DIRBTI SAVOSIOS IR KITŲ TAUTŲ IŠGANYMUI

Palenkti natūralią tautos meilę antgamtinei

25. Suprantama, seserys privalėtų būti skiriamos darbuotis savo tautoje, kad čia nepritruktų darbininkių, atėjus sunkiems laikams katalikų tikėjimui. Tačiau antra vertus, jos turi būti pasirengusios apleisti savo tėvynę, keliauti į svetimas šalis bei gyventi ten, kur galėtų naudingiau pasidarbuoti didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei, ypačiai kur Bažnyčia sunkesnėse sąlygose, priespaudoje ar pavojuje. Tokiais atvejais natūralioji savo tautos meilė privalo būti tvarkoma bei keičiama didesne – antgamtine meile.

Kraštutinio tautiškumo dvasia, kuri mūsų laikais taip įsiviešpatavo pasaulyje, seserims turi būti svetima, nes ji yra priešinga krikščioniškam teisingumui ir meilei, todėl bet kuriai vienuolijai, o ypač apaštalaujančiai, yra tikras maras. Kaip Kristus yra miręs iš visuotinės meilės ir atpirkęs visus žmones, taip pat ir Vienuolija tesivadovauja ne kuria siaura, dalinąja, bet katalikiškąja meile, kad kiek įmanydamos seserys darbuotųsi visų tautų bei visų žmonių išganymui.

Prisitaikinti prie skirtingų tautų papročių – nesikišant į politiką

Todėl Vienuolija privalo išmintingai prisitaikyti kitų būdui, kalbai, papročiams, įvertinti jų siekimus, kad būtų galimai daugiau ir joms pagelbėta. Tačiau seserys tegu vengia kištis į politinius – ar tautinius ginčus, tesirūpindamos būti tik geromis darbininkėmis Bažnyčiai, - teigiamu būdu nuoširdžiai žmonėms besidarbuodamos, kiek galima, visur skleistų Kristaus taiką.