Šventoji Dvasia yra „gyvasis vanduo“, kuris besimeldžiančioje širdyje „trykšta į amžinąjį gyvenimą“. Tai Ji mus moko Ją priimti iš paties šaltinio – Kristaus. Krikščionių gyvenime yra versmių, prie kurių mūsų laukia Kristus, kad mus pagirdytų Šventąja Dvasia. (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2652).

Žmogaus ieškojimus pilnatviškai patenkina tik Dievas. Malda, kuri yra atvirumas Dievui ir širdies kėlimas į jį, taip tampa asmeniniu ryšiu su juo. Ir net žmogui savo Kūrėją užmiršus, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia žmogų į slėpiningą susitikimą maldoje (Popiežius Benediktas XVI)

Maldoje jungiamės su pačiu Dievu. Taip susijungdami su juo, pagarbiname jį, dėkojame už gautas malones, atsiprašome už padarytus įžeidimus, išprašome reikalingų malonių, pagalbos bei šventųjų užtarimo. Malda yra svarbi ir būtinai reikalinga priemonė ne tiktai tobulybę pasiekti, bet ir dorybėse pažangą daryti (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų maldynėlis „Magnificat“, 1934 m.).

Malda yra vienuoliškojo gyvenimo esmė. Ji mus vienija su Dievu. Steigėjas ragina mūsų veikliame gyvenime puoselėti vidinį dvasinį gyvenimą, nuolatinę širdies maldą, kuria vienijamės su mumyse esnačiu Viešpačiu Jėzumi, visada likdamos ir dirbdamos Dievo akivaizdoje.

Visas mūsų gyvenimas yra Tėvo garbinimas ir jam dėkojimas, pavedant jam save ir kitus. Mūsų vidinis maldos gyvenimas vyksta per Jėzų, su juo ir jame, vienybėje su Šventąja Dvasia. Mergelės Marijos, kuri visiškai atsidavė Dievui, pavyzdžiu nuolankiai stengiamės atsiverti Šventosios Dvasios veikimui mūsų gyvenime (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Konstitucija psl.16).

Visos Teisės Saugomos ©2010-2018    www.vargdieniu.lt