Jėzus, mūsų Mokytojas, buvo klusnus iki mirties ant kryžiaus, o Marija, Bažnyčios ir mūsų Motina, klusnumu tapo visos žmonijos išganymo tarpininke.

Klusnumo įžadu mes aukojame savo valią Dievui per Bažnyčią, paklusdamos vyresniosioms, kad, gyvendamos tikėjimo gyvenimą, padėtume viena kitai aktyviai ieškoti Dievo valios ir ją vykdyti. (plg. K. 14,15). Juo daugiau Vienuolijoje jaučiama Dievo vaikų laisvės, tuo labiau privalome stengtis savo noru pasiduoti vyresniųjų valiai, nes klusnumą turime branginti kaip tvirčiausią Vienuolijos pagrindą ir tikrąjį jos vieningumo ryšį. (plg. Vedamoji mintis ir dvasia 40).

Drauge su savo Steigėju, stengiamės visada prisiminti, jog „Daug dažniau galime apsirikti ir paklysti, eidami paskui savo norus, geismus ir sumanymus, negu pasiduodami mūsų vyresniųjų valdžiai, nuolankiai save pavesdami jų vadovavimui. „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę" (1 Pt 5,5). Melskime Dievą, kad mus išmokytų vienyti protingą iniciatyvą su tobulu paklusnumu, asmenišką sumanumą, energiją, veiklumą, su tobulu atsidavimu Vienuolijai, bendriems jos darbams, reikalams, tikslams, o per Vienuoliją – Bažnyčiai ir Dievui". (Užrašai, 1911 03 07)