiūra kviečia sudėtingos istorinės tikrovės sūkury atrasti prasmę. Kaip minėjau, tam reikia šventojo drąsos ir ne kiekvienas jos turi. Todėl Senojo Testamento skaitytojams reikia pagalbos, kurią ir siūlo Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Kursas "Šventasis Raštas ir gyvenimas" jau vyksta, ši programa prieinama ir internetu http://www.gtinstitutas.lt/node/115. Be to, pagalbos rasite ir kitur: pavyzdžiui, į Biblijos pasaulį įvedančiose knygose.

Pagalbos neieškojimas ir liovimasis stengtis tapti Senojo Testamento namiškiu panašus į maitinimąsi duonos kriaukšle, kai tuo tarpu namų šeimininkas duoda visą kvepiantį kepalą ir kviečia valgyti pilna burna, „kad nenusilptume kelyje“ į Tėvo namus(plg. Mk 8, 3), kurie gražiai vadinami dangumi.

„Artuma“ Nr. 3, 2007 m. kovas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-03-29-ses-ona-vitkauskaite-mvs-senojo-testamento-skaitymas-dramatiska-patirtis/8820

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt