Dvi pirmosios

 

1912 m. į Fribūre (Šveicarija) esantį marijonų naujokyną, vienuolijos generolo tėvo Jurgio Matulaičio kvietimu, atvažiavo dvi merginos. Jos tvarkė namų ūkį, lankė naujokams tėvo Jurgio dėstomas dvasinio gyvenimo pamokas, mokėsi prancūzų kalbos ir taip paslapčia ruošėsi vienuoliniam gyvenimui. Po metų jos davė pirmuosius įžadus ir apsigyveno atskirame bute mieste. Tai ir buvo pirmoji vienuolijos užuomazga.

​

​

Susitikimo vieta - Marijampolėje

 

Tėvas Jurgis, 1914 m. grįžęs į Lietuvą, susipažino su mokytoja Petronėle Uogintaite, svajojančia apie vienuolinį gyvenimą, kurį šiek tiek pažino besimokydama Šveicarijoje, Šv. Kryžiaus seserų globoje. Marijampolėje ji buvo įkūrusi Namų ruošos mokyklą. Po jos priedanga tėvas Jurgis pradeda burti vienuolinę šeimą, kurioje susitinka mokyklos vedėja Petronėlė, viena mokyklos mokytoja ir viena mokinė, keletas merginų grįžusių iš Petrapilio, kur jos priklausė lietuvių kunigų suburtai merginų bendruomenei, o taip pat ir abi vienuolinį gyvenimą pradėjusios Šveicarijoje.

​

​

Pirmoji vienuolija Lietuvoje

​

1918 m. spalio 15 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas kanoniškuoju dekretu patvirtino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos Konstituciją, parašytą tėvo Jurgio Matulaičio, taip įteisindamas šią, pirmąją Lietuvoje gimusią, vienuolinę šeimą. Tėvas Jurgis seserims pritaikė „Vedamąja mintį ir dvasią“ – savo vienuolinio gyvenimo sampratos santrauką, rašytą marijonams.

​

​

Tarp dviejų karų

​

Pirmasis pasaulinis karas daug vaikų paliko našlaičiais, senelių ir neįgaliųjų – beglobiais. Matydamas žmonių moralinį ir materialinį vargą, tėvas Jurgis davė Vienuolijai būtent tokį vardą, o kartu ir misiją – vargdienių seserys.  Prieš Antrąjį pasaulinį karą seserys buvo įsikūrusios jau ne tik Marijampolėje, bet ir Telšiuose, Vilkaviškyje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Kalvarijoje, Alytuje, Utenoje, Kaune, Kazlų Rūdoje, Vilniuje ir kitur. Seserys darbavosi vaikų namuose ir vaikų darželiuose, senelių namuose, mokyklose, merginų bendrabučiuose, spaustuvėse ir vedė šias įstaigas, taip pat dalyvavo įvairiose vaikų, jaunimo, mergaičių, moterų organizacijose.

​

​

Pradžia už vandenyno

​

1936 m. šešios seserys tėvų Marijonų kvietimu išvyko į JAV ir stojo į darbą tėvų marijonų vadovaujamos Marianapolio kolegijos virtuvėje ir skalbykloje Thompson, CT.  1948 m. seserys įsikūrė ir Kanadoje.

​

​

Pogrindis

​

1941 m. į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai, Tarybų valdžia išvarė seseris iš vienuolyno pastatų, šalino seseris iš mokyklų ir vaikų darželių, uždarė visus seserų namus ir įstaigas. 1950 m. buvusi ilgametė vienuolijos vyr. vadovė s. Uršulė Teresė Novickaitė teisiama ir išsiunčiama į lagerį. Teisiama ir kalinama ir daugiau seserų. Palaikyti ryšius tarp Vienuolijos seserų Lietuvoje ir Šiaurės Amerikoje tapo labai sudėtinga.

Nežiūrint persekiojimų, vienuolinis gyvenimas išliko ir tarybiniais metais. Seserys gyveno slapčia, po vieną ar kelias,  ir nesiliovė darbuotis: rengė vaikus sakramentams, dirbo ligoninėse, šeimininkavo klebonijose, vargonavo, taip pat dirbo šeimose: prižiūrėjo vaikus, patarnavo ligoniams. Vasaromis seserys važiuodavo į Rusiją, Baltarusiją, Vidurio Aziją, Užkaukazę, Krymą katechizuoti vaikų. Nuo 1984 m. seserys keletą metų Novokuznecke, Sibire, dirbo kartu su tėvais redemptoristais.

​

​

Laisvajame pasaulyje

​

Bendruomenėms JAV ir Kanadoje augant, Viešpats nuvedė seseris tarnauti išeivijoje gyvenantiems lietuviams, rūpinantis vaikų ir suaugusiųjų religiniu švietimu ir auklėjimu bei teikiant pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. 

​Seserų centriniai namai Putnam, CT  tapo prieglobsčiu nuo antro Pasaulinio karo bėgantiems lietuviams. Vienuolyno sodyboje seserys įkūrė „Immaculata“ spaustuvę, redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“, organizavo „Immaculata“ stovyklą merginoms, kurią vėliau perkėlė į naujai pastatytą stovyklavietę Vermont valstijoje. Vadinamame „Raudondvaryje“ iki 1972 m. veikė bendrabutis mergaitėms. Sodybos pakraštyje įkurtos „Dangaus Vartų“ kapinaitės, kuriose laidojamos ne tik seserys, bet ir lietuviai kunigai, seserų giminės, geradariai ir vieniši žmonės.  

Seserys ilgus metus rūpinosi seneliais Vila Marija namuose gretimame miestelyje, o 1968 m. atidarė 120 vietų Pal. J. Matulaičio senelių globos namus.

Iki 2000 m. seserys dirbo Toronto ir Monrealio lietuvių parapijose Kanadoje.

Pastaruoju metu Centriniai seserų namai daugiausia tarnauja kaip rekolekcijų namai – Dvasinio Atsinaujinimo Centras. Dvi seserys dirba Lemont, Illinois Pal. J. Matulaičio misijoje (netoli Čikagos).

​

​

Laisvė

​

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, seserys Lietuvoje ir Šiaurės Amerikoje galėjo veikti drauge. Seserys Lietuvoje būrėsi gyventi ir tarnauti bendruomenėse, atgavo daugumą anksčiau turėtos nuosavybės, JAV seserims padedant, rūpinosi jos renovavimu ir pritaikymu, kūrė įstaigas ir tarnystes.

​

​

Į ateitį

​

2022 m. rugsėjo 3 d. į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją įsijungė Seserų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos Prefektas J. E. kard. João Braz de Aviz dekretą, suteikiantį leidimą šiam įsijungimui, pasirašė 2022 m. gegužės 13 d. Iki šio momento atvedęs abiejų kongregacijų maldos, bendrystės ir sprendimų kelias tęsėsi bemaž aštuoniolika metų. Istorinis jų ryšys siekia Steigėjus: Širdiečių Steigėjas pal. Honoratas Kožminskis OFM Cap  buvo pal. Jurgio Matulaičio MIC, Vargdienių seserų Steigėjo, dvasios vadas, be kita ko pakvietęs į pagalbą jo įsteigtoms moterų pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms.

Ypač gili bendrystė pal. Jurgį susiejo su seserimis Širdietėmis, kai 1904 m., ištikus kaulų tuberkuliozės krizei, gydymas vargšų ligoninėje vos nesibaigė jauno kunigo mirtimi, jos tapo jo gelbėtojomis ir slaugytojomis. Pal. Jurgis, seserų prašymu, du kartus (1905-1907 ir 1919-1925) perrašė vienuolijos Konstituciją, pritaikydamas besikeičiantiems Bažnyčios įstatymams. 1919-1920 m. pal. Jurgio rūpesčiu šios vienuolijos seserys lietuvaitės įsikūrė Lietuvoje. Išlikusi gausi pal. Jurgio korespondencija su Brangiomis Panelėmis iš Pienkna gatvės, kaip jas meiliai vadino, liudija tikrai gilią bendrystę, abipusį dėkingumą ir pagarbą. Paskutinį išlikusį šios kongregacijos seserims rašytą laišką (1926 m. kovo 31 d.) tėvas Jurgis užbaigia prašymu, ar beveik nurodymu: „Prašau melstis už mane. [...] Turite išprašyti man čia šventumą, o ten – dangiškąją laimę“.

​

Dabar mūsų namai yra Lietuvoje: Marijampolėje, Vilniuje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose, ir JAV: Putname CT (su misija Lemont, IL). Kaip vienuolijos gyvavimo pradžioje, seserys dirba su vaikais, seneliais, ligoniais, žmonėmis, neturinčiais namų arba gyvenančiais skurde, taip pat veda rekolekcijas, skaito paskaitas, rengia straipsnius, talkina parapijose.