Sesuo Marija Teresė Uršulė Novickaitė

Šiais metais minime ilgametės mūsų Vienuolijos vadovės sesers Marijos Teresės Uršulės Novickaitės 30-ąsias mirties metines. Šias pareigas ji ėjo 21 m. Tačiau ir vėliau iki paskutinio atodūsio ji sielojosi dėl Vienuolijos tinkamo tarnavimo Dievui ir Bažnyčiai ir visas savo proto ir širdies jėgas skyrė seserų auklėjimui ir tobulinimui. Seserys iki dabar ją meiliai vadina Močiute.

Šeima

Sesuo Marija Teresė Uršulė Novickaitė gimė 1901 m. balandžio 2 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių valsčiuje, Būgnų Nadrausvės kaime, turtingų ūkininkų šeimoje, kurioje užaugo du broliai (vienas iš jų – Justinas tapo kunigu) ir trys seserys (iš kurių dvi Uršulė ir Ona tapo vienuolėmis, Vargdienių seserimis). Uršulės motina buvo geros širdies, mylėjo Dievą, žmones, gausiai šelpdavo vargšus. Tėvas, nors ir kieto būdo, buvo išlaidus ir mėgstantis linksmintis. Būdama ketverių, Uršulė neteko mamos ir toliau augo prie pamotės, kuri ja rūpinosi kaip tikra motina.

Mokslai

Būdama septynerių, pradėjo lankyti Paežerių pradžios mokyklą. Ją baigus, įstojo į „Saulės“ mokytojų kursų dviklasės seminarijos II klasę ir buvo pavesta auklėtojos Jadvygos Stanelytės globai. Ten Uršulė visapusiškai lavinosi, apsupta to meto šviesuolių: Juozo Tumo-Vaižganto, Jono Mačiulio-Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Zikaro ir kitų su Stanelių šeima bendravusių inteligentų.

Prasidėjus I Pasauliniam karui, 1915 m. liepą su savo auklėtoja Uršulė išvyko į Smolenską ir įstojo į ketvirtą gimnazijos klasę. Toliau ji mokslą tęsė Petrogrado mokykloje, kuriai vadovavo seserys Uršulietės, ir Lazerio gimnazijoje; čia pramoko lenkų ir prancūzų kalbų. Bendraudama su vienuolėmis mokytojomis, pradėjo domėtis jų dvasiniu gyvenimu, norėjo stoti į jų vienuolyną. Tik tam paprieštaravo jos dėdė kun. Jonas Kriščiukaitis.

1918 m. Uršulė Novickaitė atvyko į Vilnių, paskui Marijampolę. Čia, tarpininkaujant broliui kun. Justinui, susitiko su grįžusiu iš Varšuvos Jurgiu Matulaičiu, kuris jai patarė nenutraukiant mokslo stoti į besikuriančią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuoliją. Naujos vienuolijos vyresnioji Petronėlė Uogintaitė ją apgyvendino Kriaučiūno g. 11. Čia gyvendama ji lankė Rygiškių Jono gimnazijos šeštą klasę.

Vienuolyne

1919 m. per Švč. Jėzaus Širdies iškilmę ji pradėjo noviciatą, o 1920 m. liepos 2 d. davė pirmuosius vienuolinius įžadus ir gavo sesers Uršulės Marijos Teresės vardą.

1921 m. baigė gimnaziją ir gavo teisę dėstyti visus dalykus pirmose keturiose gimnazijos klasėse. Tuojau buvo paskirta mokytoja į Vargdienių seserų įkurtą pradžios mokyklą, kuri išsivystė į keturių klasių mergaičių progimnaziją su bendrabučiu. Šioje mokykloje dirbo iki 1926 m., kai į Lietuvą grįžęs arkivyskupas Jurgis Matulaitis Vienuolijoje padarė radikalias reformas ir seserį Uršulę paskyrė vyriausiąja vadove. Ji maldavo jos neskirti tokioms pareigoms, bet Vienuolijos Steigėjas tik paguodė: „Vaikeli, dabar taip, o vėliau pažiūrėsime. Tokia Dievo valia.“

„‘Tokia Dievo valiaʼ – tai šventas ir vienintelis argumentas, palenkiąs protą ir širdį, valią ir jausmus, atsiduoti į Visagalio Dievo rankas. Tą naktį abi (su Elžbieta Stebulyte, kurią Matulaitis paskyrė ses. Marijos Teresės Uršulės pavaduotoja) nemiegojome. Išverkėme. O toliau prasidėjo naujas Kryžiaus kelias“, – prisiminimuose rašo ses. Uršulė.

Tiesa, padaręs radikalius Vienuolijos patvarkymus, Steigėjas seselių nepaliko vienų; dažnai vakarais ateidavo ir aiškindavo, kodėl buvo pakeista vadovybė, pasakydavo konferencijas, ir tai visas stiprino. Bet tai tęsėsi neilgai. Nepraėjus nė pusmečiui po pasikeitimų, 1927 m. sausio 27 d. Steigėjas miršta.

Ši nelaimė palietė visus, o jaunos Vienuolijos vadovę ses. Uršulę ypač. Bet ji toliau vadovavo Vienuolijai, o ši tiesiog stebuklingai augo (nuo 20 iki 130 seserų), plėtėsi po visą Lietuvą ir dirbo Bažnyčios darbus Lietuvoje. Pati ses. Uršulė, nors turėjo daug reikalų, dar studijavo Vytauto Didžiojo universitete pedagogiką. 1936 m. ji su penkiomis seserimis nuvyko į JAV ir ten, padedant tėvams marijonams, įkūrė savo Vienuolijos skyrių.

Sovietmečiu

Bendruomenei augant ir kaskart darantis pajėgesnei, Vienuolijos vadovybė planavo naujus darbus ir intensyvesnį seserų ugdymą, bet Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, viskas pasikeitė. Reikėjo visai Vienuolijos bendruomenei persirikiuoti į pogrindį, nenutraukiant intensyvios tarnystės nuožmiai persekiojamai Bažnyčiai ir visiems Lietuvos žmonėms, patekusiems į tremtį, kalėjimus ar partizaninio karo žudynes. Taigi buvo sudėtinga vadovauti Vienuolijai.

Ir tokiomis sąlygomis ses. Uršulė Novickaitė Vienuolijai vadovavo iki 1947 m. spalio 31 d. Tada vadovavimą ji perdavė ses. Elenai Marijai Beningai Gruodytei.

1948 m. per Spalio šventes ji su ses. Emilija Burokaite per Maskvą vyksta traukiniu į Vladimirovo kalėjimą ieškoti prelato Juozo Laukaičio, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir vyskupo Teofilio Matulionio. Grįždamos užsuko į Maskvos katalikų bažnyčią, kur klebonu dirbo kunigas prancūzas, ir jam perdavė kun. Prano Račiūno parašytą žinią apie vyskupų pasikeitimą, nes kito ryšio su Vatikanu tada nebuvo. Dėl to 1950 m. buvo suimta ir nuteista dešimčiai metų kalėti pagal 58-1A straipsnį (Tėvynės išdavimas). Po teismo kalinta Taišeto lageriuose (Irkutsko r.). Ir ten ji rūpinosi kitais, susidraugavo su korėjietėmis (vieną iš jų pakrikštijo).

Išleista iš lagerio 1956 m. Bet ir grįžusios iš kalėjimo ses. Uršulės KGB nepaleido iš savo akiračio, bijojo, kad ji pogrindyje neorganizuotų vienuolinio gyvenimo. Apsigyvenusi Marijampolėje ji mokė naujas Vienuolijos nares (novicijas), skatino visas seseris aukotis Kristui ir Bažnyčiai per Mariją, Vienuolijoje palaikė Steigėjo dvasią, rašė atsiminimus ir dalijosi su kitomis seserimis savo didžiule vadovavimo patirtimi.

Nuo 1982 m. jos sveikata pradėjo silpnėti, teko atsigulti į ligos patalą. Tačiau ir sirgdama sesuo Uršulė parodė švento kantrumo ir meilės pavyzdį.

Mirė ji 1985 m. gegužės 26 d. – ankstų Sekminių rytą. Priešmirtiniai jos palinkėjimai seserims buvo panašūs į palaimintojo Jurgio testamentinius žodžius: „Aukokitės ir mylėkite vienos kitas.“

 Parengta pagal knygą Mūsų močiutė. Sesuo Uršulė Marija Teresė Novickaitė, Kaunas 2010