Jėzus Kristus, visatos Valdovas, dėl mūsų tapo vargdienis, kad mes taptume turtingos per Jo neturtą. Sekdamos visišku Jėzaus pasitikėjimu Dievo Tėvo Apvaizda, stengiamės išsivaduoti nuo perdėto rūpinimosi ateitimi ir neprisirišti prie žemiškų gėrybių. Neturto įžadu mes atsisakome savarankiškai naudoti, tvarkyti ar valdyti medžiagines gėrybes.

Sekdamos Nekaltai Pradėtąją savo globėją, kuri primoji su Kristumi ir dėl Jo išgyveno neturtą, įsipareigojame siekti vidinės laisvės nuo visokių turtų bei rūpinimosi jais, idant laisva širdimi galėtume ieškoti Dievo karalystės. (plg. K 12,13)

Drauge su savo Steigėju meldžiame: „Duok mums, Viešpatie, tą drąsą ir narsumą, kad nesibijotume niekad savęs užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę visiškai paskęsti Vienuolijoje dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo, sužibėti, kaip toji žvakė ant altoriaus pastatyta, dėl Dievo garbės, sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimą, dėl Dievo garbės, nesibijokime susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo garbės" (Užrašai, 1911 03 07).