Viktorija Plečkaitytė MVS

Dovana krikšto jubiliejui

Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai jau įpusėjo. Ką tik praėjo birželio 28-oji, 25-osios beatifikacijos metinės, Marijampolėje liepos 7 – 15 dienomis su didesniu nei įprasta pakilumu išgyventas Pal. Jurgio minėjimo (atlaidų) aštuondienis. O tuo pačiu metu Visuotinėje Bažnyčioje jau visu smarkumu ruošiamasi Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtiems Tikėjimo metams. Vis daugiau šio pasirengimo atgarsių pasiekia ir mus. Jau lietuviškai išleistas Popiežiaus apaštališkasis laiškas „Porta fidei“. Kaip tik jį ativertus tiesiog negali nenustebti: tiktai nuostabus Dievo Dvasios veikimas Bažnyčioje.

Štai dar  2011 metų gruodžio 8 d. paskelbtame laiške Lietuvos vyskupai priminė, jog prieš 25 metus palaimintasis popiežius Jonas Paulius II arkiv. Jurgio beatifikacijos įvykį aiškiai siejo su Krikšto tema (Lietuva tą dieną šventė 600 m. Krikšto jubiliejų). Tame pačiame kontekste vyskupai nubrėžė ir esminę pastoracinę šių metų kryptį: „Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai kviečia mus, pasitikint šio iškilaus tautiečio užtarimu ir remiantis jo pavyzdžiu, atnaujinti ryžtą sekti Kristumi, pilniau gyventi gautąja Krikšto malone“. Visai panašią užduotį popiežius Benediktas XVI iškėlė ir Tikėjimo metams: „iš naujo atrasti tikėjimo kelią, kad vis aiškiau aikštėn iškiltų susitikimo su Kristumi džiaugsmas ir jo atnaujintas užsidegimas“ (Porta fidei, 2). Prieš 25-eris metus Popiežius Jonas Paulius II pavadino pal. Jurgį Matulaitį ypatinga dovana Lietuvių tautai ir Bažnyčiai. Atrodo, reikėjo ketvirčio amžiaus, reikėjo taip nuostabiai susiklosčiusios (o teisingiau -  Šv. Dvasios išminties suklostytos) „metų“ sekos Bažnyčioje, kad pradėtume pajusti – tai ne šiaip sparnuota frazė, tai – tikrovė.

Ir iš tiesų, tie „metai“ seka vieni kutus su nepaprastai ryškia logika. Daugeliui iš mūsų dar labai gyva Gailestingumo metų patirtis. Daugelis tebesam įsižiūrėję į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, į nuostabų Jėzaus gestą, Jo ranką, tartum praveriančia rūbą ir kviečiančia žvelgti gilyn, į tą šaltinį, iš kurio trykšta šviesa. Gailestingumo metų kvietimas buvo nuostabus: kontempliuoti Dievą tokį, koks Jis yra, pačioje Jo būties gelmėje, Švč. Trejybės slėpinyje, bet taip pat ir tai, kokiomis akimis Viešpats žvelgia į mus, kokia yra Jo širdis mums, nusidėjėliams. Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai – kvietimas eiti ta pačia kryptimi toliau, arčiau kiekvieno iš mūsų. Besišypsantis pal. Jurgio veidas plakatuose ant bažnyčių tiesiog kvieste kviečia klausti: Kas įvyksta, koks perkeitimas atsitinka, kai žmogaus širdis tikrai sutinka Dievą, kuris yra Gailestingas, ir atsiveria Jo veikimui, priima Jį kaip savo gyvenimo Viešpatį? (Pal. Jurgis pasakytų – gyvenimo ašį, saulę, apie kurią visa sukasi). Taigi, turime pal. Jurgį, savą, lietuvį, į kurį galime žiūrėti, ieškodami atsakymo į šį klausimą, kurį, beje,  galima ir užduoti ir kitaip: ką reiškia iš tiesų pilnai išgyventi Krikšto tikrovę, būti krikščioniu, Dievo vaiku, Bažnyčios nariu.

Daugelis jau gerai žinome pal. Jurgio biografiją. O vis dėlto – keletas užuominų, žvilgtelėjimų, gali padėti atpažinti tą dviejų širdžių – Dievo širdies ir žmogaus širdies – susitikimo tikrovę, besiskleidžiančią kasdienybėje.

Jurgis Matulaitis – vaikas, paauglys. Labiau stulbinančią savo kontrastingumu vaikystę ir jaunystę nei Jurgio Matulaičio būtų nelengva surasti. Našlaitis, ligos ištiktas luošas paauglys, kurio ateities viltis ir svajones kirste nukirto negalia. Treji gražiausi paauglystės metai (nuo 16 iki 19) prabėgo vaikštant paskui jaučių traukiamą žagrę brolio ūkyje, ir trokštant, ir nesitikint, kad gali būti  kitaip. O vis dėlto – išskirtinių gabumų studentas, kunigas, mokslų daktaras, profesorius. Daugelis pasakytų – laimingas likimo posūkis. Pats kun. Jurgis, tikriausiai ir savo ankstyvąją jaunystę turėdamas galvoje, rašė:

Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs?  (Užrašai, 1911 08 17)

Viešpatie! Tavim pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi dau­giau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi pilna meilės ir pasigailėjimo. (Užrašai, 1914 02 23)

Jurgis Matulaitis - Petrapilio Dvasinės akademijos profesorius. Didžiulis darbo krūvis, bet ir nepaprastas pasisekimas: puikus dėstytojas, auditorijos, pilnos studentų, katedros vadovas, o vėliau ir Akademijos inspektorius (vicerektorius). Tiesus kelias į pasaulio garbę. O kun. Jurgis tiesiog atsistatydina. Pažinę jį tik iš toliau, negali atsistebėti: keistuolis, negi jis nesupranta, ką praranda? Ir tik nedaugelis artimiausiųjų žino tai, kas kyla iš pačių širdies gelmių: Jaučiu, kad mano tikėjimas stiprėja, kad mane apima didžiulis troškimas viską aukoti Dievo garbei ir Bažnyčios labui. (Laiškas kun. A. Fajeckiui, 1910).Kaip? Beišmirštančioje Tėvų Marijonų vienuolijoje, kurią visų pirma reikia atgaivinti, tyliai ir kantriai, be išorinių ženklų, po budria caro žandarų akimi. Kodėl? Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1909). Tai visų svarbiausia. Praėjus lygiai metams bemaž žodis žodin ta pačia mintimi Jurgis Matulaitis pradeda ir savo dvasinį dienoraštį – Užrašus – kuriame sutelkta visa jo tikėjimo liudijimo esmė: Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti1 ir viską ja perimti. Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai (Užrašai, 1910 10 14)

1918 m. tėvai Marijonai jau veikia Lenkijoje, JAV ir Lietuvoje, ką tik gautas oficialus Šv. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos – dar vieno t. Jurgio darbo vaisiaus – patvirtinimas. Paskyrimas Vilniaus vyskupu tokioje situacijoje – tikras tikėjimo ir pasitikėjimo išbandymas: Vilniuje nesusiorientuočiau; nežinau ar tenai visiems įtiktų ir dangaus angelas…  Man rodos, kad ten nieko nepadaryčiau, o mūsų reikalai labai nukentėtų. Taigi, prašau mane gelbėti nuo tos nelaimės.(Laiškas marijonams Lenkijoje, 1918) Vis dėlto įvyko.  Septyneri metai Vilniaus vyskupo soste paties vysk. Jurgio akimis?  Diena iš dienos nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros skaistyklos dalelė. (Laiškas kun. Bronikowskiui). Dar būtų galima pridėti:  šeši valdžių pasikeitimai, susišaudymai už kurijos langų, kunigų areštai, grasinimai su juo pačiu susidoroti. Ir dar pamokslas, kurį pasakė pirmą kartą įžengęs į Vilniaus katedrą: Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus…(Ingreso pamokslas, 1918). Būtent šiuo, Vilniaus laikotarpiu, regis ryškiausiai sužimba pal. Jurgio šventumas. Čia, lyg auksas lydykloje, išbandomas, išgryninamas ir jo gyvenimo šūkis – nugalėk blogį gerumu – pasirinktas dar 1906-aisiais, kančios, žmonių nesupratimo ir atmetimo akivaizdoje apkabinant Kristaus Kryžiaus slėpinį: Kurijoje tartasi mane suspenduoti ir prie jokių darbų neprileisti. Tarsi, kad žemė būtų po manim prasiskyrusi; netekau pamato po kojų [...]. Besergant ta liga, Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės. Pradėjau konevisiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malum in bono. (Iš laiško kun. P. Būčiui, 1924 10 27).  Būtent ši frazė, vėliau tapusi ir vyskupiškuoju pal. Jurgio šūkiu, parinkta ir Pal. Jurgio Matulaičio metų šūkiu ir pagrindine mintimi.

2012-uosius paskelbti Pal. Jurgio Matulaičio metais Lietuvos vyskupai nutarė 2011 liepą. Tačiau, dar net nesulaukę metų atidarymo (kuris įvyko 2011 12 08 Vilniaus arkikatedroje) išgirdome žinią – Popiežius Benediktas XVI 2013 –uosius paskelbė Tikėjimo metais. Šia proga parašytą apaštalinį laišką Popiežius pradeda primindamas, jog įžengti pro tikėjimo vartus, visų pirma, „reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu, kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius“ (Porta Fidei, 1). Tiems, kurie stengiamės rimčiau įsiklausyti į esminius tekstus, susijusius su pal. Jurgio Matulaičio beatifikacija ir jos 25-mečiu, šios frazės netikėtai pasirodė pažįstamos, tartum ataidinčios iš pal. Jono Pauliaus II homilijos, sakytos 1987 birželio 28 d., beatifikacijos iškilmėse. Beje, kaip tik šį tekstą metų pradžioje citavo ir Lietuvos vyskupai: Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą.

Tikėjimo mokymo kongregacijos nota su rekomendacijomis kaip švęsti Tikėjimo metus, tarp kitų dalykų, atkreipia dėmesį į reikalą vietinėse Bažnyčiose skirti dedesnį dėmesį savo šventųjų ir palaimintųjų pažinimui, nes jie yra autentiški tikėjimo liudytojai.

Taigi, Pal. Jurgio Matulaičio „laikas“ ir jo „užduotis“ dar nesibaigia, nors jam skirtieji metai ir labai greitai artėja į pabaigą. Priešingai. Turime ypatingą patvirtinimą ir padrąsinimą ir toliau eiti šia kryptimi: nuo Dievo Gailestingumo slėpinio kontempliavimo, nuo įsižiūrėjimo į Dievo Gailestingumo stebuklus šventojo gyvenime, prie savęs pačių, prie savo tikėjimo tikrovės, prie savo Krikšto, kuriuo esame įvesti į Dievo Gailestingumą.

Esame kviečiami iš tiesų priimti Pal. Jurgį Matulaitį kaip dovaną ir pasitikti beatifikacijos iššūkį: sustoti nuostaboje prieš Dievo meilės ir Gailestingumo slėpinį, kuris padaro žmogų šventuoju. Ir ne tik tą ar aną, ypatingą, išrinktąjį. Tikroji pal. Jurgio, lietuvio, artimo, modernaus šventojo dovana yra būtent ši – gyvas liudijimas esminės mūsų tikėjimo tiesos: visi esame pašaukti būti šventi. Tai kiekvieno pakrikštytojo pareiga ir kiekvienam Krikštu duota dovana: esame panardinti Kristaus mirtyje ir Jo prisikėlime! Tačiau kiekvieną dovaną reikia išpakuoti, ja džiaugtis, ją vertinti, ja naudotis. Kitaip sakant, turime iš tiesų apsispręsti gyventi tikėjimu. Turime pasakyti „Taip“ Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiais savo gyvenime. Šventieji ir palaimintieji liudija: tai įmanoma, tai verta, tai duoda tikrą džiaugsmą ir tikrą gyvenimą. Toks yra ir Tikėjimo metų kvietimas. Sekantis žingsnis nuostabioje „metų“ sekoje. Nuo pažinimo, per liudijimą, prie apsisprendimo ir pasirinkimo leistis į tikėjimo kelionę. O joje vyresnis draugas, išmintingas pakeleivis, toks, kaip pal. Jurgis, be galo reikalingas, jo padrąsinantis žodis neįkainojamas: Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad ne per vėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikys, sudegys. Ar nežinai kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. [...] Kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikrųjų visa širdžia mylėt Dievą, ieškoti visame Dievo, gyventi kas kart didesnėje su Dievu vienybėje; stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtu apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1909 10 15)

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt