Straipsniai

Onutė Vitkauskaitė MVS

Marija - Biblijos Karžygė

Biblinės teologijos profesorius Bertrand'as Bubby knygoje Mary of Galilee: Woman of Izrael – Daughter of Zion („Alba House", 1995) rašydamas apie Švč. M. Mariją kaip „pagirtąją tarp moterų" lygina ją su kitomis įžymiomis Senojo Testamento moterimis: Izraelio tautos motinomis, karžygėmis ir karalienėmis. Gana įprasta Mergelę Mariją suvokti kaip Motiną ar Karalienę. Tačiau mane sudomino palyginimas su karžygėmis Debora, Jaele ir Judita. Kaskart stebindavo ir Dievo tautos liturginėse valandose Marijos šventei skirtas priegiesmis: „Kas ten pateka kaip aušrinė, [...], rūsti tarsi priekinis pulkas?" Nesuprasdavau, kodėl švelniajai Mergelei Motinai taikomi tokie militaristiniai įvaizdžiai.

Karžygių darbai

Be abejo, karžygė yra kare pasižymėjusi moteris. Debora – Izraelio pranašė ir teisėja – išpranašauja Izraeliui pergalę ir siunčia Baraką į mūšį, bet perspėja, kad pergalės garbė atiteks ne Barakui, „nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas" (Ts 4,9). Sisera, sprukdamas iš mūšio lauko, pasislepia Jaelės palapinėje, o ši užmigusiam narsuoliui palapinės kuoleliu persmeigia smilkinį. Judita – kita Izraelio karžygė, drąsi, gudri ir graži moteris, pačioje priešų stovyklos širdyje nurėžia asirų generolui Holofernui galvą ir parsineša ją į izraelitų stovyklą maisto maišelyje. Ir Jaelė, ir Judita dėl savo žygdarbių vadinamos palaimintomis tarp moterų (plg. Ts 5, 24 ir Jdt 13,18).

Elzbieta, pasitikdama besilaukiančią savo giminaitę Mariją, pasveikina ją būtent karžygėms pagerbti skirtais žodžiais: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!" (Lk 1, 42). Ką karžygiško Marija nuveikė iki susitikimo su Elžbieta? Nieko panašaus į Jaelės ar Juditos poelgius. Marija netgi neturėjo pranašystės dovanos kaip Debora –teturėjo klausimą angelui Gabrieliui. Jinai nuolankiai pakluso nesuprantamai, nežinia kaip įvyksiančiai Dievo valiai.

Marija – karžygė?

Vis dėlto taip! Šventajame Rašte Marija vaizduojama kovos fone – pačiame jos įkarštyje. Ir tai atsiskleidžia ne evangelijose, bet pirmoje ir paskutinėje Biblijos knygose. Pradžios knygoje kalbama apie moterį, sutrinančią senajam rojaus žalčiui galvą (plg. Pr 3,15), o Apreiškimo knygoje aprašoma baisingo slibino persekiojamą moteris (plg. Apr 12). Nuo pirmųjų amžių krikščionys šioje paslaptingoje moteryje įžvelgė Marijos asmenį. Manoma, kad Evangelijoje pagal Joną du kartus minima Dievo Motina visur vadinama moterimi (ne Marija) norint parodyti jos tapatybę su Pradžios ir Apreiškimo knygų moterimi nugalėtoja. Pradžios knygos tekste pranašaujama, kad moteris/Marija sutrins žalčio galvą kulnimi. Taigi, čia esama sąsajos su Jaele ir Judita. Tai senasis rojaus žaltys, arba, kaip sako Apreiškimo regėtojas, didysis slibinas, vadinamas „Velniu ir Šėtonu" (Apr 12, 9), pralaimėjęs kovą danguje ir išmestas žemėn. Tai – esminis mūšis žmonijos istorijoje ir svarbiausia pergalė.

Kaipgi Marija pasiekė šią pergalę? Kur tai aprašyta? Visa, ką apie ją randame evangelijose, tėra tylios, kuklios, kontempliatyvios moters paveikslas. Ji jautri kitiems – pvz., rūpinasi, kad jaunieji per vestuves Kanoje nepritrūktų vyno, ir išmintinga – nepasiduoda išgirdusi Jėzaus atsisakymą dėl to ką nors daryti. Jėzui tapus garsiam, ji vis tiek lieka maža ir nepastebima: Jėzus niekaip neišskiria jos iš kitų iki pat savo paskutinės valandos. Jis veikiau sureikšmina savo naująją šeimą – vykdančiuosius Dievo valią (plg. Mk 3,31–35 ir Jn 19,25–27). Kaip pažymi katalikų teologas Hansas Urs von Balthasaras (Marija dabarčiai, Aidai, 1996), sinoptinių evangelijų autoriai netgi neišskiria Marijos iš Jėzų atsekusių moterų būrio po kryžiumi: ji tik „kažkokia suvargusi moteris". Vis dėlto Apreiškimo knygoje kalbama apie Mariją kaip nugalėtoją kovoje: tai moteris, apsisiautusi saule (Apr 12,1).
Kaip jai tai pavyko?

Galinga Dievo galybė

Marija yra viena iš Senojo Testamento vargdienių (hebrajiškai anawim). Vargdieniai – tai tie, kuriems visko trūksta ir kurie negali sau pagelbėti, jie visko tikisi iš Dievo. Tai toli gražu ne didvyriai, ne karvedžiai ar revoliucionieriai. Marija, išgirdusi Jėzaus atsisakymą padėti jaunavedžiams, taria: „Darykite, ką tik jis jums lieps" (Jn 2,5). Tai rodo ir jos pačios nusiteikimą – savo valios atsisakymą. Kuriai šiuolaikinei moteriai patiktų toksai moters įvaizdis? Marija, kaip ir Debora, gieda pergalės giesmę. Tačiau Marija savajame Magnificat džiugiai kalba ne apie save ir savo laimėjimą kaip Debora (plg. Ts 5,6–12), bet apie Dievo gailestingumą ir jo pergalę prieš blogį ir tamsą, šlovindama Dievą už tai, kad jis pažvelgė į ją, nuolankią jo tarnaitę (plg. Lk 1,47–55). Marija giesme ir tyliu gyvenimu atskleidžia Dievą, apsireiškusį Jėzuje kaip meilės karžygį. O pati nežino esanti karžygė, nežino esanti karalienė. Marija mano esanti tarnaitė, vergė (plg. Lk 1,38). Tačiau ji padėjo Dievui, kad jis atliktų savo žygdarbį, klusniai atlikdama savo vaidmenį didžiojoje išganymo kovoje. Kaip? Tiesiog būdama tikinti moteris, motina. Marija – kovoje labai nukentėjusi karžygė: „tavo pačios sielą pervers kalavijas" (Lk 2,35). Ji sutiko visa iškentėti, kad Dievas laimėtų, ir dėl to pranoksta Jaelę su Judita – ir savo moteriškumu, ir didvyriškumu ir pergalės svarba, nes sutraiškė galvą žmonijos priešui.

Mes, į Mariją žvelgiančios moterys, galime atrasti tikrąjį savo pašaukimą: leisti Dievui tęsti savo meilės žygį, nes „jos, moters, širdis yra ne smegenyse, o ten, kur ir turi būti; ir ji žino, kad net Dievo, sugalvojusio ir sukūrusio moterį, širdis yra toje pačioje vietoje" (Marija dabarčiai, p. 50)

Straipsnis publikuotas žurnale "Artuma" Nr. 5, 2009 m. gegužė ir http://gtinstitutas.lt/

Evelina Lavrinovičiūtė MVS

Kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje?

2009-10-22

Pranešimas skaitytas spalio 10 d. Kaune vykusioje konferencijoje, skirtoje jaunimo sielovadai.

Kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje? Ar galima atsakyti į šį klausimą pateikiant konkretų receptą? Vargu. Tačiau pamėginti nubrėžti gaires tam, kaip padėti jaunuoliui atrasti bendruomenę parapijoje, yra vertas dėmesio iššūkis.

Pirmiausia norėčiau pristatyti bendruomenės sąvoką. Remiantis Naujuoju teologijos žodynu (Vorgrimler, 2003), bendruomenėmis galime vadinti įvairialypes bažnytinės bendrystės formas, kurios pasižymi savanorišku priklausymu vienas kitam, tikėjimo įsitikinimų, liturgijos bei praktinių užduočių – meilės ir gailestingumo darbų, kuriais liudijama Evangelija – bendrumu. Bendruomenė susiburia ne kokiam nors trumpalaikiam tikslui pasiekti – ji gyvena, būna, auga, vystosi, išgyvena savo pakilimus ir nuosmukius. Bendruomenė labiau panašėja į šeimą negu į komandą. Kitas mūsų iššūkio dėmuo – jauno žmogaus poreikiai. Nepaisant to, kiek intensyviame pasaulyje jis ar ji gyventų, kiekvienas jaunuolis ieško savo tapatybės ir gyvenimo tikslo, kuriems atrasti esmingai svarbu priklausyti grupei. Taigi bendruomeniškumas ir jaunuolių ieškojimai yra tiesiogiai susiję. Svarbiausias klausimas: kaip parapijos bendruomenė turėtų atsiliepti į jaunų žmonių poreikius, kad būtent joje jie išgyventų savanorišką priklausymą vieni kitiems, tikėjimo įsitikinimų, jo šventimo ir tarnystės bendrumą?

Kauno arkivyskupijos II sinodas pabrėžia, kad palydint jaunuolius ypatingas uždavinys tenka Bažnyčios bendruomenei, kuri padeda jaunuoliams apsispręsti tikėti (KAIISN, 476). Taigi, pradedant mąstyti apie tai, kaip konkrečioje parapijoje padėti jaunuoliams atrasti bendruomenę, pirmiausia būtina žinoti, kokia yra tos konkrečios parapijos situacija.  Mūsų parapinės bendruomenės šiandien yra labai skirtingos. Vienos, turinčios ilgą istoriją, gilią patirtį, kuri suvienija, užmezga ryšius tarp asmenų, skirtingų šeimų ir kartų. Kitos parapijos yra jaunos, išgyvenančios didelių pokyčių, besirūpinančios mūrinių bažnyčių statyba, kur praeities ir ateities rūpesčiai gali užgožti šios dienos santykio tarp Dievo ir žmogaus grožį. Vienose parapijose esama tvirtų, tikėjimą liudijančių bendruomenių, kitose jų labai trūksta. Taigi, turime žinoti, ko parapijoje trūksta, kaip tai pasiekti. Galime užduoti sau keletą klausimų. Ar mūsų parapijos bendruomenė liudija meilę? Ar ji yra svetinga? Ar jaunas žmogus bus mylimas joje toks, koks jis ar ji ateina? Ar turime žmonių, kurie skirtų ypatingą dėmesį jaunimui?

Jaunuoliams reikia draugystės su bendraamžiais, bet taip pat ir brandžios draugystės su vyresniaisiais, kur jie galėtų ieškoti patarimo, padrąsinimo. Bendruomenėje turi būti atsakingieji, kurie rūpinasi visa bendruomene ir atskirais jos nariais, skirtingi nariai praturtina bendruomenę įvairiomis dovanomis – reikia išmintingai jas suderinti vienas su kitomis.

Ar mes liudijame Kristų jauniems žmonėms savo darbais ir žodžiais? Kur ir kaip jie turi galimybę išgirsti Gerąją Naujieną? Kaip vykdoma jaunų žmonių evangelizacija ir katechizacija? Ar mes vedame juos Kristaus link, o su Kristumi į bendruomenę? Kiekvienais metais Sutvirtinimo sakramentui ruošiasi labai daug jaunuolių. Galbūt mums juos reikėtų rengti bendruomeniniam krikščioniškam gyvenimui?

Kaip švenčiame liturgiją? Kaip bendruomeniškai garbiname Dievą? Ar liturgija keičia mūsų gyvenimą? Ar ji keis jaunuolių gyvenimą? Ar ji maitins jų gyvenimą? Kas yra sekmadienio Eucharistija – Dievo tautos, Jo šeimos susitikimas ar anoniminių parapijiečių susirinkimas? Dieviškoji liturgija yra krikščionių gyvenimo versmė ir viršūnė, todėl jai turi būti skiriamas deramas dėmesys formuojant bendruomenę.

Ar mes esame tarnaujanti bendruomenė? Ar išgyvename savo misiją, kuria galėtume dalytis su jaunais žmonėmis? Kokių tarnystės galimybių  galime pasiūlyti jaunuoliams? Jaunuoliai nori įsipareigoti tikriems dalykams (po to, kai jie yra mylimi, kai atsiliepia Kristui, ir Jis ima keisti jų gyvenimus arba šis įsipareigojimas juos gali vesti Kristaus link), todėl turime pasiūlyti jiems skirtingų misijos ir tarnystės galimybių.

Atsakymai į šiuos klausimus parodo, kuriame bendruomenės kūrimosi proceso etape yra mūsų parapija (jei kas nors norėtų labiau į tai gilintis reikėtų paskaityti II Vatikano susirinkimo dokumentą Ad Gentes ir Jono Pauliaus II enciklikąRedemptoris Missio). Pažinę savo situaciją, galime imtis tam tikrų veiksmų ir keliauti pirmyn.

Parapijoje, kurioje dirbu, prireikė gerų dvejų metų vien susipažinti su situacija. Kodėl tiek ilgai? Pirmiausia – nežinojau, kad tai reikia padaryti. Kita priežastis – sudėtinga šiame procese veikti vienam asmeniui – reikia komandos ir bendradarbiavimo tarp parapijos dvasininkų ir pasauliečių. Ir kartais reikia sulaukti tinkamų žmonių, kuriems rūpėtų parapijos bendruomenė ir tai, ką jaunuoliai galėtų rasti joje. Dabar darbuojamės ties pirmaisiais trimis etapais: svetingumu ir meilės liudijimu, tinkama evangelizacija bei katecheze ir prieiname prie liturgijos. Jaunimas taip pat imasi tarnystės. Viskam reikia laiko. Žinoma, jei bendruomenės kūrimas yra parapijos dvasininkų prioritetas, jei esama pasauliečių, kurie tam taip pat įsipareigotų, ir visas šis troškimas gerai pasūdomas malda – manau, vyks stebuklai.

Noriu pristatyti vieną konkretų modelį, kuriuo dalijasi vienos JAV parapijos jaunimo sielovados vadovas (Doolittle, 1996). Iššūkis, kuris privertė juos ieškoti šio modelio, buvo troškimas, kad jaunuoliai išdrįstų imtis spręsti pagrindinius tikėjimo klausimus savo gyvenime, kad jie nepraslystų tarp daugelio jiems siūlomų veiklų ir pasirinkimų. Raktas šio iššūkio sprendimui – II Vatikano susirinkimo Bažnyčios kaip bendruomenės vizija.

Šis vadovas liudija, kad pirma visa jaunimo sielovada buvo vykdoma siūlant jaunimui įvairias programas – Biblijos studijas, šokius, savanorystės ir kt. Tačiau visos šios programos buvo atskiros viena nuo kitos – bendruomenės nebuvo. Šis veiklos būdas nepadėjo jiems siekti savo apsibrėžtos misijos įgyvendinimo. Taigi, jie performavo savo jaunimo sielovadą – visi jauni žmonės buvo kviečiami į bendrą susitikimą kartą per savaitę. Šis bendras susirinkimas išreiškia visų pastangas gyventi kaip krikščionių bendruomenei. Šiame susitikime buvo siekiama atpažinti poreikius, išgvildenti naujas idėjas, suformuoti komandas, kurios rūpintųsi renginiais, įvykiais, skirtais pramogai, augimui ir misijai.

Kiekvienas susitikimas pradedamas vienos žvakės įžiebimu, ženklu, kuris išreiškia Kristaus buvimo bendruomenėje troškimą ir tikėjimą Jo buvimu. Svarbu ne vien bendruomenė kaip tokia, bet kiekvienas asmuo joje – Kristaus mokinys – tai yra Kristaus mokinių bendruomenė.

Kitas žingsnis – bendruomenės bendruomenėje. Kai žmonių skaičius pasidaro toks, kad nebeįmanoma kiekvieno pasiekti ir palaikyti, reikia bendrame susitikime skirstytis į mažesnes grupeles, kurios turėtų savo suaugusį vadovą ir jaunimo lyderį.

Trečias žingsnis – tarnaujanti bendruomenė. Bendruomenė negali užsidaryti savyje, negali būti tik dėl savęs, jai gyvavuoti būtina misija. Visiems kartu tenka atsakyti į klausimus: ar mes turėtume daryti daugiau skirtingų tarnystės projektų? Ar mes turėtume imtis kurios vienos srities, kurioje suvienytume visas savo jėgas?

Į šį klausimą atsakyti padėjo vyskupijos kreipimasis prašant padėti rengti jaunuolius Sutvirtinimo sakramentui. Atsiliepiant į šią misiją mėnesio susitikimai įgijo savo temas: 1. Dvasingumas – nagrinėjamos temos, kurios padeda augti rekolekcijų link ir po jų; 2. Jaunimo problemos – nagrinėjamos temos, su kuriomis susiduria visi jaunuoliai bręsdami konkrečioje kultūroje; 3. Tarnystė – pasiruošimas konkretiems tarnystės projektams, planavimas ir apmokymai; 4. Bendruomenės stiprinimas – praėjusio mėnesio šventimas, savo tikslų ir pasiekimų aptarimas, kito mėnesio veiklų apžvelgimas.

Ši misija įkvėpė naujos motyvacijos susitikimams, jaunuoliai susidūrė su dvejopu iššūkiu: pirma auginti maldos gyvenimą – ypač per dalyvavimą Eucharistijoje vis iš naujo atrasti ir gilinti ryšį su Kristumi Eucharistijoje – kad jie galėtų tai tikrai liudyti savo jaunesniems broliams ir seserims bendruomenėje; antra – Šventosios Dvasios vadovaujamiems ir stiprinamiems ugdyti tarnystės dvasią savyje ne tik atliekant tam tikrus projektus, bet taip pat namuose, mokykloje.

Taigi gyva jaunimo (ir ne tik) bendruomenė tikrai patraukia jaunuolius į aktyvų tikėjimą. Užsidegę tikėjimu, jie imsis iššūkio nuolat kurti bendruomenę taip, kad ji klestėtų, o tam jiems reikės pažinti savo krikščionišką tikėjimą. Ir be abejo, jaunus žmones pažadina ne vien žmonių pastangos ar augančios bendruomenės dinamika, bet Tas, kuris nuolat veikia būdamas tarp mūsų, susirinkusių Jo vardu.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-10-22-evelina-lavrinoviciute-mvs-kaip-padeti-jaunuoliui-atrasti-bendruomene-parapijoje/34010

Viktorija Plečkaitytė MVS

Mūsų broliai ir seserys, kurie išdrįso

2009-01-27

Sausio 27 d. minime Pal. arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Skaitytojų dėmesiui ses. Viktorija Plečkaitytė trumpai pristato J. Matulaičio dvasinį veidą.

Sukūręs mus iš begalinės meilės ir iš dar didesnės meilės padovanojęs mums save  patį Jėzuje Kristuje, Dievas kviečia mus į draugystę, tai yra į šventumą. Jis nuolat laukia mūsų kad ir labai nedrąsaus ‚tikiu, pasitikiu, myliu“, kad galėtų perkeisti mūsų širdis ir padaryti jas panašias į savo širdį, kad galėtų dalytis su mumis savo Šventumu.

Žinome tai. Suvokiame, jog mūsų gyvenimas yra kelionė, kurios tikslas – Dievas, kuris Vienas yra Šventas. Tačiau dažnas sakome: „kelionė per sunki, tikslas per daug miglotas, kryptis per daug netikra. Ir iš viso – ko gero tai skirta ne man“. Ir nedrįstame žengti pirmojo, paties svarbiausiojo žingsnio.

Šventieji. Mūsų broliai ir seserys, kurie išdrįso. Kurie suvokė esą šaukiami ir nepabijojo atsiliepti. Toks yra mūsų lietuvis Palaimintasis Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis – mūsų laiko žmogus. Dar tebeturime Jo nuotraukas, tebesklaidome Jo užrašus, laiškus. Jurgis Matulaitis gimė 1871 balandžio 13d. Lūginės kaime prie Marijampolės. Jis buvo paskutinis, aštuntas vaikas šeimoje. Kai jam buvo treji – mirė tėvas, o būdamas vos dešimties neteko ir motinos. Penkiolikmetis paauglys susirgo kaulų džiova ir turėjo nutraukti mokslą, kurio ir taip nebuvo lengva siekti gyvenant vyresnio brolio šeimoje. Sakytume – paauglys, iš kurio, ko gera, niekas nieko ypatingo negalėjo tikėtis...

Jurgio Matulaičio atliktų darbų ir eitų pareigų sąrašas – neįtikėtinas: kunigas, teologijos mokslų daktaras, Kielcų kunigų seminarijos, o vėliau – Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius ir inspektorius, sociologijos katedros vadovas, socialinių kursų Lenkijoje ir Lietuvoje organizatorius, vienuolis, vienuolijų atnaujintojas ir steigėjas, Vilniaus vyskupas, Apaštališkasis vizitatorius...

Pal. ark. Jurgis savo dienoraštyje rašė: „Kada tik Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa... Iš tų amžinumos aukštybių į šį pasaulį žvelgdamas, išmoksti kaip pridera įvertinti kiekvieną šios žemės daiktą ir kiekvieną savo vietoje pastatyti, išmoksti daiktais kaipo įrankiais naudotis dėl didesnės Dievo garbės.“

Norom nenorom kyla klausimas: kas toji jėga, įgalinusi vargšą ligotą paauglį nepasiduoti, eiti pirmyn, iki tokių aukštumų? Kas padėjo, pasiekus tiek, kiek pasiekia nedaugelis, neapsvaigti pasiekimų ir garbės lauruose, bet išlikti vieno kelio žmogumi? Kokie tie penkiasdešimt šešeri metai, skyrę vargšą vaiką nuo garbingo Arkivyskupo?

„Jei pilni Dievo dvasios būsime, viską turėsime galutinai apgalėti. Dvasios nė pančiais nieks nesugebės surakinti, nė kalėjime neužkals, nė ištrėmime nebesulaikys. Ji išsiverš iš visur, pro visur prasimuš. Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi!” (1910 10 25)

Tai paties Palaimintojo Jurgio atsakymas, Jo balsas, prabylantis mums iš dienoraščio puslapių.

J. Matulaičio užrašai: „Mokėti mylėti“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-01-27-viktorija-pleckaityte-mvs-musu-broliai-ir-seserys-kurie-isdriso/7333

Viktorija Plečkaitytė MVS

Gyvenimo kryptis – pareiga: pal. Jurgis Matulaitis

2007-09-11 

Minint Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Konkordato, pasirašyto 1927 m. rugsėjo 17 d., sukakties bei Konkordato projekto autoriaus pal. Jurgio Matulaičio mirties 80-ąsias metines, rugsėjo 11-12 dienomis Vilniuje ir Kaune vyks tarptautinė konferencija „Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių istorija, reikšmė, perspektyvos“, kurioje dalyvaus J. E. arkivyskupas Dominique Mamberti, Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis. Šių sukakčių proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome straipsnį apie Konkordato projekto parengimą.

Rugsėjo 17 d. sukanka 80 metų nuo Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos Konkordato pasirašymo. Tuomet, 1927-aisiais, šis aktas vainikavo daugiau nei metus trukusį oficialių diplomatinių santykių tarp jaunutės Lietuvos Respublikos ir Vatikano užmezgimo ir sutvarkymo procesą. Jau tuomet šio pasiekimo svarba buvo akivaizdi: pirmuoju šio proceso žingsniu – savarankiškos bažnytinės provincijos sudarymu, naujai sutvarkant buvusių vyskupijų ribas ir įkuriant naujas vyskupijas – buvo užtikrinta Bažnyčios Lietuvoje nepriklausomybė nuo svetimų metropolijų. O tai savo ruožtu atvėrė galimybę svarstyti ir spręsti vietos pastoracines aktualijas: katechetų rengimą ir katechezę mokyklose bei parapijose, nuolatinį kunigų formavimą ir kitas. Antrasis žingsnis – sutarties sudarymas – nustatė Katalikų Bažnyčios statusą Lietuvoje, reglamentavo Bažnyčios ir valstybės tarpusavio santykius bei įtvirtino Katalikų Bažnyčios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles.

Nuostabiu Dievo Apvaizdos numatymu, šis įvykis turėjo ypatingos reikšmės ir pastarojo meto Lietuvos istorijai: 1940 m. okupacijai nukirtus Lietuvos ryšius su pasauliu, Vatikanas laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai su Lietuva tik sustabdyti, bet nenutraukti. Taigi, 1927-aisiais pagal Palaimintojo Jurgio projektą sudarytas Konkordatas tapo pagrindu nepriklausomos Lietuvos diplomatiniams santykiams su Vatikanu 1991 m. atkurti ir naujoms Lietuvos ir Šv. Sosto sutartims 2000 m. sudaryti.

Deja, tas, kurio triūsu ir prakaitu buvo sudarytas 1927-ųjų rugsėjį pasirašytasis Konkordatas, savo darbo vaisių jau nepamatė. Apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, nuo 1925-ųjų gruodžio genialia išmintimi, ypatingu taktu, giliu tikėjimu ir neišsenkančia energija vadovavęs derybų procesui, išėjo į amžinybę 1927 sausio 27 d., praėjus vos savaitei nuo to vakaro, kai, jau kęsdamas apendicito skausmus, suskubo išsiųsti į Romą savo parengtą Konkordato projektą.

Ši, palaimintojo Jurgio gyvenimą vainikavusi, tarnystė buvo netikėta. Po keleto prašymų pagaliau atleistas iš Vilniaus vyskupo pareigų, 1925 m. spalį jis atvyko į Romą ir su džiaugsmu ėmėsi Vienuolijos reikalų. Kai, praėjus vos keletui mėnesių, Šv. Tėvas pakėlė jį arkivyskupu ir paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai – nustebo. Suprato, kad Šv. Tėvas rodo jam ypatingą pasitikėjimą: Bažnyčios istorijoje beveik negirdėtas dalykas – būti skiriamam apaštališkuoju vizitatoriumi savame krašte. Sutiko ilgai nesvarstęs, nes jau kuris laikas sielojosi, kad niekas rimtai nesiima tvarkyti diplomatinių santykių tarp Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos. Tikėjo, kad tai bus trumpalaikis įsipareigojimas. 1925 gruodžio 3 d. P. Būčiui rašo: „Ką tik gavau iš Vatikano pasiūlymą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad, Dievui padedant, tą darbą gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai ir Vienuolijai nebus skriaudos...“

Vyskupas Jurgis aiškiai žinojo, kokioje sunkioje ir sudėtingoje padėtyje turės darbuotis, tik nenujautė, kad šitas jo patarnavimas Bažnyčiai bus jau paskutinis, kad visiems laikams grįžta į Lietuvą, kad Vienuolija jau nebesulauks jo tėviško dėmesio ir rūpesčio...

Vos savaitę praleidęs Lietuvoje, 1925-12-18 arkivyskupas Jurgis rašė kun. K. Rėklaičiui: „Čia įpuoliau į darbų sūkurį, dirbu dieną ir naktį. Daug turėsiu kryžių ir sunkenybių. Radau tokią padėtį, kad buvo sunku susilaikyti nuo ašarų. Tikiuosi, kad Dievas padės atitaisyti daug dalykų“. O savo buvusiam kancleriui kan. L. Chaleckiui po poros dienų pasiguodė: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos“ (1925-12-22)

Nepaisant visų sunkumų ir nesklandumų, pirmasis proceso žingsnis – Lietuvos bažnytinės provincijos suformavimas – buvo sparčiai vykdomas, projektas užbaigtas 1926 vasario 15 d. ir pristatytas Vyriausybei, kuri iš esmės jam pritarė. Laiške kun. Rėklaičiui, rašytame dar prieš išvykstant į Romą pristatyti projekto Šv. Sostui, atsispindi intensyvumas, savotiška skuba, su kuria arkivyskupas Jurgis stengėsi atlikti jam patikėtą uždavinį: „Pirmąjį mėnesį turėjau tiek rūpesčių ir darbo, kad vos tik vieną naktį gavau išsimiegoti 6 valandas, o šiaip tai miegodavau tik po 3-5 valandas. Aplankiau galybę žmonių ir atlikau galybę reikalų. Skubu, kad bent šiandien galėčiau išsiųsti šį laišką. Jį berašant, nežinau kiek kartų sutrukdė“.

Šv. Tėvas buvo labai patenkintas arkivyskupo Jurgio atlikta misija Lietuvoje. Bažnytinės provincijos įsteigimo bulė „Lituanorum gente“ paskelbta 1926 m. Velykų dieną, balandžio 4-ąją. Kitą dieną paskirti visi nauji vyskupai. Lietuvoje didžiosios iškilmės įvyko per Šeštines, gegužės 13-ąją, Kauno katedroje.

Antrąjį proceso žingsnį – Konkordato sudarymą – arkivyskupas Jurgis pradėjo su dar didesniu nekantravimu. Matyt, jį vargino tai, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių (į valdžią atėjus kairiesiems) kurį laiką nebuvo galima šio darbo imtis ar net tiksliai numatyti, ar iš viso kada nors tai bus įmanoma. 1926-12-10 ir 13 laiškuose kun. Rėklaičiui į Romą guodžiasi: „Aš veržte veržiuosi pas jus... Aš čia sėdžiu kaip ant žarijų. Laukiu tos dienos, kada galėsiu pas jus atvažiuoti“.

Net ir tada, kai situacijai staiga pasikeitus (po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo pasikeitus vyriausybei), atsivėrė galimybės Konkordatui sudaryti, arkivyskupas Jurgis nesiliovė skubėjęs: ne tik veržėsi išnaudoti palankią progą sutvarkyti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Šv. Sosto, bet nekantravo, kuo greičiau viską atlikęs, grįžti į Romą, prie Vienuolijos reikalų. Konkordato projekto rengimo darbą atliko puikiai ir per labai trumpą laiką – vos tris savaites. 1927 sausio 21 d. išsiuntė pranešimą Šv. Sostui, teigdamas, kad jo misija Lietuvoje baigta. Tačiau Viešpaties planai buvo kitokie... Dar tą pačią naktį arkivyskupas Jurgis gulėjo profesoriaus Aleksandro Hagentorno klinikoje su trūkusiu apendicitu... Skubėti nustojo staiga... St. Yla knygoje „Jurgis Matulaitis“ pasakoja: „Jį slaugė pasikeisdamos trys gailestingos seserys. Vienai jų [...] ligonis pasakė iš ryto, kad turįs daug darbų, o vakarop tarė: ‚Gana, keliausiu amžinybėn‘ “...

Šiemet, sausio 27-ąją, minėjome 80-ąsias arkivyskupo Jurgio Matulaičio išėjimo į Tėvo namus metines, o birželio 28 d. – 20-ies metų sukaktį nuo paskelbimo palaimintuoju. Dabar, minėdami 80–ąsias Konkordato pasirašymo metines, ir vėl turime progą įsižiūrėti į savo tautietį, kurį Bažnyčia yra mums iškėlusi pavyzdžiu. Šį kartą ypač ryškiai matome žmogų, aiškiai žinojusį, kam skirtas jo gyvenimas. Taip, palaimintasis Jurgis nerimavo dėl Lietuvos, visa širdimi rūpinosi dėl Vienuolijos, o visų labiausiai degė meile Dievui ir Bažnyčiai. Labiau už gyvybę brangino pareigą visais įmanomais būdais kurti Dievo karalystę žemėje. Dažnai gali atrodyti, kad mūsų visuomenė linkusi gyventi priešingai – branginti malonumą, pasitenkinimą ir bėgti nuo pareigos. Žinoma, taip lengviau. Iš pradžių. Bet nieko nėra sunkiau, kaip nežinoti, kam gyveni, kas gyvenime svarbiausia, dėl ko verta paaukoti ir patį gyvenimą. 

Melskime Viešpatį, kad per palaimintojo Jurgio užtarimą, per Jo pavyzdį, suteiktų mums kantrumo, išminties, bet taip pat ir ryžto, veiklumo. Prašykime, kad tėvas Jurgis mokytų mus iš naujo atrasti atliktos pareigos ir ištikimybės grožį

.

Naujai sudarytos bažnytinės provincijos vyskupai su apaštališkuoju vizitatoriumi, 1926 m., iš kairės: K. Paltarokas, A. Karosas, J. Skvireckas, arkiv. J. Matulaitis, P. Karevičius, J. Staugaitis, J. Kukta, M. Reinys

Bernardinai.lt

1 Cituota iš A. Kučo knygos „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-11-viktorija-pleckaityte-mvs-gyvenimo-kryptis-pareiga-pal-jurgis-matulaitis/4316

Viktorija Plečkaitytė MVS

Žmogus, įsimylėjęs Bažnyčią

2012-01-11

Tekstas skelbtas žurnale šeimai „Artuma“ 2012 m. Nr. 1

Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo“. Tai viena iš vos keleto pal. Jurgio Matulaičio „Užrašų“ (1910 10 15) vietų, kurios originaliame tekste jo paties ranka pabrauktos. Vadinas – ypatingai svarbios.

Bažnyčios slėpinys. Tai be galo jautrus pal. Jurgio dvasingumo struktūros „nervas“, antroji pusė to veiksmingo postūmio, galingo variklio, kuris drauge su visišku atsidavimu Dievui stūmė pirmyn jo vidinį gyvenimą ir išorinį veikimą. Todėl nekeista, kad į gyvenimo pabaigą jis galėjo rašyti: „Šiandien tikrai galiu pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė mano tėvynė ir aš esu tik jos vienos patriotas“ (cit. T. Górskis MIC, Bažnyčia mano tėvynė, 1999).

Tikėti ir pasitikėti Bažnyčia

Pal. J. Matulaičio požiūris į Bažnyčios slėpinį nėra kuo nors ypatingas teologinio Bažnyčios apibūdinimo prasme. Jo išskirtinumas glūdi besiremiančio tikėjimu asmeninio santykio su Bažnyčios tikrove gelmėje. Pal. Jurgis – žmogus, kuris be išlygų tiki Bažnyčia ir iš šio tikėjimo semiasi jėgos mylėti ją tokią, kokia ji yra, ir jai pasiaukojamai tarnauti. Jam Bažnyčia visų pirma yra Jėzaus Kristaus troškimo ir veikimo vaisius. Viskas paprasta: Ko Kristus troško? – Įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. Šventą mūsų Bažnyčią (Užrašai, 1910 10 14).

Todėl ir jis, ištikimas Kristaus sekėjas, visada ir visur stengęsis Kristaus dvasia persiimti, privalėjo trokšti to paties, savo Viešpaties kūriniu tikėti ir pasitikėti be išlygų: Viešpatie! Tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs, ko Šv. Katalikų Bažnyčia moko, tikiu į visa tai, kas yra Šv. Rašto ir Šv. Tėvų padavimuose. Viešpatie, Tu matai mano širdį ir žinai, kad nuo to laiko, kai esu kunigu, niekad nenorėjau nei mažiausiame daiktelyje prasilenkti su Tavo apreikštąja tiesa, su Tavo šv. Bažnyčios mokslu. Tavo malonės stiprinamas, rodos, esu pasiryžęs už kiekvieną apreikštą tiesą savo galvą paguldyti (Užrašai, 1914 02 23).

Mylėti Bažnyčią

Pal. Jurgis pelnytai yra pavadintas žmogumi, įsimylėjusiu Bažnyčią. Šios meilės gelmę patvirtina iki didvyriškumo ištikima kasdienė tarnystė Bažnyčiai per visą gyvenimą. Ji ne kartą prasiveržia ir jo raštuose: Šv. Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau, mano mieliausioji Motina, už visų didžiausią savo linksmybę! <...> Tasai šauksmas tebūnie nuolatiniu mano širdies šauksmu (Užrašai, 1910 10 27).

Aišku, kalbama ne tik apie jausmą. Tikroji meilė aukojasi, tarnauja. Būtent tokią pal. Jurgio meilę Bažnyčiai atskleidžia jo malda: Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tą mazgotę suterštą sunešiotą. <...> Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųs, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo (Užrašai, 1911 01 13).

Visi kartu – vienoje Bažnyčioje

Pal. Jurgio meilė Bažnyčiai – tai ne žavėjimasis gražia idėja. Ji labai konkreti, apglėbianti visą regimąją Bažnyčios tikrovę, per kurią ir kurioje nepaliaujamai veikia kurianti Dievo Dvasia. Pirmiausia – hierarchiją (Šventąjį Tėvą ir vyskupus), Bažnyčios teisės nuorodas ir popiežiaus pareiškimus: Visa širdimi mylėdami šv. Tėvą būkime jam paklusnių paklusniausi, laikykimės jo paliepimų, nurodymo, įstatymų, ginkime, kiek galėdami ir kur galėdami, jo garbę, jo paliepimus ir darbus, žadinkime ir kitų širdyse šv. Tėvo meilę ir pagarbą (Užrašai, 1913 01 23).

Ši palaimintojo meilė yra taip pat apglėbianti mažiausius, labiausiai apleistus Bažnyčios vaikus: Tiesioginis mūsų tikslas visada privalo būti sielų išganymas, Dievo karalijos platinimas čia, ant žemės. Darbas ir kova dėl sielų išganymo ir Bažnyčios gero, ypač tenai, kur sunkiausia, kur, rodos, viskas pralaimėta, kur Bažnyčia varžoma ir persekiojama, papiktinimai įsivyravę ir prasiplatinę, kur klaidos platinasi, nedorybės auga ir klesti (Užrašai, 1911 01 16).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-11-ses-viktorija-pleckaityte-mvs-zmogus-isimylejes-baznycia/75159

Viktorija Plečkaitytė MVS

„Noriu būti tėvu ir ganytoju“

2012-06-02

Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai "Artuma" 2012 m. Nr. 6

Autoritetas ir galia. Klusnumas ir nusižeminimas. O vis dėlto pradėti norisi visai kitaip. Paprasčiausiai – žodžiais tarnystė ir tarnauti. Kun. Januszas Kumala MIC neseniai Marijampolėje vykusioje tarptautinėje marijonų talkininkų konferencijoje savo pranešimu tiesiog sustabdė prie šios sąvokos. Kalbėjo jis maždaug taip: „Šių dienų pasaulis nesupranta tarnystės dvasingumo, kuris yra esminis buvimo Bažnyčioje būdas. Deja, tiesa yra ta, kad ir pačioje Bažnyčioje nusiteikimas tarnauti vis mažiau populiarus. Bažnyčia yra veikiama pasaulio, kuriame tarnautiyra žeminantis ar gėdingas dalykas. Neretai ir Bažnyčioje karjera suprantama kaip didesnės galios, o ne didesnės galimybės tarnauti kitiems įgijimas. Tikėjimas nesuinteresuotos pagalbos teikimu nyksta, vis labiau gožiamas įsitikinimo, kad, jei darai ką nors dėl kitų, būtinai turi gauti už tai atlyginimą ar bent jau nepatirti nuostolio.

Atrodo, modernus žmogus, net ir Bažnyčios žmogus, krikščionis, tiki, jog kiti yra dėl jo, bet jis pats nėra dėl kitų. Bet ne to mus moko Kristus, sakydamas: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Šiame kontekste lenkiame galvą tiems, kurie pasipriešino tokioms nuostatoms, nuoširdžiai atsiduodami tarnystei. Tai jų dėka negatyvūs pavyzdžiai ar įtakos negali užgožti tarnaujančios Bažnyčios grožio.“

O dabar jau galima ir apie autoritetą bei klusnumą – pagal pal. Jurgį Matulaitį, kuris, anot pal. Jono Pauliaus II, „labiausiai yra šviesus pavyzdys vyskupo, tapusio „visiems viskuo“, giliai įsisąmoninusio savąjį ganytojo pašaukimą, visiškai atsidavusio Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą“ (Beatifikacijos šv. Mišių pamokslas, 1987 06 28).

Tekstas, nuostabiai atskleidžiantis pal. Jurgio – ganytojo dvasingumą, yra jo ingreso į Vilniaus katedrą pamokslas. Jo esmė – savęs, kaip Kristaus tarno, visiškai besiremiančio Jo galia ir autoritetu, suvokimas:

Matyti laukėte: kas bus naujas ganytojas? Taigi štai ko galite laukti ir reikalauti iš manęs: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų, ne kad mes būtumėm savaime tinkami ką nors manyti lyg iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo“ (2 Kor 3, 5–6).

Nuostabiame savo paprastumu ir aiškumu ingreso pamoksle palaimintasis išvardija ir tas savybes, kuriomis turėtų pasižymėti tikras ganytojas pagal Dievo širdį ir, tartum iškilmingą pažadą duodamas, nurodo, jog būtent to jo ganomieji gali iš jo tikėtis ir reikalauti:

Rūpinsiuosi būti savo avelių pas Dievą tarpininkas ir užtarytojas . Būsiu visų mokytojas , skelbsiu jums Dievo žodį . Teiksiu Dievo malones (šv. Sakramentus) . Rūpinsiuos būti tėvu ir bičiuliu mažiems vaikeliams, neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsiNeatstumsiu nuo savęs nei vieno. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems.

Vilniuje per kelerius metus šešis kartus keitėsi valdžia. Pal. Jurgis tokiomis aplinkybėmis, kai kiekviena valdžia stengėsi pasinaudoti jo kaip vyskupo autoritetu saviems tikslams, nuo pradžios iki galo liko ištikimas šiam savo paties nubrėžtam ganytojo paveikslui:

Būdamas kunigas ir vyskupas, aš tegaliu tik meilę, broliškumą ir vienybę žmonėms skelbti ir žmones turiu taikinti (Užrašai, 1918 12 09–11). Aš laikysiuos Kristaus vėliavos ir žiūrėsiu bažnytinio darbo (Užrašai, 1919 04 25).

Nepaisydamas politinių suiručių, jam skirtų kaltinimų ir šmeižtų, troško būti tėvu ir ganytoju ir juo buvo. Kun. Janas Sobczykas aprašo vizitaciją kraštuose, nemačiusiuose vyskupo pusę šimtmečio: „Stebėjausi tuomet daugybe Ganytojo darbų: sakė pamokslus penkis kartus per dieną, teikė Sutvirtinimo sakramentą šimtams ir tūkstančiams, celebravo iškilmingas pamaldas, paskui spręsdavo įvairius reikalus ir nesusipratimus . Reikėjo neilstančios energijos ir sveikatos, kad galėtum tokį darbą dirbti daugelį savaičių. Tai buvo man akivaizdus ganytojiško uolumo pavyzdys“ (Pal. Jurgio Matulaičio dvasios sklaida, p. 283).

Pats degdamas ganytojo uolumu, pal. Jurgis skaudžiai kentėjo, matydamas šį dvasios trūkumą turint kitus pašauktuosius ganytojo tarnystei. Todėl ne viena proga tikrai tėviška, mylinčia širdimi įspėdavo kunigus: Kunigas privalo visiems būt lygiai tėvas, ganytojas (Užrašai, 1919 01 05). Matydamas, kad seminaristai, o neretai ir patys kunigai nebedrįsta pripažinti tikrosios savo tautybės, tartum pritrūkęs kantrybės vis to paties prašyti, griežtai prabyla: Sakiau visiems: būk, Tamista, galų gale kuo nori; tik turėk kunigo apaštalo širdį ir patekęs į parapiją tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms (Užrašai, 1919 03 22).

Taigi, tasai esminis žodis – tarnauk. Tas pats marijonas teologas kun. Januszas Kumala, svarstydamas pal. Jurgio savai vienuolijai parinktą šūkį Pro Christo et Ecclesia (liet. „Kristui ir Bažnyčiai“) atkreipė dėmesį į tą mažutį žodelį pro. Būtidėl kitų – tai kryptis, kurią pal. Jurgis nurodė marijonams ir kuria visų pirma pats gyveno. Į ją telpa visa: vadovo autoritetas ir pavaldinio klusnumas, ganytojo tėvystė ir tarno nuolankumas. Todėl ir savo kunigiškosios tarnystės esmę pal. Jurgis apibrėžia gana paprastai:

Kunigas būdamas visuomet saugojausi, kad kam nors nepakenkčiau, priešingai, kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti. Vince malum in bono (liet. „Bloga nugalėk gerumu“Užrašai, 1925 08 06).

O dar paprasčiau nusako save kaip vyskupą, vadovą: Noriu būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju (Ingreso pamokslas, 1918 12 08).

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-02-viktorija-pleckaityte-mvs-noriu-buti-tevu-ir-ganytoju/83260

Ses. Vincenta Slavėnaitė

Savanorystė – neįmanoma be apsisprendimo tarnauti artimui

2011-06-09

„Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai...“ (2 Kr 9, 8). Dievas kiekvieną žmogų pašaukė iš meilės, kiekvienas yra norėtas ir vis norimas. Dievo meilė palaiko žmogų ir veda į gyvenimo pilnatvę, Jis trokšta, kad žmogus būtų atviras ir leistų išsiskleisti visam Dieviškam paveikslui. Ir Jis trokšta, kad žmogus būtų Jo meilės žygdarbio bendradarbis. Kiekvieno iš mūsų Dievui reikia labai konkrečiam tikslui, o ne abstrakčiam buvimui arba buvimui tik dėl savo malonumo.

Tikriausiai kyla klausimas: o ką reiškia būti Dievo bendradarbiu? Kokiam tikslui Jis mane kviečia? Tam, kad geriau suprastume, į ką esame kviečiami, turime įsižiūrėti į Jėzų, kuris atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę; atėjo ne pabaigti laužti palaužtos nendrės ir ne visai užgesinti blėstančio dagčio, bet užsikrauti sau mūsų menkystes, kad išgelbėtų mus nuo jų, atjausti kenčiančiuosius ir stokojančiuosius. Kaip šv. Ignacas yra paskęs: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas. Vadinasi, žmogus tiek jais turi naudotis, kiek jie padeda siekti jo tikslo, ir tiek jų atsisakyti, kiek jie tam trukdo.“

Tarnauti mūsų Viešpačiui galime tarnaudami artimui. Svarbu pastebėti, kad Jėzus atsigręžia į mus pirmiau nei mes patys į save, pirmiau nei mes į Jį ir pirmiau nei mes į artimą. Tarp Evangelijos scenų randame daugybę Jėzaus daromų darbų ir stebuklų dėl kito. Bet Jis to nedaro dėl teisingumo, bet daro tai iš meilės.

Esame kviečiami bendrystei su Jėzumi, tylai su Juo ir veikliai meilei. Tyloje Jėzus prisiliečia prie mūsų, pažvelgia į mūsų širdis ir ieško ten mūsų tikėjimo ženklo. Turime tikėti Jo meile. Ši meilė yra akla tikrąja šio žodžio prasme, nes nemato baimės ir savanaudiškumo kliūčių. Jėzus ne tik mus paliečia, bet ir trokšta patirti mūsų dalią. Kai Jėzus mus paliečia, įvyksta meilės ir pasitikėjimo mainai. Šiais laikais labai sunku patikėti tokia meile, nes gyvename pasaulyje, prisotintame susirūpinimo vien savimi. Nepaisant nepalyginamai aukšto socialinio stabilumo ir turtingumo lygio gyvename didelio asmeninio nesaugumo, nerimo ir nuolatinių pokyčių laikotarpiu. Individualus elgesys vis labiau matomas kaip pageidautinas pasirinkimas, gyvenimo planas ir tikslingas kelias. Tarsi žvilgsnį kreiptume vien tik į save: „Aš nenoriu“, „o kiek man tai kainuos?“, „o kas man iš to?“, „man per sunku, nepatogu“, „aš netarnausiu“, „neįsipareigosiu“.

Vis dėlto, kad ir kaip godžiai žvelgtume į save, kad ir kaip būtų gaila savęs, nepatogu ir sunku, yra įmanoma „išeiti“ iš savęs ir tarnauti kitiems žmonėms. Kiekvieno krikščionio pareiga į savo artimą, stokojantį pagalbos (materialinės ir moralinės), žvelgti taip, kaip žvelgė Jėzus. Tai nėra priedas prie mūsų tikėjimo, bet tai tikėjimo dalis. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 26–27).

Nuostata, iš kurios kyla reikalavimas mylėti vieniems kitus, yra esminė, nes taip tampame labiau panašūs į Dievą. Šios nuostatos centre yra žmogus, kurį Dievas sukūrė panašų į save. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27). Kadangi žmogus yra sukurtas panašus į Dievą, jis yra orus kaip asmuo. Jis nėra kažkoks daiktas, bet yra Dievo pašauktas vardu. „...pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1). Kiekvienas žmogus yra unikalus ir orus visokiomis gyvenimo sąlygomis, net ir visiškai apleistas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atiduoti ir laisvai bendrauti su kitais. Malone jis yra kviečiamas į bendrystę su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų. Žmogus yra vedamas meilės sau ir pastangos pasirūpinti savimi ir savo artimu. Rūpinimasis artimu sudaro mums galimybę patiems artėti prie Dievo.

Kaip konkrečiai Jėzus mus moko atsigręžti į artimą? Apie Jėzaus meilės darbus randame Naujajame Testamente. Pažvelkime į Gerojo samariečio palyginimą, per kurį Jėzus mus moko turėti didelę širdį. Jėzus mums neleidžia abejingai praeiti pro šalį, turime sustoti greta to, kurį sutikome pakelėje. Gerasis samarietis – tai kiekvienas žmogus, kuris sustoja prie kito žmogaus kančios, nesvarbu, koks yra kenčiantysis. Šis stabtelėjimas nėra tik smalsumas, apie kurį vėliau sužino visas pasaulis, bet tvirtas ir ryžtingas pasirengimas padėti. Jei atsigręžiame į artimą tik norėdami pasmalsauti – verčiau to nedaryti. Turime būti pasiruošę padėti savo artimui. Tai ryžtingas vidinis širdies nusiteikimas ir negali vykti savaime. Reikia Dievo malonės ir mūsų pačių pastangų norint nuolat savyje puoselėti šį širdies nusiteikimą dėl artimo. Artimo meilės darbai tokie platūs, kaip ir žmogiškojo vargo, iš kurio reikia gelbėti sutiktąjį. Žmogus gali kęsti fizinį, intelektinį, moralinį vargą ir nelaimes. Todėl artimo meilės darbai yra nesuskaičiuojami. Jų yra tiek, kiek žmogus turi reikmių.

Kaip konkrečiai galime daryti artimo meilės darbus? Vienas iš būdų, kaip atsiliepti į kito žmogaus poreikį, yra savanorystė. Noras savanoriauti neateina šiaip sau, tai yra dovana. Savanorystė gimsta iš tikėjimo ir turi būti nuolatos maitinama Dieviška meile. „Ji turėtų būti profesinės kompetencijos ir autentiškos meilės derinys ir tie, kurie ją praktikuoja, nepaisydami sunkaus darbo ir nuovargio, turi kasdien iš naujo įsisąmoninti kiekvieno asmens orumą; tirti žmonių poreikius ir prireikus minti naujus kelius ten, kur poreikiai didesni, o rūpinimosi bei paramos silpniesiems mažiau“ (Jonas Paulius II, posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa). Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai patarnauti jam kaip artimui. (Katalikų Bažnyčios katekizmas). „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Savanoriška veikla yra artimo meilės ir solidarumo išraiška, paremta tarpusavio ryšiais ir bendryste, kurie būtini bent minimaliam „žmogiškam“ sugyvenimui. Aiškinant tarpusavio bendrystę galima teigti, kad savanoris savo veikloje mainais gauna neįkainojamą patirtį, o prisiimta atsakomybė įgalina teikti pagalbą tiems, kurie negali atsakyti tuo pačiu. Taigi savanorystė yra neįmanoma be įsipareigojimo, atsakomybės ir ryžtingo apsisprendimo tarnauti artimui. Kiekvienas žmogus, atsiliepdamas į kvietimą tarnauti artimui, susiduria su tam tikru iššūkiu, nes tai gana nelengva gyvenant daugybės pasiūlymų, laikinų vertybių laiku, kur tik viskas sukasi aplink mane. Bet ko bijoti? Kad mane išjuoks? Nesupras? Negausiu jokio atlygio? Na ir kas... Juk viskas įmanoma dėl TO, kuris irgi kentėjo, darydamas gera kitiems. Esame kviečiami į susitikimą su Dievu kitame, nes tikime, kad kitame gyvena Dievas. Taigi, kai sutinkame kitą, tai sutinkame patį Dievą, ir po kiekvieno susitikimo turime dieviškos patirties. Nuo šiol viskas, ką galime atlikti gražaus dėl kito, yra neišsemiama. Dievui taip reikia Tavo širdies. „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai...“ (2Kr 9, 8).

Straipsnio ir iliustracijos autorė ses. Vincenta Slavėnaitė (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija)

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-09-ses-vincenta-slavenaite-savanoryste-neimanoma-be-apsisprendimo-tarnauti-artimui/64209

Viktorija Plečkaitytė MVS

Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams...

Užuominų apie vaikus Pal. Jurgio raštuose labai jau maža. O vis dėlto vaikai visada buvo labai arti Pal. Jurgio. Ne tik arti. Tiesiog jo širdyje. Tiesą sakant, vartant „Užrašus“, laiškus ir kitus Pal. Jurgio raštus susidaro įspūdis, kad tarnystė vaikams yra toji sritis, apie kurią Pal. Jurgis ne tiek kalbėjo ir rašė, kiek darė, dirbo... Ir buvo bičiulis. Tas, kuriam svarbu, kuris rūpinasi.

Na taip, kas nors gal būt pasakys, kad visa Pal. Jurgio korespondencija, ir lietuviškoji, ir lenkiškoji, mirgėte marga visokių minčių, patarimų, įžvalgų ir patvarkymų dėl „juvenatų“ (mokyklų su bendrabučiais) steigimo ir vedimo. Tiesa, jo širdis degte degė dėl šių Marijonų vienuolijos „daigynų“. Sekdamas to meto Bažnyčios mintimi, kuri ypatingai skatino vienuolijas aktyviai darbuotis pašaukimų ugdymo srityje ir rekomendavo kaip priemonę panašias mokyklas, t. Jurgis  troško, kad Marijonų „juvenatuose“ paaugliai ir jaunuoliai tikrai „mokytųsi pažinti Dievą“. Nei kiek ne mažesniu susirūpinimu jau vysk. Jurgis metėsi veikti, patarinėjo, ragino, tarėsi, kai Vilniun žengiant bolševikams grėsmė pakibo virš katalikiško ugdymo mokyklose.

Bet šį kartą ne apie tai. Ne apie švietimą. Ir ne apie pašaukimus. Tiesiog apie vaikus. O jiems vietos Pal. Jurgio raštuose tikrai nedaug teskirta. Bet užtat jos tikrai užteko širdyje.  Ir dar. Peržvelgus Pal. Jurgio biografiją ir raštus negali nepastebėti, kad jo akiratyje paprastai ne šiaip vaikai, o našlaičiai.

Savaime prieš akis iškyla paties Jurgio vaikystės paveikslas, nupieštas Vinco Šlekio, jo draugo iš gretimo kaimo, kasdienio bendražygio kelionėje į mokyklą,: „Brolis blogai globojo Jurgelį [...]. Žiemą mes, berniukai, būdavome šiltai aprengti, o Jurgutis ėjo į mokyklą plonytėmis, ištrintomis palaidinėmis. Rudenį kartais užsukdavo pas mane, kad kartu eitume į mokyklą, visas pamėlynavęs nuo šalčio. Mano mama šildydavo sustirusį Jurgelį prie ugnies, plūsdama jo brolį Joną, kad neprižiūri berniuko“ (Trimitas, 1935 nr.1-2, kaip cituoja A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1979).

Šio vieno vaizdo šviesoje staiga visai kitaip prabyla trumpučiai dalykiniai pranešimai, nuolat pasikartojantys Vilniaus laikų korespondencijoje: gavau 1,357 dolerius 72 cent. Vilniaus krašto našlaičiams šelpti. Pinigus įteikiau... (Amerikos lietuvių federacijai, 1924 05 23). Šį mėnesį siųstas 9086 ostm. šv. Mišioms esu gavęs; taip pat ir 100 dol. našlaičiams šelpti. Šiuos jau esu įteikęs  (Kun. Vaitkevičiui ir Kun. Būčiui,  1922 04 28). Ir taip daug kartų.

Arba štai, kad ir Trinapolio atvejis.... 1919 m. kovą į Vilnių su visa lietuvių vaikų prieglauda iš Rusijos parkeliavo  kun. N. Raštutis. Bolševikai, tuomet valdę Vilnių, prieglaudą patalpino Vilniaus vyskupų vasaros rezidencijoje, Trinapolyje. Lenkai, išviję bolševikus iš Vilniaus, tuojau pat įsakė vaikų prieglaudai išsinešdinti, o vyskupui J. Matulaičiui pranešė, kad Trinapolis grąžinamas jam – teisėtam šeimininkui.  Vysk. Jurgis „raštu padėkojo už dovaną, bet prašė vaikų prieglaudos iš ten nešalinti, nes nenori, kad dėl jo nukristų bent viena vaiko ašara“.  Ir ne tik. Raštutis jau gavo Jūs siųstus pinigus vaikams, labai džiaugiasi. Rašinės ir daugiau. (JM. Kun. V. Kulikauskui, 1925.07.08).  Po šia mažute užuomina laiške -  širdis, gyvai besidalinanti kito žmogaus džiaugsmu.  O laiško kontekstas išduoda štai ką: Marijonų Čikagoje leidžiamas laikraštis „Draugas“ publikuoja kun. N. Raštučio rašinius ir taip padeda telkti lėšas prieglaudai!

Bielianai. Pirmasis Pasaulinis karas. Kun. Jurgis vėl šlapias ir sušalęs. Kaip ir vaikystėje, žvarbiais rudens rytais Šlekių virtuvėje. Tik ne todėl, kad nėra kas juo, našlaičiu, tinkamai pasirūpintų. Jis pats rūpinasi dviem šimtais našlaičių. (1914 pakeliui iš Lietuvos į Marijonų novicijatą Šveicarijos Friburge netikėtai užkluptas karo, kun. Jurgis įstrigo Varšuvoje. Nenuleido rankų, nepasidavė. Nedelsiant subūrė Marijonų bendruomenę, o paprašęs vyskupo vietos jai įsikurti, gavo Bielianų parapiją su bažnyčia ir buvusiu Kamaldulių vienuolynu. Tarp įvairiausių pastoracinių ir socialinių darbų, kurių Marijonai ėmėsi šioje Varšuvos pašonės parapijoje – našlaičių prieglauda apylinkių vaikams. Per trumpą laiką vaikų skaičius pasiekė du šimtus...) Tą dieną kun. Jurgis netikėtai įžengia pas savo geras bičiules – seseles Gražiojoje gatvėje. Jadvyga Reut, Cecilijos Pliater-Zyberkaitės gimnazijos Gražiojoje gatvėje direktorė prisiminė: 1916 m. turėjau įkalbinėti Tėvą, užsukusį pas mus trumpam, kad užvalgytų. Jau buvo vėlus metas, taigi t. Matulaitis turėjo būti alkanas  ir labai pavargęs, nes daug valandų stovėjo eilėje dėl savo našlaityno. Tačiau tol nesėdo prie stalo, kol su dideliu džiaugsmu nepapasakojo, kiek jam pavyko gauti miltų, riebalų, kruopų ir duonos tai galybei vargšų vaikų. „ O dabar, pasakė, esu alkanas, valgysiu su apetitu, nes mano vaikai nebadaus“ (T. Gorski, Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Kaunas, 2009, p. 120, cit. J. Reutt, in: Wspomnienia, p. 189)

Bemaž vienintelis tekstas, tiesiogiai kalbantis apie vaikus ir paties Pal. Jurgio santykį su jais yra šis fragmentas iš ingreso  į Vilniaus katedrą pamokslo: Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams; kad mokytųsi jie pažinti Dievą, maldos, klusnybės, tvarkos; saugosiu jų nekaltybę, saugosiu nuo nuodėmių ir papiktinimų. Tiesą saknant, daugiau ir nereikia.  Tas vienas sakinys pasako viską. Visų pirma, tasai „būsiu“, atskleidžiantis esminę Pal. Jurgio gyvenimo nuostatą, ypatingu būdu išryškėjusią Vilniuje. Būsiu tėvas. Būsiu ganytojas, mokytojas. Būsiu bičiulis. Būsiu dėl jūsų, jums. Visai taip, kaip marijoniškame „Pro Christo et Ecclesia“. Tuomet –  vienintelis tikrasis lobis, kurį pats turėjo, ir kurį troško duoti kitiems, o pirmiausia – mažiausiems, silpniausiems –„pažinti Dievą“. Kad Jo meilę pažinę, būtų saugūs. Kad tikro bičiulio saugiančiam ir globojačiam artume atpažintų Dievo meilę. Nes tai viso dvasinio, o, galiausiai, ir žmogiškojo gyvenimo pagrindas, paties Pal. Jurgio visa būtimi atrastas motinos numylėto kūdikio ir vienišo našlaičio patirčių kontekste: Kaip kūdikis ramiai ilsisi ant motinos rankų, taip mes dar ramiau darbuokimės ir dar ramesni būkime Dievo apvaizdos prieglobsty (Užrašai, 1924 10 10).

Viktorija Plečkaitytė MVS

Nuolankumo drąsa

Drąsa. Drąsus žmogus. Kažin, kaip šiuos žodžius girdi ir supranta tie penkiolikmečiai, kurie ką tik nutrinksėjo laiptais žemyn  iš Pal. Jurgio Matulaičio muziejaus? Kas jų „drąsuoliai“? Tie, iš filmų ir kompiuterinių žaidimų? Na, gal ne tik.

Tiesą sakant, daugelis suklūsta, kai pabandau paklausti: „kaip manot, kokios drąsos reikėjo Jurgiui Matulaičiui, devyniolikmečiui vyrukui, priimti kvietimą išvažiuoti į Lenkiją, į Kielcus studijuoti?  Jam, nebaigusiam gimnazijos, ketvirtoje klasėje paliktam  antrus metus, jau treti metai paskui žagrę vaikštančiam, dažnai su ramentais kėblinančiam?

Drąsa gyventi. Drąsa pasitikėti... Kaip Abraomui: „nebesant jokios vilties, jis patikėjo viltimi“.

Reikėtų rašyti apie Jurgį Matulaitį. Bet vis neina iš galvos ta mažytė istorijėlė iš knygos „Pasakojimai iš stebuklingo vienuolyno“: 

Priėjau prie seno seno vienuolio ir paklausiau: „kas yra nuolankumo drąsa?“ Tas žmogus niekada nebuvo manęs matęs, bet žinote, ką jis atsakė? „Pirmam ištarti ‚aš tave myliu‘“

Tiesa, yra istorijėlė ir apie palaimintąjį Jurgį. Kartą į Vilnių atvyko arkiv. Karolis Hrineveckis, buvęs Vilniaus vyskupu 1883 – 1885, o vėliau caro valdžios ištremtas į Jaroslavlį. Jau grįžusį iš tremties ir gyvenantį Lvove jį kartais pasikviesdavo lenkų tautininkai. T. Gorski savo knygoje „Jurgis Matulaitis“ labai glaustai pristato incidentą, nutikusį vieno tokio apsilankymo metu: „Pats vysk. Matulaitis, norėdamas pagerbti savo pirmtaką, pakvietė jį į kunigų susirinkimą. Tame susirinkime arkiv. Hrineveckis viešai jį kaltino ir barė. ‚Nieko nepadariau, nieko nepasakiau, tik karšta malda Dievui buvo vienintelė mano gynyba‘, - rašė vysk. Matulaitis nuncijui po to įvykio.“  Kun. A. Kučas lyg tarp kitko prideda kun. N. liudijimą:

Ką čia taip labai gali pralai­mėti ir ko čia taip labai bijotis? Jei tik tikrai viso ko būsi išsižadėjęs ir viską būsi dėl Dievo apleidęs, ką žmonės galės tau padaryti? Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys, į pragarą tavęs nenuvarys, jei pats ten eiti nenorėsi. Net nuo žemės tavęs nenustums. Kur nusiųs, ten rasi žmones, ten galėsi dėl jų išganymo darbuotis. Pagaliau visur yra Dievas ir visur vienoks kelias į dangų.

Viktorija Plečkaitytė MVS

Pal. Jurgio ašaros

Žiupsnelis įvairių asmenų atsiminimų nuotrupų susideda į Pal. Jurgio portretą: „Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi“. (Vysk. H. Przezdziecki) „Man jis pasirodė labai ramus, nedaug šnekąs, gilių išmintingų didelių akių ir drauge labai meilus, prie kurio iš karto prisiriši ir su kuriuo iš pirmos dienos susidraugauji“.  (Kun. A. Sabaliauskas) „Visados būdavo ramus, malonus ir kantrus“. (J. Žukauskaitė – Jokantienė). „Lengva, maloni šypsena visuomet puošė Arkivyskupo Jurgio veidą“. (L. Noreika)

(L. Noreika). Rodos, nekantrumui, karščiavimuisi, išsiveržiančioms emocijoms čia vietos nėra. O vis dėlto, būta ir šito. Ir, labai įdomu, bet rodos, tebuvo viena gyvenimo sritis, viena realybė, priversdavusi Jurgį Matulaitį supykti ar pravirkti – politika. Ir ne todėl, kad visa, kas įvardijama šiuo žodžiu, būtų buvę jam atgrasu, nepriimtina, nereikalinga. Visai priešingai. Visuomenės procesai, tautiškumo ir valstybingumo klausimai nuo pat jaunystės buvo jo dėmesyje, mintyje, širdyje. Ne tik buvo. Deginte degino širdį. Tą liudija dar klieriku esant parašyta, o 1903 spaudoje paskelbta studija „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“ , kurioje svarsto deramą dvasininkijos laikyseną tautinio atgimimo judėjime, o taip pat ir ankstyvasis susirašinėjimas su kun. P. Būčiu. Štai kad ir ši 1907 07 24 laiško ištrauka: „...įsipainiojau čionai kaip paukštis į kilpas, į visokius darbus, - visai žlugau. Maniau, kad ir čia begyvendamas, galėsiu šį tą gero padaryti savo tėvynei; bet kur tau! rankų per darbus praskėst negaliu. Mėtaus plakuos, kaip šapalas marškoj, o Lietuvai nieko iš to nėra. Jaučiu, kad vystu džiūstu dvasiškai, kaip šaka vėjų nuo medžio atplėšta. Širdis dega, skaitant, kas Lietuvoj daros; kaip ten visi suskato prie darbo; o manęs ten nėra! – Negaliu, brolau, iškęsti ilgiaus, truks laikys, o viską metęs braukiu nuo vasaros Lietuvon“.

Čia šviesioji pusė. Bet buvo ir kita. Be galo skausminga. Pats Palaimintasis jai turi vardą, nuolat atsikartojantį Vilniaus laikotarpio Užrašuose: „nesveikas politikavimas“. Kitaip sakant, politika, nusigręžusi nuo Krikščioniškos artimo meilės taisyklės ir esminio Bažnyčios dėsnio – vienybės.  Ypač, kai taip ima elgtis tie, kurie pašaukti kurti Dievo Karalystę žemėje. Tokiai politikai Palaimintasis Jurgis pakantumo neturėjo. Per dažnai ir per skaudžiai pats buvo tapęs jos auka, per daug jos skaudžių padarinių nuolat sutikdavo. Štai todėl Vilniaus laikotarpio Užrašuose iš po jo plunksnos kartais išsiveržia aštri frazė ar sakinys, beveik šūksnis. Sakytum – plyksteli žaibas: „Nelaimė tas kunigų kišimasis į politikas“. „Dieve, duok man kunigų, tikrų katalikų!”. „Kuo čia pasitikėti ir kuo remtis. – Kur imti kunigų, tikrų katalikų? Tu Patsai, Viešpatie, teikies atitaisyti ir išgydyti kai kurių kunigų dvasią, nesveiko tautiškumo ir politikavimo nuodais užkrėstą.“ „Dieve, duok, išnyktų toji kunigų politikantų veislė iš mūs mielos Bažnytėlės“. (Užrašai, Vilniaus laikotarpis)

Kodėl kunigų kišimasis į politiką taip smarkiai skaudino ir žeidė Pal. Jurgio širdį? Atsakymas akivaizdus. Visas Pal. Jurgio gyvenimas turėjo tik vieną kryptį – Kristui ir Bažnyčiai. Dar tuomet, kai pirmuosiuoseUžrašų puslapiuose gliaudė ir savo paties, ir beatgimstančios Marijonų vienuolijos dvasinio gyvenimo giliausius klausimus, jau buvo visiškai įsitikinęs, kad kunigas, vienuolis, tik šia kryptimi eidamas, gali geriausiai tarnauti ir savo tėvynei, ir visuomenei: Dievo visa širdimi ieškodami ir šv. Jo Bažny­čiai tarnaudami visomis jėgomis, tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmonijai, ir visuomenei, ir tautoms. (Užrašai, 1910 10 27) Beveik tą pat pakartojo jau Vilniaus vyskupo lūpomis, tik dar tvirčiau, kasdiene patirtimi įsitikinęs, kokios skaudžios gali būti kitokios laikysenos pasekmės : Sakiau, mes, kunigai, nesikišame į politiką, bet Bažnyčią, tikybą ir sąžinės laisvę ginsime visomis jėgomis. (Užrašai, 1919 02 18)

Ne. Nei būdamas kunigu, nei vėliau vyskupu, Jurgis Matulaitis nebuvo abejingas visuomenės ir politikos realijoms. Gerai jas pažino, budriai sekė. Tačiau visu savimi buvo pasirengęs remti tik vieną „partiją“ (kaip pats įvardino ingreso pamoksle) – Kristų. Tokios pat laikysenos reikalavo ir iš savo brolių kunigystėje. Būtent tada, kai kažkas – aplinkybės ar žmonės – mėgindavo jį išstumti iš šios pozicijos, kai jo prašymui ir raginimui nepaklusdami, „politikavimais“ rizikavo užtraukti bėdą Bažnyčiai, sėdavo nesantaiką tarp žmonių ir tautų, širdies skausmas nebesutilpdavo krūtinėj, prasiverždavo aštresniu žodžiu, griežta fraze:

Mano uždavinys – tai visus žmones taikinti, vesti prie meilės ir vienybės, ir tai aš darysiu, o Tamistos [...] žinokitės su savo politikomis.(Užrašai, 1919 04 22-24).

Keista, bet tokių kantrybės išmėginimų, nuo įžengimo į Vilniaus sostą iki pat iškeliavimo Amžinybėn tik daugėjo. Likimo ironija, kad diplomatinėn tarnybon – Apaštališkuoju vizitatoriumi (tiesa, Bažnyčios siuntimu) -paskiriamas ir į patį tuometinės Lietuvos politikos sūkurį priverstas lįsti tas, kuris visai neseniai užtikrino:

„Mano idealas – tai dirbti dėl Bažnyčios. Daugiau tikiu į darbą, Dievo dvasioje vedamą, negu į gudriausias diplomacijas ir kombinacijas. Mano noras būti Dievo dirvoje darbininku, o ne politiku diplomatu“ (1911 11 21)

Štai todėl ne taip jau sunku suprasti šiuos bene asmeniškiausius visoje Pal. Jurgio korespondencijoje prisipažinimus, lyg netyčia išsprūdusius laiškuose buvusiam Vilniaus kurijos kancleriui kun. Lucijanui Chaleckiui, visų  „nesveiko politikavimo“ sukeltų nelaimių Vilniuje liudininkui. Šiuose laiškuose – arkiv. Jurgio reakcija į situaciją, kurią rado atvykęs į Lietuvoją 1925-ųjų  pabaigoje: nevykusi politika, tautų nesantarvė, atvedusi prie valstybės vadovų ir politikų nusistatymo prieš Bažnyčią, prieš Šv. Tėvą:

„Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia tur būt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. [...] Prašau atsidusti už mane, ar geriau tariant, už mano misiją, ir karštai pasimelsti... Kažkaip nuostabu: norisi raudoti ir negaliu sulaikyti ašarų.“ (1925 12 22)

„Bažnyčią Lietuvoje radau daugeliu požiūrių baisios būklės. Verkiau kaip vaikas...“ (1926 03 30)

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt