Džiaugte džiaugiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgauja Dievo akivaizdoje, nes jis apvilko mane išganymo drabužiu, apgobė teisumo apsiaustu tartum sužadėtinę, karolių vėriniais pasipuošusią. (Iz 61, 10)

 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX išleido bulę „Ineffabilis Deus“, kurioje Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė dogma:

„Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“ 

Marija nuo pat prasidėjimo momento buvo Dievo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės padarinių, ji gimė pašvenčiamosios malonės būklėje. Dievo pirminis planas buvo, kad visi žmonės būtų pradėti pašvenčiamosios malonės būklėje. Marijoje išsipildo tai, ko Dievas nori visiems savo vaikams – kad jie priklausytų Jo Šeimai nuo savo egzistencijos pradžios. Ši dovana parengė Mariją tapti Įsikūnijusio Dievo Motina. Ji leido Marijai suteikti Jėzui nekaltą žmogišką prigimtį, tokią, kokią turėjo ji pati. Dievo Sūnus, tapdamas žmogumi, nebūtų galėjęs susijungti su nuodėmės sutepta puolusia prigimtimi. 

Dogma kalba, kad Marija buvo apgsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėl Jėzaus Kristaus, žmonijos Atpirkėjo, nuopelnų. Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, atpirko visą žmoniją. Dievas, nepriklausydamas nuo laiko, turi galią teikti atpirkimo malones asmenims įvairiu laiku, ir Marijai šią malonę jis suteikė jos prasidėjimo metu. Tačiau tai nereiškia, kad Marijai nereikėjo Jėzaus atpirkimo, atvirkščiai – Marijos Nekaltasis Prasidėjimas yra aukštesnė atpirkimo forma. Visi žmonės yra išlaisvinami iš nuodėmės ir atperkami Krikšto sakramentu jau turėdami nuodėmingą prigimtį. Marija, priešingai, buvo atpirkta Jėzaus malone prasidėjimo momentu ir niekuomet neturėjo nuodėmingos prigimties. Jėzaus malonė atpirko Mariją prasidėjimo metu dar nespėjus nuodėmei sutepti jos prigimties. Todėl galime neklysdami sakyti, kad Marija daugiau negu kas kitas yra skolinga Kristui už atpirkimą.

Šventajame Rašte randame mažiausiai dvi ištraukas, kuriose yra užuomina apie Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Pradžios knygoje po Adomo ir Ievos nuopolio, Dievas, kreipdamasis į šėtoną, sako: „Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“ (Pr 3, 15).  Jėzus Kristus yra tas palikuonis, sutrynęs žalčio galvą, o nesantaikoje su žalčiu moteris – Švenčiausioji Mergelė Marija. Dievas paskelbė priešiškumą ne tik tarp Jėzaus ir šėtono – nuodėmės, bet ir tarp Marijos ir nuodėmės; Marijai taip pat yra suteikta ta pati visiška ir amžina nesantaika su nuodėme kaip ir Jėzui. Palinkimas į nuodėmę, nuodėminga prigimtis – gimtosios nuodėmės pasekmė, o Marija yra laisva nuo bet kokios nuodėmės dėmės – be gimtosios nuodėmės. 

Naujajame Testamente Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos atskleidimą galime rasti Angelo Gabrieliaus pasveikinime Mergelei Marijai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Joks žmogus su nuodėminga prigimtimi negali turėti malonės pilnatvės.

Bažnyčios tėvai Mariją vadino „visa šventa“, „visa tyra“, „gražesne už kerubus, serafus ir visą angelų kareiviją“, „tyresne už angelus“, „visa be nuodėmės“. Mergelė Marija yra vadinama „Naująja Ieva“, nes abi šios žmonijos motinos buvo be gimtosios nuodėmės. Šv. Efremas (IV a.) rašo: „Šios dvi nekaltos... moterys, Marija ir Ieva, buvo sukurtos visiškai vienodos, tačiau vėliau viena tapo mūsų mirties priežastimi, o kita – mūsų gyvybės priežastimi“. 

 
Parengta pagal Mark Miravalle, S.T.D. „Introduction to Mary. The heart of Marian Doctrine and Devotion“