Viktorija Plečkaitytė MVS

Žmogus, įsimylėjęs Bažnyčią

2012-01-11

Tekstas skelbtas žurnale šeimai „Artuma“ 2012 m. Nr. 1

Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo“. Tai viena iš vos keleto pal. Jurgio Matulaičio „Užrašų“ (1910 10 15) vietų, kurios originaliame tekste jo paties ranka pabrauktos. Vadinas – ypatingai svarbios.

Bažnyčios slėpinys. Tai be galo jautrus pal. Jurgio dvasingumo struktūros „nervas“, antroji pusė to veiksmingo postūmio, galingo variklio, kuris drauge su visišku atsidavimu Dievui stūmė pirmyn jo vidinį gyvenimą ir išorinį veikimą. Todėl nekeista, kad į gyvenimo pabaigą jis galėjo rašyti: „Šiandien tikrai galiu pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė mano tėvynė ir aš esu tik jos vienos patriotas“ (cit. T. Górskis MIC, Bažnyčia mano tėvynė, 1999).

Tikėti ir pasitikėti Bažnyčia

Pal. J. Matulaičio požiūris į Bažnyčios slėpinį nėra kuo nors ypatingas teologinio Bažnyčios apibūdinimo prasme. Jo išskirtinumas glūdi besiremiančio tikėjimu asmeninio santykio su Bažnyčios tikrove gelmėje. Pal. Jurgis – žmogus, kuris be išlygų tiki Bažnyčia ir iš šio tikėjimo semiasi jėgos mylėti ją tokią, kokia ji yra, ir jai pasiaukojamai tarnauti. Jam Bažnyčia visų pirma yra Jėzaus Kristaus troškimo ir veikimo vaisius. Viskas paprasta: Ko Kristus troško? – Įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. Šventą mūsų Bažnyčią (Užrašai, 1910 10 14).

Todėl ir jis, ištikimas Kristaus sekėjas, visada ir visur stengęsis Kristaus dvasia persiimti, privalėjo trokšti to paties, savo Viešpaties kūriniu tikėti ir pasitikėti be išlygų: Viešpatie! Tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs, ko Šv. Katalikų Bažnyčia moko, tikiu į visa tai, kas yra Šv. Rašto ir Šv. Tėvų padavimuose. Viešpatie, Tu matai mano širdį ir žinai, kad nuo to laiko, kai esu kunigu, niekad nenorėjau nei mažiausiame daiktelyje prasilenkti su Tavo apreikštąja tiesa, su Tavo šv. Bažnyčios mokslu. Tavo malonės stiprinamas, rodos, esu pasiryžęs už kiekvieną apreikštą tiesą savo galvą paguldyti (Užrašai, 1914 02 23).

Mylėti Bažnyčią

Pal. Jurgis pelnytai yra pavadintas žmogumi, įsimylėjusiu Bažnyčią. Šios meilės gelmę patvirtina iki didvyriškumo ištikima kasdienė tarnystė Bažnyčiai per visą gyvenimą. Ji ne kartą prasiveržia ir jo raštuose: Šv. Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau, mano mieliausioji Motina, už visų didžiausią savo linksmybę! <...> Tasai šauksmas tebūnie nuolatiniu mano širdies šauksmu (Užrašai, 1910 10 27).

Aišku, kalbama ne tik apie jausmą. Tikroji meilė aukojasi, tarnauja. Būtent tokią pal. Jurgio meilę Bažnyčiai atskleidžia jo malda: Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tą mazgotę suterštą sunešiotą. <...> Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųs, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo (Užrašai, 1911 01 13).

Visi kartu – vienoje Bažnyčioje

Pal. Jurgio meilė Bažnyčiai – tai ne žavėjimasis gražia idėja. Ji labai konkreti, apglėbianti visą regimąją Bažnyčios tikrovę, per kurią ir kurioje nepaliaujamai veikia kurianti Dievo Dvasia. Pirmiausia – hierarchiją (Šventąjį Tėvą ir vyskupus), Bažnyčios teisės nuorodas ir popiežiaus pareiškimus: Visa širdimi mylėdami šv. Tėvą būkime jam paklusnių paklusniausi, laikykimės jo paliepimų, nurodymo, įstatymų, ginkime, kiek galėdami ir kur galėdami, jo garbę, jo paliepimus ir darbus, žadinkime ir kitų širdyse šv. Tėvo meilę ir pagarbą (Užrašai, 1913 01 23).

Ši palaimintojo meilė yra taip pat apglėbianti mažiausius, labiausiai apleistus Bažnyčios vaikus: Tiesioginis mūsų tikslas visada privalo būti sielų išganymas, Dievo karalijos platinimas čia, ant žemės. Darbas ir kova dėl sielų išganymo ir Bažnyčios gero, ypač tenai, kur sunkiausia, kur, rodos, viskas pralaimėta, kur Bažnyčia varžoma ir persekiojama, papiktinimai įsivyravę ir prasiplatinę, kur klaidos platinasi, nedorybės auga ir klesti (Užrašai, 1911 01 16).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-11-ses-viktorija-pleckaityte-mvs-zmogus-isimylejes-baznycia/75159

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt