Vienuolinė bendruomenė yra ne tiktai žmonių sukurtas dalykas, bet pirmiausia – Šv. Dvasios dovana. Sukurdamas žmogų panašų į save, Dievas sukūrė jį komunijai – bendrystei. Dievas Kūrėjas, kuris apreiškė save kaip Meilę, Trejybę, Komuniją, pašaukė žmogų glaudžiau susivienyti su Juo ir su kitais, tai yra, pašaukė į visus jungiančią broliją.

Seserys vienuolės kasdien patirdamos gyvenimo kartu, maldos ir apaštalavimo bendrystę, kuri yra jų pašvęsto gyvenimo formos pagrindinis ir išskirtinis elementas, tampa „broliškos komunijos ženklu“.

Vienuolinė bendruomenė myli savo vietinę Bažnyčią, praturtina ją savo charizmomis ir atveria ją universalumui. (plg. „Broliškas gyvenimas bendruomenėje“, 1994).

Šv. Jono Bosko namų seserų bendruomenė įsikūrusi dviejose vietose: Alytuje ir Alytaus rajone esančiame Rumbonių kaime. Alytuje viena sesuo darbuojasi Šv. Angelų Sargų parapijoje, o Rumbonių kaime – Švč. Trejybės parapijoje, taip pat parapijoje esančiuose Senelių globos namuose, globoja vaikus, netekusius tėvų globos.

Apaštalinės veiklos poreikių įvairovė diktuoja bendruomenei sąlygas, kurios reikalauja prisitaikymo, bet kartu ir nepraranda autentiško vienuoliško bendruomeniškumo charakterio.

Seserys, apaštalaudamos šiame krašte, trokšta atsiliepti į vargstančiųjų poreikius ir derina parapijos, seserų globoje gyvenančių vaikų ir senelių bei pačios bendruomenės poreikius. Kartu su daugeliu tikėjimo brolių, vienuolinės bendruomenės visada buvo tarp tų, kurie pirmieji pasilenkia prie savo laikmečio dvasinio ir materialinio skurdo, nuolat ieškodamos naujų veiklos formų („Broliškas gyvenimas bendruomenėje“, 1994). Gyvenimas tarp tų, kuriems reikalinga pagalba, yra didelis bendruomenės potyris, nes kiekvieną dieną seserys su jais dalinasi malda, bendryste, duona ir darbu.