1910 m. Pal. Jurgis parašė „Marijonų vienuolijos Vedamąją mintį ir dvasią“. Vargdienių seserims pritaikytas „Vedamosios minties ir dvasios“ variantas išleistas 1921 m. Šis tekstas yra kertinis Vienuolijos tapatybės ir dvasinio ugdymosi šaltinis.

​

(Iš lotynų kalbos vertė kan. F. Kapočius)

 

PIRMASIS SKYRIUS

TIKSLAS IR KRYPTIS

 

SIEKTI TOBULYBĖS DIEVUJE

 

Tarnauti Dievui ir pasišvęsti artimui!

1. Vienuolijos šūkis – visame Dievo ieškoti, visa kuo Dievui patikti, viską daryti didesnei Dievo garbei, visur Dievą įnešti, - kad visos Vienuolijos bei atskirų jos narių gyvenimo centras būtų tik Dievas.

2. Vienuolijos tikslas – didesnė Dievo garbė pačioje Vienuolijoje ir josios išorinėje veikloje. Tad seserys, visame ieškodamos didesnės Dievo garbės, tesirūpina visada išsirinkti ir daryti tai, kas labiausiai tobulina jas pačias ir kitus; nuolat kelti savo širdis aukštyn, visame turėti gryną intenciją, viską atlikinėti iš tyros Dievo meilės; trokšti pasiekti aukščiausią tobulybę; tarnauti Dievui ir pasišvęsti artimo išganymui, nedarant jokio skirtumo nei vietos, nei žmonių atžvilgiu, panaudoti šiam tikslui visas jėgas, pastangas, paslaugas bei veikimo būdus.

​

Pačioms tobulintis ir padėti kitiems tobulintis

3. Visų pirma siekti savo šventumo ir tobulybės, „nes tai yra Dievo valia, kad jūsų būtumėte šventi" (1 Tes 4, 3), „nes ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį?" (Mt 16, 26); „būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5, 48).

4. Todėl visos privalo daryti nuolatinės pažangos, tobulindamos save bei tarnaudamos Dievui.

5. Visom jėgom siekdamos tobulinti pačios save, taip pat težiūri, kad paskui sėkmingiau ir geriau pajėgtų darbuotis kitų išganymui ir šventumui, prisimindamos Kristaus žodžius: „Už juos aš pašvenčiau pats save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje" (Jn 17, 19), „aš jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad eitumėte, neštumėte vaisiaus ir jūsų vaisius pasiliktų" (Jn 15, 16).

​

Derinti maldos gyvenimą su veikliuoju

6. Atsidėjusios, tad, maldai, mąstymui bei kitiems pamaldumo darbams, o kartu rūpindamos pasitarnauti kitiems ir juos tobulinti, tesuderina šiuodu tikslu taip darniai, kad aukštesnio asmeninio šventumo siekimas ir rūpinimasis artimo išganymu taip susijungtų, kd netiktai vienas kito nekliudytų, bet dar labiau vienas kitą paremtų.

​

Puoselėti meilės dorybę

7. Žinotina, jog krikščioniškoji tobulybė yra visų dorybių junginys, o jos esmė – pašvenčiamoji malonė ir meilė: „Įsakymo tikslas yra meilė" (1 (Tim 1, 5); „bet visų pirma turėkite tokią meilę, kuri yra tobulumo ryšys" (Kol 3, 14). „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dievuje ir Dievas jame" (1 Jn 4, 16). „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis ir savo artimą kaip pats save" (Lk 10, 27). Tad, iš visos širdies reikia puoselėti ir ugdyti meilės dorybę.

​

Nepaneigti gamtinio prado

8. Siekdamos tobulybės, teugdo antgamtinį pradą taip, kad nebūtų paneigiamas ir gamtinis, būtent: tesistengia būti tiesios širdies, padorios, mylėti tiesą bei teisingumą; telavina savo įgimtus gabumus ir teišmoksta save valdyti ir tinkamai elgtis su kitais žmonėmis.

​

Tobulėti savo darbuose

9. Besistengdamos nuolat siekti didesnio savo gyvenimo šventumo, tegul atlikinėja savo kasdienines pareigas ir darbus, kiek galima, tobuliau. Dirbdamos kurioje įstaigoje ar labdaros srityje, ar kuriuos kitus darbus Dievo garbei ir artimo gerovei, ne tiktai tenebūna žemesnės už pasaulietes, bet teduoda dar joms gerą pavyzdį: „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje (Mt 5, 16).

​

Lavintis kurioje nors specialioje srityje

10. Be bendro išsilavinimo, reikalaujamo tiesioginės pareigos ar visuomenės, tesistengia dar įsigyti galimai daugiau žinių ir patyrimo bet kurioj kitoj srityje, k. a. mokslo, meno, amatų, pasidarydamos jų žinovėmis ar net jų specialistėmis, kad būtų naudingesnės Bažnyčiai, Vienuolijai ir artimui.

 

ATKURTI SAVYJE KRISTAUS DVASIĄ

 

Kristaus sekimas

11. Tesiekia tobulybės, sekdamos Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra tiesa, kelias ir gyvybė. Teįsižiūri lygiai į Jo asmeninį privatų gyvenimą, lygiai – viešą, apaštališką, skirtą maldai ir darbui, atgailai ir aukai. Tegul rūpinasi ne tik vieną ar kitą Kristaus dorybę įsigyti, bet daugiau ir daugiau Jį pažinti, Jo dvasia persiimti; tesistengia savo valią su Jo valia, savo visą gyvenimą pilnai su Jo gyvenimu suderinti, ir taip Kristaus gyvą paveikslą savyje atkurti, anot gražių šv. Bonaventūros žodžių:

„Vykdydama bet kurią dorybę ar gerą darbą, visada prisimink šviesiausią pirmavaizdį ir tobuliausių šventumo pavyzdį – Dievo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą ir veiklą. Jis buvo mums siųstas iš dangaus, kad parodytų dorybių kelius ir savo pavyzdžiu duotų mums elgesio taisyklę ir pats mus išmokytų. Kadangi iš prigimties esame sutverti panašūs į Jį, pagal Jo paveikslą, tad, stengdamiesi sekti Jo dorybėmis, privalome kiek galėdami atstatyti mumyse Jo paveikslą, kurį sudarkėme savo nuodėmėmis. Juo labiau kas įstengs pasekti Jo dorybėmis, juo artimesnis bei panašesnis bus Jam pirmykštėje garbėje ir šviesoje".

​

Kristaus dorybių kelias

„Įsirašyk į savo širdį Jo poelgius bei darbus: Jo nuolankumą žmonėms, malonumą mokiniams, santūrumą valgyme ir gėrime; Jo gailestingumą vargšams, kuriuos laikė tartum savo šeimos nariais, pats pasidarydamas visiškai panašus į juos; nevengė ir neniekino nė vieno, kad ir raupsuotojo; nepataikavo turtingiesiems, laisvas nuo pasaulio rūpesčių, nebodamas kūno reikalų, drovus žvilgsniuose, kantrus įžeidinėjimuose, kuklus pokalbiuose; - neatsikirsdamas jokiu piktu ar skaudžiu žodžiu, švelniu ar meiliu atsakymu stengdavosi pagydyti kitų piktumą.

„Koks taurus buvo visuose poelgiuose, kaip troško išganyti žmones, iš meilės jiems įsikūnydamas ir mirdamas ant kryžiaus. Kaip visur rodė geriausią pavyzdį, vengė bičiulystės su moterimis, kad – pavyzdžiui – Jo mokiniai buvo nustebinti išvydę Jį vieną besikalbant su samariete, nes jie nebuvo įpratę tai matyti.

„Nepaprasta Jo kantrybė darbe ir varge bei užuojauta kito nelaimėje. Atlaidų žmonių silpnybėms; vengė duoti mažiausią papiktinimą kitiems; niekada neniekino nusidėjėlių, maloniausiai priimdamas atgailojančius. Ramus kalboje, stropus maldoje, visada pasiryžęs patarnauti kitiems, anot Jo paties žodžių: „Aš gi esu jūsų tarpe kaip tas, kuris tarnauja" (Lk 22 , 27). Visada budrus, klusnus tėvams; Jis vengė bet kurių pagyrimų, pasižymėjimų, pasaulio garbės ir galybės".

​

Kaip Kristus elgtųsi mano vietoje?

„Prisimink ir daugiau Jo veiksmų, laikydama Jį savo pirmavaizdžiu ar kalboje, ar darbe: stovėdama, sėdėdama ar valgydama, tylėdama ar kalbėdama, būdama viena ar su kitais. Tuo būdu vis labiau Jį pamilsi, įsigysi daugiau Jo malonės, pasitikėjimo ir, apskritai, visose dorybėse pasidarysi kilnesnė".

„Teesie tavo išmintis, galvosena bei pastangos – visada apie Jį mąstyti, kad įgautum noro vis daugiau Juo sekti ir Jį pamilti. Taip mąstydama ir studijuodama, naudingiausiai praleisi savo laiką, nesgi rūpinsies pačiu Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Gilindamasi į Jo gyvenimo būdą, įsižiūrėk, kaip Jis tavo manymu elgėsi ir galėjo pasielgti bet kuriose apystovose ir pati suprasi, kaip reikia gyventi. Juk kas yra pats geriausias, to ir veiksmai tobuliausi."

12. Taigi, visos Vienuolijos ir atskirų jos narių vadas ir pavyzdys teesie Kristus, o ypatingoji mūsų globėja Nekaltoji Mergelė Marija terodo mums kelią ir tepadeda drauge su Kristumi gyventi ir mirti, drauge kentėti ir viešpatauti (2 Tim 11-12).

​

Kristaus noras, kad išsižadėtume savęs

13. Dievo tarnybai visiškai atsidavusios, ryžtingai nugalėdamos save ir savęs išsižadėdamos, iš savo širdies išraudamos viską, kas nepriklauso Dievui ir Jam nepatinka, nuolat tesistengia būti arčiau Kristaus: „Jei kas nori eiti paskui mane, tegul pats savęs išsižada, tegul ima savo kryžių ir teseka mane" (Mt 26, 24), „Jei kas pas mane ateina ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dargi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys" (Lk 14, 26). „Ir kiekvienas, kuris palieka namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar moterį, ar vaikus, ar dirvas dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą" (Mt 19, 29).

​

Kristus ir pasaulietinė dvasia

14. Užtat reikia ne tik dalinai, bet visiškai vengti to, ką myli bei vertina nedoras pasaulis, o visomis jėgomis trokšti to, ką brangina Kristus. Kaip pasaulis myli ir siekia turto, garbės, paaukštinimų, pagarbos, gyvenimo patogumų ir kitų panašių dalykų, taip ir tos, kurios tikrai seka Kristumi, tegu trokšte trokšta apsivilkti Kristaus drabužiais ir ženklais. Seserys privalo būti pasirengusios gyventi neturte ir bet kuriuose trūkumuose, ne tiktai nesiekti tarnybinių paaukštinimų ar garbės Vienuolijoje ar šalia jos, bet priešingai, Dievo malonei padedant, kantriai pakęsti įžeidinėjimus, pažeminimus, skriaudas, šmeižtus, persekiojimus, ištrėmimą, išblaškymą bei kalėjimus, kad tuo būdu pasidarytų visiškai panašios į savo Mokytoją ir Vadą Jėzų Kristų, kuris, turėdamas prieš save džiaugsmą ir nieku palaikęs pajuoką, pasirinko sau kryžių.

 

VISUR NEŠTI KRISTŲ, TARNAUJANT BAŽNYČIAI

 

Aukotis Bažnyčiai, nepaisant kliūčių ar pavojų

15. Nedorieji pasaulyje žmonės, tikri Dievo priešai, degdami baisia neapykanta, įvairiausiais būdais stengiasi pulti ir griauti Kristaus Bažnyčią ir tikėjimą, tad juo labiau mūsiškės, nebodamos jokio darbo ar pasiaukojimo, jokių kliūčių ar pavojų, iš Dievo meilės privalo visomis jėgomis tarnauti Dievo Bažnyčiai, skelbti Kristaus Evangeliją ir patį Kristų visur įnešti. „Ten, kur išgamos vaikai bei nedori priešai sudaro motinai Bažnyčiai liūdesio ir sielvarto, tenepritrūksta uolių ir mylinčių sūnų, šaunių ir narsių kovotojų, kurie kiek galėdami teiktų jai paguodos ir atpildo" (Pijus X). Teapsvarsto seserys, kokia didelė pjūtis, o kaip maža darbininkų. Teprisimena didžius ir gausius apaštalų veiksmus sieloms išganyti, o ypačiai šv. Povilo nuolatinius rūpesčius, budėjimus, maldas, keliones, kančias, pastangas bei nuostabius jo žygius.

Ištverti savo pastangose

16. Tebūna ištvermingos savo pašaukime ir pastangose, tenepaiso jokių sunkumų, jeigu net tektų keliauti iš vienos vietos į kitą, iš miesto į miestą, kad ir po visą pasaulį; tenepaiso rankų darbo duonai pelnytis, teneišsigąsta jokių pavojų, jeigu tektų net ir kraują pralieti: „Kai jie persekios jus viename mieste, bėkite į kitą. Iš tikrųjų sakau jums, jūs nebūsite baigę (apeiti) Izraelio miestų, kol žmogaus Sūnus ateis" (Mt 10, 23). „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos negali užmušti; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną nugramzdinti į pragarą" (Mt 10, 28). Svarbiausiai tebūna pasiryžusios, padarydamos net priesaiką, ištverti savo pašaukime ir nepalūžti jokiose blogose sąlygose, net jeigu tektų išsisklaidyti ar būti ištremtoms, ar pakliūti į kalėjimą.

​

Eiti ten, kur Bažnyčios būklė sunkiausia

18. Visų pirma terodo didžiausio dėmesio bei uolumo toms šalims, kur Bažnyčios būklė yra sunkiausia, kur ji labiausiai varžoma piktais įstatymais, kur vienuolijos persekiojamos ar net visiškai uždarytos. Reikalinga darbuotis ten, kur Kristus yra mažiausiai žinomas ar net neapkenčiamas, kur matomas didžiausias Bažnyčios reikalas ir veikti visomis priemonėmis, kad ir tektų slapstytis bei lindėti požemiuose, ar patirti pavojų kaip pirmiesiems krikščionims. Štai ką sako apie save šv. Povilas: „Jie yra Kristaus tarnai (kaip neprotingai sakiau), aš daugiau: daugiau pakėliau darbų, daugiau kalėjimų, kirčių be galo, buvau dažnai mirties pavojuose. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturias dešimtis kirčių be vieno; tris kartus buvau rykštėmis plaktas, kartą akmenimis muštas, tris kartus nukentėjau laivo sudužimą, naktį ir dieną buvau jūros gilumoje, dažnai kelionėse, pavojuose upių, pavojuose galvažudžių, pavojuose nuo vientaučių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose miestuose, pavojuose tyruose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių; varge ir skurde, daugelyje budėjimų, alkyje ir troškulyje, daugelyje pasninkų, šaltyje ir nuogume; be to, kas kitaip atsitinka, kasdieninis veržimasis prie manęs, rūpestis visomis bažnyčiomis" (2 Kor 11, 23-28). „Mes esame paiki dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje; mes silpni, jūs stiprūs; jūs garbingi, mes negarbingi. Iki šiai valandai mes alkstame ir trokštame, esame pliki, kumščiais mušami, neturime tikros vietos ir vargstame dirbdami savo rankomis. Mes esame keikiami ir laiminame, esame persekiojami ir kenčiame; mums piktžodžiauja ir mes meldžiamės; pasidarėm lyg šio pasaulio sąšlavos, visų nuograndos iki šiolei" (1 Kor 4, 10-13).

Ir vis dėlto šv. Povilas nesiliovė skelbęs Evangeliją net tokiose aplinkybėse.

​

Gerumu nugalėti bloga

19. Niekam teneatsilygina piktuoju už piktą, o stengiasi geruoju nugalėti blogą, ar tai būtų Vienuolijoje ar šalia jos. Nereikia nusiminti dėl sunkumų, persekiojimų, priekaištų ar kitokių nemalonumų, ištikusių Vienuoliją ar atskirus jos narius; bet tais atvejais reikalinga dar labiau pasistengti gaivinti save Kristaus ir Bažnyčios dvasia ir nenuilstamai darbuotis Dievo garbei ir sielų išganymui.

Patirtus smūgius seserys telaiko Dievo palaimos ir Jo malonės ženklu, besimelsdamos už savo priešus.

Be rimtos priežasties nereikalinga gintis dėl daromų priekaištų; verčiau nutylėti, ištvermingai tęsti savo teigiamą ir taikų darbą ir į tuos priekaištus atsakyti savo gerais darbais bei pavyzdingu gyvenimu. Anaiptol dėlei to neiškrypti iš savo tiesaus kelio, kurį aiškiai rodo Kristaus Evangelija, Bažnyčios įstatymai, Vienuolijos Įstatai bei instrukcijos (nurodymai). Čia itin reikalinga ieškoti paguodos, paramos ir šviesos Kristaus pavyzdyje, taip pat apaštalų, kankinių ir šventųjų gyvenime.

​

Neieškoti sau pelno

20. Nenorėkime jokio kito atlyginimo už savo darbus, tetrokšdamos tik paties Jėzaus Kristaus, kuris savo dievišku gailestingumu yra pernelyg gausus mūsų užmokestis amžiname gyvenime. Atsiminkime šv. Povilo žodžius: „Aš negeidžiu niekieno sidabro, aukso ar drabužio, kaip jūs patys žinote: mano ir tų, kurie su manim yra, reikmenei tarnavo šitos rankos. Visame aš jums rodžiau, kaip taip dirbant, reikia šelpti silpnieji ir atsiminti Viešpaties Jėzaus žodis, - nes Jis pasakė: „Laimingesnis dalykas duoti, kaip imti" (Apd 20, 33-35), „ir nevalgėme niekieno duonos dovanai, bet dirbome naktį ir dieną, vargdami ir nuvargdami, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų" (2 Tes 3, 8).

​

Lavintis nuolankume, augti tikėjime ir pamaldume

21. Šiam tobulybės laipsniui pasiekti tegul ištvermingai siekia Viešpatyje galimai daugiau apsimarinti, išsižadėti savęs, lavintis nuolankume, nes puikiesiems Dievas priešinasi, o nusižeminę gauna Jo malonių; ypačiai reikia nuolat kreipti dėmesio į savo vidaus gyvenimą, augti bei stiprėti pamaldumo dorybėje: „Visuomet reikia melstis ir nepaliauti" (Lk 18, 1), kad būtų galima pasakyti: „Esu gyvas, tačiau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus (Gal 2, 20); reikia rodyti vis didesnį tikėjimą: „Iš tikrųjų sakau jums, jei turėsite tikėjimo ir nesvyruosite... visa ko tik prašysite maldoje, tikėdami, gausite" (Mt 21, 21-22), „tikinčiam visa galima" (Mk 9, 22); „tai yra nugalėjimas, kuris nugali pasaulį – mūsų tikėjimas" (1 Jn 5, 4); „mano gi teisusis iš tikėjimo yra gyvas" (Hebr 10, 33).

Tikru, karštu, išmintingu uolumu uždegant ir palaikant savo širdyse Dievo, Bažnyčios ir sielų meilės ugnį, reikia pažinti Bažnyčios reikalus ir pasirinkti tiksliausias priemones jiems aprūpinti.

​

Būti tvirtoms sunkumuose

Reikia pasižymėti taip pat tvirtumu bet kuriems sunkumams nugalėti, anot Šv. Rašto žodžių: „Aš visa galiu tame, kuris stiprina mane" (Fil 4, 12). „Dievas mano šviesa ir pagalba, ko bijosiu?" (Ps 26, 1). „Su mano Dievu peržengsiu mūrą" (Ps 17, 30); „Tai kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudimas, ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar kalavijas?.. nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, ar galybės, nei dabartiniai nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje" (Rom 8, 35.38-39). „Nes aš pasiryžęs... net mirti... dėl Viešpaties Jėzaus vardo" (Apd 21, 13).

Išlaikyti Dievo vaikų laisvę

Reikia išmokti tinkamai derinti vidaus, maldos bei mąstymo gyvenimą su uolia, vieša Dievo garbei veikla ir apaštališkais darbais, kad čia būtų išlaikyta, kiek tai yra galima, tikroji Dievo vaikų laisvė: šv. Dvasios įkvėpimu labiau linkusioms melstis ir mąstyti, teiktina įmanomai daugiau progų šiems dalykams atlikinėti, o toms, kurios mėgsta bet kurią kitą veiklą, leistina išmintingai darbuotis atitinkamoje srityje.

Derinti iniciatyvą su klusnumu

Tobulinant save, reikia visuomet turėti galvoje bendrieji Bažnyčios reikalai bei savo Vienuolijos gerovė, ir todėl būtina dėl Dievo visiškai palenkti save bendrai gerovei pagal Įstatus ir vyresniųjų nurodymus. Reikia išmokti sutaikyti savo troškimą veikti didesnei Dievo garbei bei sielų išganymui su klusnumo dorybe, visiškai pasiduodant Vyresniųjų sprendimams.

​

Veikti glaudžioje vienybėse su Bažnyčios hierarchija

22. Visoje savo veikloje, tiek visa Vienuolija, tiek atskiri jos nariai tesiekia didesnės Dievo garbės ir sielų išganymo glaudžioje vienybėje su Bažnyčia, atseit – būti tampriausiame ryšyje su Šv. Apaštališku Sostu ir savo vyskupais, kitaip sakant, su Bažnyčios hierarchija. Laikydamos savo mažiausiomis tos hierarchijos tarnaitėmis, tesistengia teikti jai įmanomai daugiau pagalbos. Savo vyresnybei leidžiant, tesiaukoja atlikinėti bet kurias pastangas ar darbus, ypač žemesnius, sunkesnius bei pavojingesnius, jei tik tai būtų naudinga Bažnyčiai ir sieloms.

​

Gyventi Bažnyčios gyvenimu

23. Atsidėjusios tarnauti Dievui ir Bažnyčiai, gaivinamos Bažnyčios dvasia, tesirūpina visų pirma stropiausiai saugoti tikėjimo tyrumą bei visa širdimi pamilti Bažnyčią ir gyventi jos gyvenimu: kartu su ja džiaugtis ir liūdėti, viską daryti, kad jį platintųsi ir klestėtų. Teesie uolios Kristaus vyšnyno darbininkės: kaip anas Evangelijos grūdas, kritęs ant žemės, tenesibijo apmirti sau bei pasauliui, kad gyvendamos Dievui, Bažnyčiai ir savo Vienuolijai, duotų gausaus derliaus.

​

Stengtis visa atnaujinti Kristuje

24. Težino kiekviena, kad ji tada bus naudingiausia žmonėms bei visuomenei, kada pati gyvens Kristaus dvasia ir kiek įmanydama darbuosis, kad visi pažintų Kristų, kad viskas būtų atnaujinta Kristuje, kad visur Kristus būtų įneštas, kad viskas būtų persunkta Jo dvasia. Nes kaip atskirų tautų, taip visos žmonijos kultūrai tėra tinkamiausi šie Šv. Rašto žodžiai: „Nėra išgelbėjimo kame kitame, kaip tiktai Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje." Todėl visos teįsisąmonina šią Kristaus taisyklę: „Taigi, ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6, 33).

 

DIRBTI SAVOSIOS IR KITŲ TAUTŲ IŠGANYMUI

 

Palenkti natūralią tautos meilę antgamtinei

25. Suprantama, seserys privalėtų būti skiriamos darbuotis savo tautoje, kad čia nepritruktų darbininkių, atėjus sunkiems laikams katalikų tikėjimui. Tačiau antra vertus, jos turi būti pasirengusios apleisti savo tėvynę, keliauti į svetimas šalis bei gyventi ten, kur galėtų naudingiau pasidarbuoti didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei, ypačiai kur Bažnyčia sunkesnėse sąlygose, priespaudoje ar pavojuje. Tokiais atvejais natūralioji savo tautos meilė privalo būti tvarkoma bei keičiama didesne – antgamtine meile.

Kraštutinio tautiškumo dvasia, kuri mūsų laikais taip įsiviešpatavo pasaulyje, seserims turi būti svetima, nes ji yra priešinga krikščioniškam teisingumui ir meilei, todėl bet kuriai vienuolijai, o ypač apaštalaujančiai, yra tikras maras. Kaip Kristus yra miręs iš visuotinės meilės ir atpirkęs visus žmones, taip pat ir Vienuolija tesivadovauja ne kuria siaura, dalinąja, bet katalikiškąja meile, kad kiek įmanydamos seserys darbuotųsi visų tautų bei visų žmonių išganymui.

​

Prisitaikinti prie skirtingų tautų papročių – nesikišant į politiką

Todėl Vienuolija privalo išmintingai prisitaikyti kitų būdui, kalbai, papročiams, įvertinti jų siekimus, kad būtų galimai daugiau ir joms pagelbėta. Tačiau seserys tegu vengia kištis į politinius – ar tautinius ginčus, tesirūpindamos būti tik geromis darbininkėmis Bažnyčiai, - teigiamu būdu nuoširdžiai žmonėms besidarbuodamos, kiek galima, visur skleistų Kristaus taiką.

 

SIEKTI PAŽANGOS VIENUOLIJOS GYVENIME

 

Rūpintis bendra Vienuolijos dvasine gerove

26. Kiekvienos sesers svarbiausias uždavinys – savo šventumas, tačiau visų bendras siekis, ypačiai viršininkių, teesie pirmoje vietoje visos Vienuolijos bei atskirų jos narių tobulėjimas ir pažanga. Jei pačioje Vienuolijoje bei atskiruose jos namuose gyvuos Evangelijos dvasia, karštas uolumas, susiklausymas, drausmė, jei ten bus tvirta, gera organizacija, tada, savaime aišku, kiekviena sesuo ras ten neišsemiamą dvasinės stiprybės šaltinį, tinkamo akstino ir paramos savo darbui bei dvasinei pažangai, o ir patys jų darbai įgys tinkamo pagrindo. Kiekvienai labiausiai terūpi bendra Vienuolijos dvasinė gerovė. Užtat renkant Vienuolijos vadovybę, tenumato pačias geriausias ir tinkamiausias seseris ir tik už jas tebalsuoja.

​

Siekti pažangos Vienuolijos ir atskirų jos namų gyvenime

Pastebėjusios ar sužinojusios ką gera kitur, tepasitaria ir tepasvarsto, ar nebūtų galima pritaikyti savo Vienuolijai bei atskiriems nariams. Itin pravartu viršininkėms pasitarti dėl savo Vienuolijos ar atskirų namų pažangos. Žodžiu tariant, visa Vienuolija, atskiri namai, įstaigos bei pavienės seserys visais būdais turi siekti vis augštesnio tobulumo.

​

Neesminiuose dalykuose taikytis vietos ir laiko aplinkybėms

27. Tegul rūpinasi atitikti savo laiko reikalams, kurių atsiranda Bažnyčioje. Neesminiuose dalykuose Vienuolija turi visada taikytis vietos ir laiko aplinkybėms, o taip pat Bažnyčios reikalavimams; todėl visuotinoji kapitula, susirinkdama kas šešeri metai, privalo peržiūrėti buvusios kapitulos nutarimus ir pasvarstyti, ar nereikėtų kai ką pakeisti, papildyti ar išmesti. Suprantama, tačiau, jokiu būdu neprivalo būti keičiami esminiai Vienuolijos nuostatai.

28. Vienuolija tada teesie visuomet patvari, nesvyruojanti, tačiau pakankamai lanksti atsitiktiniuose dalykuose. Prisitaikydama besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms ir aplinkybėms, kad ji, sekdama Šv. Povilo pavyzdį, būtų visa kuo visiems laikams, įvairiems žmonių luomams, tautoms bei šalims: „Nes nors buvau laisvas prieš visus, aš pasidariau iš savęs visų tarną, kad laimėčiau didesnį skaičių. Žydams aš buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus; tiems, kurie yra po įstatymu, lyg kad aš būčiau po įstatymu (nors aš nebebuvau po įstatymu), kad laimėčiau tuos, kurie buvo po įstatymu; tiems, kurie buvo be įstatymo, lyg kad aš būčiau be įstatymo, (nors nebuvau be Dievo įstatymo, nes buvau po Kristaus įstatymu), kad laimėčiau tuos, kurie buvo be įstatymo. Pasidariau silpniems silpnas, kad laimėčiau silpnuosius: visiems visa pasidariau, kad visus laimėčiau. Aš visa darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalyvis" (1 Kor 9, 19-23).

​

Auklėti pašaukimus ir tinkamai juos išlavinti

29. Viršininkės privalo žinoti, kad Vienuolijos stiprumas, pažanga bei klestėjimas priklauso ne tiek nuo organizacijos, kad ir geriausios, ar nuo įstatų ir instrukcijų, nors jie būtų ir puikiausi, kiek nuo asmenų, sudarančių Vienuoliją, nuo jų dvasios kilnumo, gyvenimo šventumo, išsimokslinimo bei sugebėjimo atlikti savo uždavinius, o ypačiai nuo jų geros valios, darbštumo ir uolumo. Todėl seserys tesistengia surasti, suformuoti bei išauklėti galimai daugiau pašaukimų, o taip pat pati Vienuolija tenesigaili lėšų bei pastangų tinkamai jąsias išlavinti tobulybės kelyje bei parengti būsimiems jų darbams, kuriuos privalo išmokti atlikti ko geriausiai, kaip savo srities žinovės.

​

Nesiųsti į darbų sūkurį bei pasaulio pavojus nepatyrusių ir neišlavintų

30. Nors įvairūs darbai ir reikalai verste verstų, tačiau reikia žinoti, kad geriau kurį laiką pratęsti sesers mokymą ir lavinimą, negu neparengtą ir neprityrusią stumti į darbų sūkurį ir pasaulio pavojus. Daugiau gero iš to, kad seserys geriau parengiamos, negu kad greičiau aprūpinama kuri nors vieta ar pareiga, nes ne tiek naudos gali atnešti savo pavydžiu geros ir išlavintos, kiek padaro žalos netikusios ir neišlavintos.

 

ANTRAS SKYRIUS

ĮSIDĖMĖTINOS PRIEMONĖS

​

PRIEMONIŲ PASIRINKIMAS BENDRAI

 

Leistinos visos doros, geros, teisingos priemonės

31. „Kristaus meilė verčia mus" (2 Kor 5, 14) visu pirma trokšti aukščiausios asmeninės tobulybės ir ugningu uolumu siekti vis didesnės Dievo garbės, Bažnyčios klestėjimo ir artimųjų išganymo bei gerovės.

32. Tegu Vienuolija, ištyrusi, kas esamomis aplinkybėmis labiau tinka didesnei Dievo garbei, neatmeta jokios priemonės, antgamtinės ir gamtinės, tinkamos tobulinti save ir išganyti kitus.

Lankstumas, paremtas Dievo vaikų laisve

33. Čia Vienuolija privalo turėti tinkamo lankstumo, kad vartojant kalbamąsias priemones, būtų atsižvelgta į atskirų narių gabumus bei palinkimus, panaudojant juos taip, kad būtų galima palengvinti išganyti save įvairiose laiko ir vietos aplinkybėse. Tebūna Vienuolijoje jaučiama šventoji Dievo vaikų laisvė: „Visa yra jūsų, jūs gi Kristaus, o Kristus – Dievo" (1 Kor 22-23).

Žinotina, kad pritariant, sutinkant bei laiminant savo vyresnybei, seserims yra leistinos visos doros, geros ir teisingos priemonės, kurios tik padeda siekti didesnės Dievo garbės: „Kas tik yra tiesa, kas tik gerbtina, kas teisinga, kas šventa, kas meilinga, kas turi gerą vardą, kas yra dorybė, jei kas yra girtina drausmė, apie tai mąstykite" (Fil 4, 8). Visada teesie pasiryžusios bet kokiam geram darbui.

34. Tačiau negalima pamiršti, kad priemonės nėra tikslas. Priemonės turi būti vartojamos tiktai tikslui pasiekti, todėl jos privalo būti parenkamos ir taikomos taip, kad tik būtų galima naudingiau ir tikriau didinti savo širdy Dievo ir artimo meilę, tikrą ir karštą uolumą gelbėti sielas, žodžiu, kad viskas eitų didesnei Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei.

​

Vengti neprotingų naujovių

35. Reikia saugotis nesveiko kritikavimo dvasios ir neprotingo ieškojimo bet kurių naujoviškumų ir susižavėjimo jaisiais. Pasirenkant veikimo priemones labiausiai tenka vadovautis gyvu, nuolankiu tikėjimu, siekiant didesnės Dievo garbės, bei kreipti didžiausios dėmesio į tai, kas buvo šventųjų pagirta, Bažnyčios priimta ir kas vyresniųjų pateikiama.

36. Nuolat tenka žiūrėti, kad gerinant bei tobulinant kitus, ne tiktai neapsileistų ir nenukentėtų pačios, bet priešingai, dar labiau tobulėtų.

 

ASKETINĖS PRIEMONĖS

 

Vienuolijos askezės pobūdis

37. Vienuolijos askezė tad teesie tokio pobūdžio:

Pakankamas lankstumas įvairiose pamaldumo praktikose, taikantis bet kurioms gyvenimo sąlygoms ar aplinkybėms;
Kontempliacijos gyvenimo vyksmas bei įvairūs kiti pamaldumo darbai privalo gaivinti didesnį uolumą ir apaštališkas dorybes;
Kad seserys nebūtų apkrautos per daug didelėmis asketinėmis praktikomis ar pamaldumo darbais, šiuose dalykuose teiktina kiekvienai galimos laisvės, kad, vyresniosioms ir dvasios vadovui žinant bei pritariant, galėtų pasirinkti tai, kas pagal jų gabumus, darbą bei kitas aplinkybes būtų tinkamiausia ir naudingiausia;
Nevaržyti seserų jokia griežta klauzūra ir neversti dalyvauti chore ar bendrame brevijoriaus kalbėjime;
Neužkrauti jokių ypatingų apsimarinimų; tegu kiekviena, žinant ir pritariant dvasios vadovams, pati pasirenka kas labiau tiktų josios sveikata, užsiėmimą ir būdą;
Lavinantis dorybių praktikoje, esminiuose dalykuose reikalinga griežtai laikytis teologijos mokslo ir pagrindo, esminės minties, tikslo ir dvasios. O pripuolamuosiuose ir turinčiuose bet kurio pamaldumo pobūdį, reikia būti gana lanksčioms pagal įvairias aplinkybes;
Viešame gyvenime reikia laikytis padorių pasauliečių tikinčiųjų papročių, k.a. drabužiuose, valgyme ir pan., tačiau reikia saugotis bet kurios prabangos, turint galvoj vienuolišką kuklumą, nuolankumą ir neturtą.

Viešos pamaldumo praktikos ir privati iniciatyva

Itin patartina atlikinėti maldingumo praktikas, kiek tai yra galima, bažnyčiose ar koplyčiose, kur galėtų lankytis pasauliečiai, ypač kai kuriose bendrose pamaldose, kad tuo būdu didėtų pačių seserų pamaldumas ir savo pavyzdžiu galėtų veikti kitus.

38. Kuo mažiau reikalauja Vienuolijos įstatai bei instrukcijos, tuo labiau savo noru ir ištikimiau tesistengia seserys pasirinkti galimai daugiau tinkamų asketinių priemonių kilti dorybėse pačiomis ir tobulinti kitus.

Tesprendžia ne iš rūbų, bet iš veiksmų

39. Juo mažiau savo drabužiais skiriasi nuo kitų dorų ir neturtingų žmonių, tuo labiau tegu stengiasi savo širdyje plėsti ir stiprinti vienuolišką dvasią. Tegu galimai tobuliau atlikinėja savo pareigas, kas žmonės pažintų kaip vienuoles bei Kristaus sekėjas iš veiksmų: kuklumo, nuolankumo, teisingumu, išsižadėjimo savęs, darbštumo, sąžiningumo bei gyvo tikėjimo ir uolumo.

​

Tobulas klusnumas

40. Juo daugiau Vienuolijoje jaučiama Dievo vaikų laisvės, tuo labiau tesistengia savo noru pasiduoti dvasios vadovo ir vyresniųjų valiai; teesie visada atviros, tegu nieko nedaro be vyresniųjų žinios, sutikimo ar pritarimo. Nes tobulas klusnumas privalo būti branginamas kaip tvirčiausias Vienuolijos pagrindas ir tikrasis jos vieningumo ryšys.

​

Pirmenybė dvasiai

41. Tegu vykdo savo Įstatus, instrukcijas, įsakymus bei namų papročius, laikydamos ne vien jų raidės, bet ir dvasios, nes „raidė užmuša, o dvasia gaivina" (2 Kor 3, 6). Tad laikantis Įstatų bei instrukcijų, tenka nieko neapleisti, kas tik Dievo malonės pagalba galėtų būti gera didesnei tobulybei pasiekti.

 

Tiesi ir jautri sąžinė

42. Tačiau, jeigu nevadovaus mūsų vidinis sąžinės balsas ir meilės dėsnis, kurį įrašo į mūsų širdis Šv. Dvasia, tai nedaug tepadės išorės įstatymai, kad ir geriausi, ir net pats Vyresniųjų budėjimas. Reikia, kad visos stengtųsi turėti tiesią ir jautrią sąžinę bei išmoktų jausti ties savim Dievo akį, reginčią žmogaus širdį; kad mus ragintų laikytis Įstatų ne kas nors iš šalies, bet iš vidaus, būtent, Dievo meilė ir noras aukštesnio tobulumo.

 

Dvasinės lavybos

43. Tegu stengiasi pamilti tylėjimą bei dvasinį susikaupimą, plėsti vidaus gyvenimą, visame turėti tyrą intenciją, ieškoti Dievo, visa kuo Dievui patikti ir visur Dievą įnešti. Todėl tegu kreipia į Dievą visas savo mintis, žodžius ir darbus, brangindamos ir vartodamos dvasios lavybas: dažną išpažintį ir Komuniją, sąžinės sąs kaitą, mąstymą, dvasinį skaitymą, dažnus ugningus atodūsius, - taip pat – metines aštuonių dienų rekolekcijas, atnaujinant įžadus ir mėnesines rekolekcijas.

​

Sunaudoti kiekvieną valandėlę

44. Tegu pamilsta darbštumą ir visada stengiasi būti naudingai užimtos, stropiai vengdamos daugelio blogybių pradžios – tinginiavimo. Laikas trumpas, o metas Dievui tarnauti ir tobulybės kelias ilgas. Užtat reikia galimai geriau sunaudoti kiekvieną valandėlę, o tuščiai praleistą laiką atpirkti naudingais darbais, kad būtų galima atlikti bent dalelę tolimo tobulybės kelio, kuriuo dar teks keliauti. Teesie visada geros, tinkamos Dievo Bažnyčios ir visuomenės veikėjos.

 

BENDROJO GYVENIMO PRIEMONĖS

 

Bendras gyvenimas – visų gėrybių teikėjas

45. Visada teviešpatauja Vienuolijoje seseriška meilė ir taikus sugyvenimas. Bendras gyvenimas, paremtas tikra meile, padės seserims nugalėti savimylą ir įsigyti vis daugiau artimo meilės, o kartu tai padės palaikyti tinkamus santykius su visuomene. Teesie čia gyvas pavyzdys pirmieji krikščionys, kurie gyveno vieningu jausmu, kurių buvo viena širdis ir viena siela.

Tevykdo bendrą gyvenimą, kaip visų dvasios gėrybių teikėją: gelbėti viena kitą nelaimėje, saugoti savo gerą vardą, tiksliai atlikinėti savo pareigas, juo labiau plėsti tikėjimo šventąjį mokslą, o labiausiai visu rūpestingumu išlaikyti savo pašaukimą ir sutelktomis jėgomis bei pastangomis tarnauti sielų pažangai.

Ten, kur sunki Bažnyčios būklė reikalauja, seserys, pritariant vadovybei, teesie pasirengusios darbuotis sielų išganymui net pavieniui. Tačiau, kad tokiais atvejais nenukentėtų jų vienuoliškas pašaukimas bei gyvenimas, tegu galimai labiau laikosi savo Vienuolijos nuostatų, vartodamos visas tinkamas priemones stiprinti savo dvasią bei dažnai duodamos Vyresniosioms savo darbų apyskaitą.

​

Meilė – tarpusavio santykių pagrindas

46. Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Bažnyčios ir Vienuolijos meilė, eidama iš paties Dievo bei apimdama visus žmones, ypačiai gi pačią Vienuoliją, - teesie meilės ryšys ir ypatingos vienybės pagrindas tarpusaviems santykiams: tarp savęs ir su savo vyresniosiomis. Čia visos teprisimena Kristaus žodžius: „Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jeigu turėsite meilę vienas kito" (Jn 13, 35); „nes nėra skirtumo tarp žydo ir graiko; juk tas pats yra visų Viešpats, turtingas visiems, kurie Jo šaukiasi" (Rom 10, 12); čia nebėga nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes jūs visi esate vienas Kristuje Jėzuje" (Gal 3, 26.28).

​

Tarpusavę meilę bei vienybę tepalaiko šiuo būdu:

Sveikai lenktyniaudamos, teikiant viena kitai atitinkamos pagarbos, ypač vyresniosioms,
Nereikšdamos skirtingų reikalavimų valgyme ir kiek galima nesirinkdamos svarbesnės vietos valgykloje ir pan.,
Nevartodamos tarp savęs jokių titulų, menančių eitąsias pareigas, darbus ar nuopelnus,
Noriai atlikdamos paprasčiausius patarnavimus viena kitai ar svetimiesiems,
Kukliai, tinkamai apsieidamos rekreacijose ar bendruose pasikalbėjimuose,
Seseriškai, atvirai bei nuoširdžiai ir meiliai reikale viena kitai patardamos, įspėdamos ar pamokydamos: „Jei tavo brolis tau nusidėjo, eik ir bark jį pats būdamas su juo vienu. Jei jis tavęs paklausys, tu laimėjai savo brolį" (Mt 18, 15). „Kurie daugelį mokina teisybės, žibės kaip žvaigždės per amžinuosius amžius" (Dan 12, 3),
Išmintingu vyresniųjų sprendimu, galimai dažniau palaikydamos santykius su kitur gyvenančiomis seserimis.

 

Atvirumas ir savitarpė parama

48. Nieko neslėpdamos nuo savo vyresniųjų, tegu būna joms visada atviros, kad galėtų tinkamiau pasinaudoti jų patarimais ir įspėjimais. Tegu pateikia tikslią savo vidaus gyvenimo apyskaitą savo dvasios vadovui, o viešojo – savo vyresniosioms. Pastebėjusios bet kurias kitų ydas, tepraneša savo vyresniosioms, tačiau ne iš keršto ar įsižeidimo, bet vadovaudamos išmintingumu, meile ir nuolankumu, o taip pat noru, kad ir kitos praneštų jų ydas. Žodžiu, tegu prižiūri vienos kitas, kad neiškryptų iš tiesaus kelio: „Jeigu teisingasis iškryps iš savo teisingumo ir padarys nedorybę – numirs, nes tu neįspėjai jo nuodėmėje; ir nebebus minima jo teisybė, kurią buvo vykdęs, tada aš pareikalausiu jo kraujo iš tavo rankų. Tačiau jeigu tu įspėsi teisingąjį, kad jis nenusidėtų, ir jeigu nenusidės, jis gyvente gyvens, nes tu jį įspėjai ir kartu išgelbėjai savo paties sielą' (Ez 3, 20-21). „Mano broliai, jei kuris nuklysta nuo tiesos ir kas nors jį sugrąžintų, tas turi žinoti, kad kas sugrąžina nusidėjėlį nuo jo kelio klaidos, tas išgelbės jo sielą nuo mirties ir apdengs daugybę nuodėmių" (Jok 5, 19-20).

​

Išmintinas paslapties laikymas

49. Tegul moka išmintingai laikyti paslaptį ir nuovoką turėti, kaip tarp savęs taip ir su kitais, nepriklausančiais Vienuolija.

 

VISUOMENINIO DARBO PRIEMONĖS

 

Visuomeninius reikalus reikia pažinti

50. Siekiant didesnės įtakos kitiems, reikalinga gerai pažinti visuomeninio gyvenimo reikalai. Tuo tikslu įmanoma dažniau, maždaug kas savaitę, daryti posėdžiai, kuriuose būtų svarstoma ne tiktai vidujinės drausmės klausimai, bet taip pat Bažnyčios ir visuomenės reikalai bei pageidavimai, švietimo ir labdaros veikimo būdai kitų įstaigose, kad juos būtų galima panaudoti pas save, taip pat – geriausios bei tinkamiausios priemonės savo uždaviniams atlikti ir kiti tolygūs dalykai.

​

Nekritikuoti kitų, bet rodyti jiems pavyzdį

51. Turint galvoje šv. Augustino posakį apie „žodžių jėgą ir meilę", reikia stengtis daryti įtakos kitiems savo tvirtu tikėjimu, giliais įsitikinimais, kantrumu, meilumu, meile, uolumu bei įvairiais gerais darbais, nebent tinkamai suprasta meilė ir išmintis verstų kai kada pavartoti griežtesnių priemonių negalėms gydyti.

Yra tikras dalykas, kad daugiau galima laimėti Kristui ne tiek kritikuojant kitus ar jų darbus, kiek duodant tikro krikščioniško, vienuoliško gyvenimo pavyzdį Evangelijos dvasioje, rodant didžiausios meilės vargšams, bemoksliams, išklydusiems iš tikėjimo, apsileidusiems ar nusikaltusiems dorovėje, aiškinant jiems tikėjimo tiesas, žinoma, pirmiau pačioms jas pažinus. Kitaip sakant, reikia visada laikytis teigiamo veikimo būdo ir metodo. Tačiau pravartu atsiminti, kad, rodant tikros evangeliškos meilės paklydėliams, reikia saugotis pataikauti jų klaidingoms nuomonėms, kad kartais nepapiktintume gerųjų. Negalima vergiškai pasiduoti žmonių galvosenai ir nereikia bijotis pasaulio galybės bei išdidumo, bet, kur reikalauja Dievo garbė, drąsiai stoti į kovą, ginant Bažnyčią ir gelbstint sielas, nes čia pat Dievas teiks tikriausios pagalbos.

​

Derinti vienuoliškąjį gyvenimą su viešaisiais apaštalavimo darbais

52. Ypatinga Vienuolijos savybė turi būti sugebėjimas derinti vienuolišką gyvenimą su artimo meilės darbais. Todėl seserys, bendrai gyvendamos, vykdydamos Evangelijos patarimus ir galimai tiksliau taikydamos juos savo gyvenime, pirmiausiai tegu stengiasi tobulintis laikydamosios savo įžadų ir regulų, bet kartu, būdamos tiesioginėje vyskupų valdžioje, tegu vykdo gailestingumo ir švietimo darbus, kad tą šventumą, kurio siekia pačios, naudotų tikinčiųjų labui ir jų dvasinei gerovei ir tuo būdu gražiai suderintų gilų maldos gyvenimą su savo apaštališka veikla.

Tiksliai prisilaikydamos Vienuolijos regulos ir vykdydamos bendrojo gyvenimo prievoles, tegu stengiasi didinti žmonių tikėjimą ir pamaldumą, stiprinti krikščionišką dorovę, ugdyti tarpusavę meilę ir taiką visuomenėje, kreipti į gerą kelią klystančius, nežinančius mokyti tikėjimo tiesų, dėstyti vaikams katekizmą ir, apskritai, teesie visada Kristaus meilėje pasirengusios bet kuriuo geru darbu teikti vyskupams visokeriopos pagalbos.

​

Žmonių talkos reikšmė

53. Siekdamos savo tikslo teišmoksta panaudoti savo veikloje ir kitus geros valios žmones ir per juos, per įvairias draugijas veikti žmones.

54. Tegu tad rūpinasi priauklėti ir tinkamai išlavinti vis daugiau geros valios žmonių bei telkti juos į draugijas, kad būtų per juos padaryta daugiau naudos Bažnyčiai ir visuomenei: „Kiekvienas, kam rūpi įstatymas ir kas vykdo testamentą, tegu seka mane" (1 Mak 2, 27). Todėl tepasižymi Vienuolija ir tuo, kad ten, kur seserims yra sunku ar net visai neįmanoma įeiti, vykdytų savo apaštalavimo darbus bei skelbtų Evangeliją per pasauliečius.

 

TRETYSIS SKYRIUS

PATVARUMO SĄLYGOS

 

SENTIRE CUM ECCLESIA

 

Būti vienos minties su Bažnyčia

55. Tvirtai, nepajudinamai laikytis Bažnyčios ir jos galvos Romos Popiežiaus ir visos Katalikų Bažnyčios hierarchijos, būti vienos minties su Bažnyčia, o esant Bažnyčios nariais, per Bažnyčią ir Bažnyčioje priklausyti Dievui ir mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kad Jis būtų mūsų gyvenimo centras.

​

Daryti naujų narių atranką ir juos išbandyti

56. Nepriimti kandidačių, nesurinkus iš anksto reikalingų žinių apie jas bei pakankamai jųjų neišbandžius: panašiu būdu – atleisti netinkamas. Labiausiai žiūrėtina, kad kandidatės būtų sveiko proto ir geros valios, duotųsi mokomos, vadovaujamos, prižiūrimos, įspėjamos, pataisomos ir, apskritai, būtų klusnios.

​

Ugdyti pašaukimus visiems Bažnyčios reikalams

57. Svarbus Vienuolijai rūpestis turi būti formuoti ir lavinti pašaukimus, auklėti ir mokyti savo narius dvasios dalykų bei tobulybės kelio, gerai atlikinėti savo pareigas, žodžiu, priauklėti visiems Bažnyčios reikalams žmonių, nesigailint nei darbo, nei lėšų.

58. Visiškas neturtas bet jokios nuosavybės.

59. Griežta drausmė, ištikimumas Vienuolijos nuostatams, visiškas klusnumas, gera ir tvirta organizacija bei administracija pačioje Vienuolijoje ir atskiruose jos namuose.

60. Priesaika savo pašaukime ištesėti ir ją vykdyti, nepaisant jokių sunkumų ir socialinių sąlygų.

 

RIKIUOTIS IR PASIŠVĘSTI

 

Nesustoti tobulybės pasiaukelėj

61. Ištikimumas svarbiausiose dvasios lavybose: dažna išpažintis, mąstymas, sąžinės sąskaita, metinės ir mėnesinės rekolekcijos, dažni ugningi atodūsiai ir, apskritai, nuolatinis savo vidaus gyvenimo ugdymas.

62. Viešojo bei vidinio gyvenimo mėnesinė apyskaita.

Išsaugoti dvasios vienybę

63. Tarpusavio meilė ir dvasios vienybė, seseriškas viena kitos pamokymas, pataisymas bei priežiūra, nepataikaujant ir nepakenčiant jokios ydos ar klaidos.

​

Glaudžiai bendrauti savitarpyje

64. Dažnas namų lankymas.

65. Kiek leidžia aplinkybės, galimai dažnesnis susirašinėjimas su vyresniosiomis ir tarp savęs.

66. Karštas uolumas visomis pastangomis ir ryžtingumu gelbėti sielas, išsižadant savęs.

​

Didesnei Dievo Garbei ir Nekaltosios Mergelės Šlovei