ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS
NEKALTOJO PRASIDĖJIMO
VARGDIENIŲ SESERŲ VIENUOLIJA
Dievui ir Bažnyčiai per Mariją
Acerca de
Biografija
Pal. Jurgis Matulaitis
Turinys:
Socialinė veikla ir tobulesnio gyvenimo troškimas
Paskutiniai darbai ir paskutinis palaiminimas
Vaikystė
Jurgis Boleslovas Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, jauniausias aštuonių vaikų šeimoje. Jo tėvas, Andrius Matulaitis, buvo ūkininkas, „pavyzdingas katalikas, gerai sugyvenęs su kaimynais, gailestingas vargšams" (Kun. J. Sakevičius. Nuo lopšio iki altoriaus./Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 6). Mirė, kai Jurgiui tebuvo 3,5 metų. Motina – Uršulė Matulytė-Matulaitienė, gera, miela ir mylinti, mokė viską įprasminti krikščioniško tikėjimo šviesoje, o pasitaikančius sunkumus aukoti ir pasitikėti Dievo pagalba. Kai Jurgiui suėjo 10 metų, jis neteko ir motinos. Po motinos mirties juo rūpinosi vyresnioji sesuo Emilija, iš kurios, anot brolio Andriaus, Jurgis pasisavino daug gerų būdo savybių: švelnumą, malonumą. Našlaitį Jurgį augino brolis Jonas ir brolienė.
Pradžios mokyklą lankė Marijampolėje. Iš pradžių mokytis sekėsi sunkiai. Po pamokų dažnai užeidavo į bažnyčią, eidavo Kryžiaus kelią, apmąstydavo Kristaus kančią. Neretai jį matydavo ariantį su rožiniu ar knyga rankoje ir besimokantį. Tikybą Jurgiui dėstė Vincentas Senkus, paskutinis senųjų marijonų generolas, vienintelis likęs gyvas marijonas, kai Matulaitis ėmėsi atnaujinti vienuoliją.
Kai mokėsi penktoje klasėje, kojoje atsirado negyjanti žaizda – prasidėjo kaulų tuberkuliozė. Tačiau gydytojai nepažino ligos ir galvojo, kad reumatas. Jurgis vaikščiojo su ramentais. Sirgdamas turėjo padėti broliui atlikti ūkio darbus, o kadangi dėl ligos sunkiau judėjo, buvo pravardžiuojamas šlubiu ir tinginiu. Nors ir norėjo toliau mokytis, tačiau nebuvo vilties – brolis Jonas norėjo, kad Jurgis „užsiimtų jo sveikatai naudingais ūkio darbais."
Vienuolis be abito
Dėstydamas Petrapilyje, Matulaitis nusprendžia pakreipti savo gyvenimą nauju keliu. Nuvykęs į Romą gauna leidimą atgaivinti ir atnaujinti mirštančią marijonų kongregaciją. 1909 m. vasarą slapta duoda vienuolinius įžadus. Paruošia naujus įstatus, kuriuos Roma patvirtina 1910 m.
Taip pat 1910 m. rudenį pradeda rašyti asmeninius užrašus, kuriuose svarsto aktualius vienuolinio ir dvasinio gyvenimo klausimus.
Iš pradžių marijonų noviciatas įsikuria Petrapilyje, kur profesoriauja kun. Jurgis, tačiau, pajutus, kad yra stebimas, 1911 m. rugpjūčio mėnesį perkeliamas į Fribūrą, kur susilaukia daug naujų pašaukimų. P. Būčys rašo: „1911 m. J. Matulevičiui kategoriškai pareiškus, kad atsižada profesūros ir inspektūros, visi labai nustebo, nes nežinojo, kad jis tą daro paaukodamas profesoriškąją karjerą Vienuolijos reikalams. Tai buvo nemažas pasiaukojimas, nes iš Akademijos inspektorių žmonės paprastai eidavo į vyskupus." (Vysk. dr. P. Būčys. Bažnyčios ir tautos darbininkas./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 21). Laikas Fribūre buvo ir gražus, ir sunkus – Matulaitis galėjo atsidėti tam, apie ką svajojo – vienuolių ugdymui ir lavinimui. Vysk. Henrykas Przezdzieckis iš to laikmečio prisimena: „Tame tyliame šveicarų name tarp pirmųjų marijonų viešpatavo nežemiška santaika ir džiaugsmas. Kunigas Jurgis sirgdamas, visus metus apraišiotas tvarsčiais, niekuomet nesiskundė, visuomet prieinamas, linksmas, pilnas Dievo malonės, apie Dievą kalba, prie Dievo veda, dėl Dievo dirba, per Dievą nori visus laimingus padaryti" (Vysk. H. Przezdziecki./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 102). Tačiau buvo ir sunkumų – Fribūro universiteto profesorius Decurtins'as, įtardamas, kad Matulaitis katalikiško universiteto pašonėje įkūrė modernistų auklėjimo įstaigą, apskundė jį Romai (P. Būčys, 25). Vėl bereikalinga įtampa.
1913 m. vasarą keliauja į Ameriką, įkuria Čikagoje marijonų namus ir veda rekolekcijas seserims kazimierietėms. Kviečiamas skaito paskaitas ir socialiniais klausimais keliose lietuvių kolonijose. Garsėja kaip rekolekcijų vedėjas ir įtaigus pamokslininkas. „Didelėje jo pamokslų daugybėje, kuriuos man teko girdėti, skambėdavo styga, kviečianti klausytojus į šventumą. Aš manydavau, kad to per daug, nes mums pirma reikia pasiekti daug žemesnius dorovingumo laipsnius. Man labiausiai nepatikdavo, kad a. a. Arkivyskupas į šventumą ragindavo ištaigose paskendusius amerikiečius. Dabar aš suprantu, kad jis, kalbėdamas kitiems, kalbėdavo drauge ir sau." (Vysk. dr. P. Būčys. Bažnyčios ir tautos darbininkas./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 24).
Nuo ramentų iki doktorato
Vieną vasarą, Jurgiui einant aštuonioliktuosius metus, į svečius atvažiavo pusbrolis Jonas Matulevičius, Kelcų gimnazijoje dėstęs lotynų ir graikų kalbas. Jis įkalba brolį leisti Jurgiui toliau mokytis. Jonas sutinka, ir Jurgis važiuoja į Kelcų gimnaziją. Po poros metų įstoja į Kelcų kunigų seminariją. 1893 m. Rusijos valdžia uždaro Kelcų seminariją, Matulaitis išsiunčiamas tęsti mokslų į Varšuvos seminariją. Vysk. Przezdzieckis, studijavęs kartu Varšuvos seminarijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje, prisiminimuose apie Palaimintąjį rašo: „Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi, patraukė jis mūsų širdis [...]. Kaip seminarijoje, taip vėliau ir Akademijoje jis pasižymėjo tolerancija ir meile" (Vysk. H. Przezdziecki./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 101).
Po to seka studijos Petrapilio dvasinėje akademijoje, į kurią Jurgis patenka atrinktas seminarijos vadovybės kaip vienas iš trijų geriausių seminarijos mokinių. 1898 m. gauna kunigystės šventimus Petrapilio dvasinės akademijos koplyčioje, o po metų įgyja teologijos mokslų magistro laipsnį. Disertacijos tema – De iure belli et de pace aeterna („Apie karo teisę ir amžiną taiką"). Baigęs studijas keletą mėnesių dirba vikaru Kelcų vyskupijos Dalešycų parapijoje, kur dėl netinkamų sąlygų vėl pašlija sveikata.
Atsinaujina tuberkuliozė, tad po metų kun. Jurgis išvyksta gydytis į Vokietiją, o iš ten į Šveicariją, Fribūrą, kur dirba vikaru Šv. Jono bažnyčioje, gydosi ir studijuoja teologiją. Puikiai išmoksta vokiečių ir prancūzų kalbas. 1900 m. Fribūro Šv. Onos klinikoje jam padaroma labai skaudi, bet sėkminga operacija, sustabdomas kaulų džiovos plitimas. 1902 m. apsigina disertaciją ir įgyja teologijos daktaro laipsnį su aukščiausiu įvertinimu. Disertacijos tema: Doctrina russorum de statu iustitia originali („Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę").
Jo ilgametis bičiulis ir padėjėjas vysk. P. Būčys taip apibendrina Palaimintojo asmenybės vystymąsi ir raidą: „Trumpai sakant, Matulevičius iš tėvų gavo sveiką kūną su dideliais gabumais ir sveikus dorovės pamatus. Gimnazija jį patraukė į mokslą. Kentėjimai užgrūdino būdą ir sustiprino darbštumą. Seminarija nustatė katalikiškąją pasaulėžiūrą ir išmokė branginti kultūrines vertybes, Akademija išugdė tobulybės troškimą savo asmens ir visuomenės gyvenimui, Fribūras iškėlė į pasaulinės kultūros geruosius plotus." (Vysk. dr. P. Būčys. Bažnyčios ir tautos darbininkas./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 16).
Socialinė veikla ir tobulesnio gyvenimo troškimas
1903 m. grįžęs į Lenkiją dėsto Kelcų kunigų seminarijoje kanonų teisę.
1904 m. gyvendamas Varšuvoje Matulaitis, pats trokšdamas tobulesnio gyvenimo, įstojo į tėvo Honorato įsteigtą Pasaulinių kunigų Marijos sąjungą ir vadovavo jos šakai Varšuvoje (Rusijos caro valdžia 1864 m. panaikino beveik visus vyrų ir moterų vienuolynus).
Tuo metu dėl atsinaujinusios kojos tuberkuliozės Matulaitis priverstas gultis į Varšuvos ligoninę operuotis. Operacija nelabai padeda, liga toliau progresuoja. Jis guli vargšų palatoje, nes neturi pinigų. Čia jį suranda, imasi globoti ir slaugyti Cecilija Platerytė-Zyberg – slapta vienuolė, mergaičių gimnazijos direktorė. Ji kun. Jurgį pakviečia į seserų vedamą gimnaziją dirbti mergaičių kapelionu ir dvasios vadovu. Iki tol jis moterų vienuolynus matydavo tik iš tolo, dabar gavo progą pamatyti iš arti, iš vidaus. Jis rašo bičiuliams, kad ši įstaiga jį sužavėjo. Galvoja, kad kažko panašaus reikėtų ir lietuvaitėms.
1906-1907 m. Matulaitis padėjo organizuoti ir pats skaitė paskaitas kursuose socialiniais klausimais Varšuvoje ir Kaune. Su kun. Godlewskiu Varšuvoje suorganizuoja socialinius kursus. Suburia miesto darbininkiją į organizaciją, paremtą krikščioniškais socialiniais principais. Redaguoja jiems laikraštį. Į šią organizaciją įsijungia daug žmonių. Dėl savo veiklos apšaukiamas socialistu ir komunistu.
1907 m. pakviečiamas dėstyti sociologiją Petrapilio Dvasinėje akademijoje. Tuo metu tai buvo naujas ir ne visiems priimtinas mokslas. Buvo baimintasi, kad sociologija nenukryptų nuo tikėjimo tiesų. Šioje srityje Matulaitis rėmėsi popiežiaus Leono XIII išleista enciklika Rerum novarum. 1908 m. pereina dėstyti į dogmatikos katedrą.
Tarnavimas Dievui ir žmonėms
1914 m. Jurgis Matulaitis apsilanko Lietuvoje, veda kunigams rekolekcijas. Prasideda I Pasaulinis karas. Matulaitis bando grįžti į Šveicariją, bet įstringa Lenkijoje. Negaišdamas laiko veltui, 1915 m. Bielianuose įkuria marijonų vienuolyną, ten taip pat globoja karo našlaičius. Pats važiuoja į Varšuvą jiems maisto ieškoti, nepaisydamas vokiečių okupacinės valdžios pašaipų.
Karui 1918 m. pasibaigus, grįžta į Marijampolę pasitraukę marijonai. Matulaitis organizuoja karo apgriauto vienuolyno atstatymą, mėgina įvesti jame vienuolinį gyvenimą.
Taip pat kuria ir Vargdienių seserų vienuoliją. Per trumpą laiką parašo konstituciją ir duoda ją patvirtinti Seinų vyskupui Karosui. Šis ją patvirtina ir įkuria specialiu dekretu 1918-10-15.
Šv. Tėvas Pijus XI skiria Jurgį Matulaitį Vilniaus vyskupu ir 1918 m. gruodžio 1 d. įvyksta konsekracija. Gruodžio 8 d., per Palaimintojo globėjos Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę, jis įžengia į Vilniaus katedrą. Ingreso metu prakalbą pasakė ir lietuviškai, ir, kaip rašo, jo draugas ir bendražygis P. Būčys, tai buvo pirmoji nuo XV a., o galbūt ir iš viso pirmoji prakalba, pasakyta lietuviškai.
Vilniaus vyskupu Palaimintasis Jurgis prabuvo 7 metus, kurie buvę ypatingai įtempti, kai nuolat keitėsi valdžios, tarpusavyje kovojo lietuviai, lenkai, rusai. Ne kartą vyskupo namuose bolševikai darė kratas, kartą vyskupijos kurijoje bandė įsikurti Liaudies švietimo komisariatas. Perimdavę valdžią lenkai taip pat vyskupui nebuvo palankūs. Jo draugas prisimena: „Tada prasidėjo pačios sunkiausios vyskupo dienos. Jie mėgdavo kelti įvairiausias iškilmes, reikalaudavo, kad Vyskupas jose dalyvautų ir reikšdavo jam kartais paniekos, kartais neapykantos, kartais abiejų. Tam tikros rūšies spauda ėmė pilti šmeižtų pamazgas ant Vyskupo. Buvo net ir kunigų, dalyvavusių tuose negražiuose darbuose. Vyskupas kentė. Už tas jam tekusias nuoskaudas jis nebausdavo nė vieno." (Vysk. dr. P. Būčys. Bažnyčios ir tautos darbininkas./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 26-27). Ir pats Matulaitis savo Užrašuose rašė: „Vilniuje man buvo labai sunku. Tikrai čia kelias nuklotas erškėčiais." Tačiau nežiūrėdamas į tai, kad buvo nuolat pančiojamas, stabdomas ir ribojamas, jis nenusivylė, nenuleido rankų, nepasidavė apatijai, o darė, ką geriausio toje situacijoje galėjo.
Trokšdamas, kad Dievo karalystė vis labiau plistų, o Dievas būtų vis labiau mylimas ir garbinamas, 1924 m. įsteigė dar vieną vienuoliją – Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją.
Paskutiniai darbai ir paskutinis palaiminimas
1925 m. Pijus XI priėmė vyskupo Matulaičio atsistatydinimą iš Vilniaus Vyskupo pareigų, ir Jurgis nedelsdamas išvyko į Romą, norėdamas atsidėti vien savo kongregacijų reikalams. Tačiau atgavus Nepriklausomybę, reikėjo tvarkyti Lietuvos Bažnyčios reikalus. Nuo Lietuvos krikšto 1387 m. Lietuvos Bažnyčios reikalus su Roma tvarkė svetimų kraštų bažnytinės hierarchijos. Dabar reikėjo užmegzti tiesioginius ryšius su Roma – sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, t. y. suskirstyti kraštą vyskupijoms, parinkti ir paskirti joms vyskupus ir parašyti Lietuvos vyriausybės konkordatą su Vatikanu. Šiuos darbus Šv. Tėvas patikėjo Jurgiui Matulaičiui, pakėlęs jį arkivyskupu ir atsiuntęs į Lietuvą su plačiausiais įgaliojimais.
Jurgis Matulaitis 1925-1926 m. per kelis mėnesius atkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir parašė konkordato projektą. Konkordato rengimas pareikalavo iš Matulaičio daug jėgų ir laiko. Savo atsiminimuose vysk. H. Przezdziecki taip apibūdina arkivyskupą Matulaitį: „Malda ir darbas, Dievo ir artimo meilė užėmė kiekvieną jo gyvenimo valandėlę; tame gyvenime nebuvo laiko poilsiui." (Vysk. H. Przezdziecki./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 101-102).
1926 m. važiuoja į Ameriką, į Čikagą, į tarptautinį Eucharistinį kongresą. Tai paskutinė jo kelionė.
Miršta 1927-01-27 nuo apendicito. Marijonas kunigas Ignas Česaitis aprašo paskutinę arkivyskupo gyvenimo dieną ir paskutines valandas. Jis rašo, kad grįžęs iš Eucharistinio kongreso Jurgis Matulaitis labai daug dirbo, mažai miegojo. Tik išsiuntęs Popiežiaus sekretoriatui prašymą dėl konkordato, pasijuto labai silpnas, nebegalėjo valgyti. Bendrabroliai įkalbėjo jį atsigulti anksčiau. Naktį užėjo dideli vidurių skausmai. Buvo nuneštas į ligoninę – gydytojai diagnozavo aklosios žarnos uždegimą. Kun. Česaitis perduoda budėjusios seselės žodžius ir tai, ką regėjo: „Šį rytą Ekscelencija nusiskundęs turįs daug darbų nenuveiktų, o šį vakarą jau taręs: 'Bus gana, keliausiu į amžinybę.' [...] Netrukus jis, girdžiu, kalba psalmės (nesuvokiu kokios) žodžius, paskui, kaip Vyskupas, rankas sudėjęs, paskui jas pusračiu atskyręs laimina. Tai buvo jo paskutinis atsisveikinimas su visais pažįstamais, draugais, su visais, kuriuos jis mylėjo, su savo pamylėta tauta ir su pasauliu." (Kun. dr. Ig. Česaitis. Paskutinės valandos./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 49-52).
Šventuosius reikia priimti...
Iškart po mirties buvo pradėta kalbėti, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis mirė in odore sanctitatis („šventumo kvapsnyje"). J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Aš pavydžiu Dr. Jurgiui Matulevičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės ir brolybės apsiaustu, visas savo viltis krovė ant jo žemiškuose ir dangiškuose dalykuose. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis. Ar tik žmonių širdys nebus sumaniusios, kad Vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti." (Vaižgantas. Mirė Jurgis Matulevičius./ Arkivyskupas Jurgis Matulevičius. 1933 m., psl. 69).
Žmonės meldžiasi prašydami jo užtarimo pas Dievą, sveikatos ir... pasveiksta, arba įgyja ramybės, šviesos, susitaiko su savo liga, priima ją.
1953 m. pradėta Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla. 1987 m. birželio 28 dabar jau šventasis popiežius Jonas Paulius II paskelbė Jurgį Matulaitį palaimintuoju.
Katalikų Bažnyčia Palaimintojo Jurgio Matulaičio dieną švenčia sausio 27 d.
Palaimintasis Arkivyskupe Jurgi, melski už mus!