Apaštalinėje adhortacijoje „Vita consecrata" rašoma, kad „dvasiniame pašvęstųjų asmenų kelyje svarbiausias vaidmuo tenka broliškam gyvenimui, kadangi jis padeda tiek atsinaujinti, tiek deramai atlikti savo misiją pasaulyje" (VC 45)

Palaimintasis Jurgis Matulaitis bendruomeninį gyvenimą vadino „visų gėrybių teikėju". „Vedamojoje mintyje ir dvasioje" jis seseris moko: „Tevykdo bendrą gyvenimą, kaip visų dvasios gėrybių teikėją: gelbėti viena kitą nelaimėje, saugoti savo gerą vardą, tiksliai atlikinėti savo pareigas, juo labiau plėsti tikėjimo šventąjį mokslą, o labiausiai visu rūpestingumu išlaikyti savo pašaukimą ir sutelktomis jėgomis bei pastangomis tarnauti sielų pažangai" (VMD 45).

Bendruomenė mums – tai vieta, kur susitinkame Kristų, kartu ieškome Dievo valios ir Dievo Veido, išgyvename bendrystės džiaugsmą, nešame vienos kitų naštas, gyjame ir gydome, kartais susižeidžiame ir sužeidžiame, priimame ir esame priimamos, mokomės mylėti (palaimintasis Matulaitis visuomet skatino pavyzdį imti iš pirmųjų krikščionių), mokomės tarnauti, augame, tobulėjame. Kartu mes meldžiamės, švenčiame Šv. Mišias, adoruojame Viešpatį, dirbame mums pavestus darbus, tarnaujame dvasios ir kūno vargšams, ilsimės.

Mūsų Konstitucijoje sakoma, kad „Mūsų Vienuolijos bendruomenė taip pat yra apaštališkosios veiklos vieta. [...] Kaip gyvos bendruomenės narės stengiamės ugdyti tarpusavio meilę, sekdamos Švenčiausiąja Trejybe.Ši meilė apima visus, kuriems tarnaujame, - su jais drauge kenčiame, su jais džiaugiamės, su jais vargstame, jais rūpinamės ir taip stengiamės įgyvendinti Kristaus maldą, kad visi būtų viena." (Konst. 25)

Ir visa tai darydamos siekiame vis gilesnės vienybės su Dievu, kad Jis būtų visų mūsų santykių, darbų ir jausmų pagrindas ir centras.