Jurgis Boleslovas Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, jauniausias aštuonių vaikų šeimoje. Jo tėvas – Andrius Matulaitis buvo ūkininkas, „pavyzdingas katalikas, gerai sugyvenęs su kaimynais, gailestingas vargšams" (Kun. J. Sakevičius. Nuo lopšio iki altoriaus./Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 6). Mirė, kai Jurgiui tebuvo 3,5 metų. Motina – Uršulė Matulytė-Matulaitienė, gera, miela ir mylinti, mokė viską įprasminti krikščioniško tikėjimo šviesoje, o pasitaikančius sunkumus aukoti ir pasitikėti Dievo pagalba. Kai Jurgiui suėjo 10 metų, jis neteko ir motinos. Po motinos mirties juo rūpinosi vyresnioji sesuo Emilija, iš kurios, anot brolio Andriaus, Jurgis pasisavino daug gerų būdo savybių: švelnumą, malonumą. Našlaitį Jurgį augino brolis Jonas ir brolienė.

Pradžios mokyklą lankė Marijampolėje. Iš pradžių mokytis sekėsi sunkiai. Po pamokų dažnai užeidavo į Bažnyčią, eidavo Kryžiaus kelią, apmąstydavo Kristaus kančią. Neretai jį matydavo ariantį su rožiniu ar knyga rankoje ir besimokantį. Tikybą Jurgiui dėstė Vincentas Senkus, paskutinis senųjų marijonų generolas, vienintelis likęs gyvas marijonas, kai Matulaitis ėmėsi atnaujinti vienuoliją.

Kai mokėsi penktoje klasėje, kojoje atsirado negyjanti žaizda – prasidėjo kaulų tuberkuliozė. Tačiau gydytojai nepažino ligos ir galvojo, kad reumatas. Jurgis vaikščiojo su ramentais. Sirgdamas turėjo padėti broliui atlikti ūkio darbus, o kadangi dėl ligos sunkiau judėjo, buvo pravardžiuojamas šlubiu ir tinginiu. Nors ir norėjo toliau mokytis, tačiau nebuvo vilties – brolis Jonas norėjo, kad Jurgis „užsiimtų jo sveikatai naudingais ūkio darbais."