Vienuolijos ištakos

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija įkurta 1918 m. spalio 15 d. Lietuvoje, Marijampolėje. Ją įkūrė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kuris degė noru, kad žemėje plistų Dievo karalystė. Jis matė, kaip vienuoliai ir vienuolės savo meile Dievui ir Bažnyčiai bei auka gali padėti kurti Dievo karalystę.

Viskas prasidėjo taip:

1912 metais į Fribūre (Šveicarija) esantį Jurgio Matulaičio vadovaujamą marijonų noviciatą (vieta ir laikas, kai būsimieji vienuoliai susipažįsta su vienuoliniu gyvenimu ir rengiasi jam) atvažiuoja padėti vieno ten įstojusio kunigo sesuo. Vėliau prisijungia dar viena mergina. Jos tvarko namų ūkį bei lanko kunigams dėstomas dvasinio gyvenimo pamokas, mokosi prancūzų kalbą ir paslapčia ruošiasi vienuoliniam gyvenimui. Po metų duoda pirmuosius įžadus. Kiek vėliau joms išnuomojamas atskiras butas mieste. Tai buvo mūsų vienuolijos užuomazga.

Kun. Jurgis 1914-aisiais grįžta į Lietuvą, Marijampolę, kur susipažįsta su Petronėle Uogintaite, svajojančia apie vienuolinį gyvenimą. Su vienuoliniu gyvenimu jau buvo šiek tiek susipažinusi besimokydama Šveicarijoje. Marijampolėje ji buvo įkūrusi Namų ruošos mokyklą. Jurgis Matulaitis su P. Uogintaite sutaria po mokyklos priedanga kurti vienuolyną. Pirmosios ateina pati mokyklos vedėja Petronėlė, viena mokyklos mokytoja ir viena mokinė.

Petrapilyje gyvenę lietuviai kunigai buvo subūrę merginų bendruomenę. Dalis jų, grįžusios į Lietuvą, prisijungė prie besikuriančios vienuolijos. Iš Šveicarijos grįžta ir prie Lietuvoje susibūrusių seserų prisideda dar 2 seserys.

1918 m. spalio 15 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas kanoniškuoju dekretu patvirtina ir įkuria mūsų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų, vienuoliją.

Vienuolijos veikla Nepriklausomybės laikotarpiu

Siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, liko daug vaikų našlaičiais, senelių, kuriais nebuvo kam rūpintis, taip pat karo invalidų. Matydamas žmonių vargą ir poreikius, Pal. Jurgis ir kūrė vienuoliją, duodamas jai vardą, o kartu ir paskirtį – vargdienių seserys. Ilgametė vienuolijos vadovė s. Uršulė Teresė Novickaitė rašo: „pokario laiku (po 1914 m. karo) mūsų veikla labiau įsiliejo į moralinio ir materialinio vargo paliestą visuomenę. Visais laikais yra žmonėse vargo ir skurdo, tačiau visa naikinantis karas to skurdo ir vargo paliko daug daugiau. Už tatai ir reikėjo pirmiausia imtis darbo vaikų našlaičių namuose, darželiuose, senelių, invalidų globos, patronažinio patarnavimo į namus ir pan." Tai, kad Pal. Matulaičiui buvo svarbu, kad seserys tarnautų stokojantiems, parodo ir jo laiškas, rodantis kryptį mūsų ieškančioms seserims: „Laikykitės savo vienuolijos tikslo; neikite ne prie savo darbų, kaip gimnazijos, pensionatai; o daugiau žiūrėkite iš tikrųjų vargdieniams tarnauti, ypač mokykitės ligonius slaugyti. Jei Vargdienių seselių vienuolija ir išnyktų, tai kitą tokią tektų Lietuvoje steigti. Bet aš netikiu, kad taip bus. Dievas duos sustiprėsite ir išsiplėsite. Tik rūpinkitės kaskart vis labiau ir geriau Kristaus dvasia gyventi." (Laiškas Vargdienių seserims. Vilnius, 1921-11-10)

Prieš Antrąjį pasaulinį karą seserys darbuojasi ne tik Marijampolėje, bet ir Telšiuose, Vilkaviškyje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Kalvarijoje, Alytuje, Utenoje, Kaune, Kazlų Rūdoje, Vilniuje ir kitur. Seserys turėjo savo priežiūroje ir tarnavo darželiuose, vaikų namuose, pradinėje mokykloje, senelių invalidų namuose, knygyne, spaustuvėje, žemės ūkio mokykloje, bažnytinių drabužių siuvykloje. Dalyvavo įvairiose vaikų, jaunimo, mergaičių, moterų organizacijose. Įvairiom progom organizuodavo kursus, paskaitas. Dirbo katalikių moterų organizacijose, pavasarininkų organizacijoje, kunigų seminarijų virtuvėse.

1936 m. šešios seserys išvyksta į Ameriką ir įsikuria ten. Iš pradžių dirba tėvų marijonų Marianapolio kolegijos virtuvėje ir skalbykloje, vėliau kaip ir Lietuvoje dirba su vaikais, jaunimu, seneliais, taip pat turi spaustuvę. 1948 m. seselės įsikuria ir Kanadoje.

Vienuolijos veikla sovietmečiu

1941 m. į Lietuvą įžengia Raudonoji armija, Tarybų valdžia uždarinėja vienuolynus, šalina iš visur vienuolius. Liepia ir mūsų seserims išsikraustyti iš centrinių namų, seserys atleidžiamos iš mokyklų ir vaikų darželių. Netrukus uždaro visus seserų namus ir įstaigas. 1950 m. buvusi ilgametė vadovė s. Uršulė Teresė Novickaitė teisiama ir išsiunčiama į lagerį. Teisiama ir kalinama ir daugiau seserų.

Tarybiniais metais seserys gyveno slapčia, po vieną ar kelias – rengė vaikus sakramentams, dirbo ligoninėse, šeimininkavo klebonijose, vargonavo, taip pat dirbo šeimose: prižiūrėjo vaikus, patarnavo ligoniams. Vienintelėje Utenoje seserys kurį laiką galėjo ir sovietmečiu dirbti vaikų globos namuose. Vasarą seserys važiuodavo į Rusiją, Baltarusiją, į Vidurio Aziją, Užkaukazę, Krymą katechizuoti vaikų. 1984 m. seserys Novokuznecke, Sibire, dirbo kartu su tėvais redemptoristais.

Dabartis

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, seserys vėl buriasi gyventi ir tarnauti kartu. Dabar mūsų namai yra Lietuvoje: Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Rumbonyse, ir Amerikoje: Putname, Lemonte. Kaip vienuolijos gyvavimo pradžioje, taip ir dabar seserys dirba su vaikais, seneliais, ligoniais, žmonėmis, neturinčiais namų arba gyvenančiais skurde. Taip pat seserys veda rekolekcijas, skaito paskaitas, rengia straipsnius. Vienuolijos konstitucijoje įrašyta: „mūsų ypatingasis uždavinys yra teikti žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą. Todėl mes darbuojamės įvairiose krikščioniškojo gyvenimo srityse: labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, žiniasklaidos; taip pat talkiname katalikiškiems sambūriams, pasirinkdamos tai, kas, Bažnyčios ir Vienuolijos nuomone, yra svarbiausia ir kas geriausiai atitinka Steigėjo duotą vardą Vargdienių seserys." (I.4)