Onutė Vitkauskaitė MVS

​

Marija - Biblijos Karžygė

​

Biblinės teologijos profesorius Bertrand'as Bubby knygoje Mary of Galilee: Woman of Izrael – Daughter of Zion („Alba House", 1995) rašydamas apie Švč. M. Mariją kaip „pagirtąją tarp moterų" lygina ją su kitomis įžymiomis Senojo Testamento moterimis: Izraelio tautos motinomis, karžygėmis ir karalienėmis. Gana įprasta Mergelę Mariją suvokti kaip Motiną ar Karalienę. Tačiau mane sudomino palyginimas su karžygėmis Debora, Jaele ir Judita. Kaskart stebindavo ir Dievo tautos liturginėse valandose Marijos šventei skirtas priegiesmis: „Kas ten pateka kaip aušrinė, [...], rūsti tarsi priekinis pulkas?" Nesuprasdavau, kodėl švelniajai Mergelei Motinai taikomi tokie militaristiniai įvaizdžiai.

​

​

Karžygių darbai

​

Be abejo, karžygė yra kare pasižymėjusi moteris. Debora – Izraelio pranašė ir teisėja – išpranašauja Izraeliui pergalę ir siunčia Baraką į mūšį, bet perspėja, kad pergalės garbė atiteks ne Barakui, „nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas" (Ts 4,9). Sisera, sprukdamas iš mūšio lauko, pasislepia Jaelės palapinėje, o ši užmigusiam narsuoliui palapinės kuoleliu persmeigia smilkinį. Judita – kita Izraelio karžygė, drąsi, gudri ir graži moteris, pačioje priešų stovyklos širdyje nurėžia asirų generolui Holofernui galvą ir parsineša ją į izraelitų stovyklą maisto maišelyje. Ir Jaelė, ir Judita dėl savo žygdarbių vadinamos palaimintomis tarp moterų (plg. Ts 5, 24 ir Jdt 13,18).

Elzbieta, pasitikdama besilaukiančią savo giminaitę Mariją, pasveikina ją būtent karžygėms pagerbti skirtais žodžiais: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!" (Lk 1, 42). Ką karžygiško Marija nuveikė iki susitikimo su Elžbieta? Nieko panašaus į Jaelės ar Juditos poelgius. Marija netgi neturėjo pranašystės dovanos kaip Debora –teturėjo klausimą angelui Gabrieliui. Jinai nuolankiai pakluso nesuprantamai, nežinia kaip įvyksiančiai Dievo valiai.

​

​

Marija – karžygė?

​

Vis dėlto taip! Šventajame Rašte Marija vaizduojama kovos fone – pačiame jos įkarštyje. Ir tai atsiskleidžia ne evangelijose, bet pirmoje ir paskutinėje Biblijos knygose. Pradžios knygoje kalbama apie moterį, sutrinančią senajam rojaus žalčiui galvą (plg. Pr 3,15), o Apreiškimo knygoje aprašoma baisingo slibino persekiojamą moteris (plg. Apr 12). Nuo pirmųjų amžių krikščionys šioje paslaptingoje moteryje įžvelgė Marijos asmenį. Manoma, kad Evangelijoje pagal Joną du kartus minima Dievo Motina visur vadinama moterimi (ne Marija) norint parodyti jos tapatybę su Pradžios ir Apreiškimo knygų moterimi nugalėtoja. Pradžios knygos tekste pranašaujama, kad moteris/Marija sutrins žalčio galvą kulnimi. Taigi, čia esama sąsajos su Jaele ir Judita. Tai senasis rojaus žaltys, arba, kaip sako Apreiškimo regėtojas, didysis slibinas, vadinamas „Velniu ir Šėtonu" (Apr 12, 9), pralaimėjęs kovą danguje ir išmestas žemėn. Tai – esminis mūšis žmonijos istorijoje ir svarbiausia pergalė.

Kaipgi Marija pasiekė šią pergalę? Kur tai aprašyta? Visa, ką apie ją randame evangelijose, tėra tylios, kuklios, kontempliatyvios moters paveikslas. Ji jautri kitiems – pvz., rūpinasi, kad jaunieji per vestuves Kanoje nepritrūktų vyno, ir išmintinga – nepasiduoda išgirdusi Jėzaus atsisakymą dėl to ką nors daryti. Jėzui tapus garsiam, ji vis tiek lieka maža ir nepastebima: Jėzus niekaip neišskiria jos iš kitų iki pat savo paskutinės valandos. Jis veikiau sureikšmina savo naująją šeimą – vykdančiuosius Dievo valią (plg. Mk 3,31–35 ir Jn 19,25–27). Kaip pažymi katalikų teologas Hansas Urs von Balthasaras (Marija dabarčiai, Aidai, 1996), sinoptinių evangelijų autoriai netgi neišskiria Marijos iš Jėzų atsekusių moterų būrio po kryžiumi: ji tik „kažkokia suvargusi moteris". Vis dėlto Apreiškimo knygoje kalbama apie Mariją kaip nugalėtoją kovoje: tai moteris, apsisiautusi saule (Apr 12,1).

Kaip jai tai pavyko?

​

​

Galinga Dievo galybė

​

Marija yra viena iš Senojo Testamento vargdienių (hebrajiškai anawim). Vargdieniai – tai tie, kuriems visko trūksta ir kurie negali sau pagelbėti, jie visko tikisi iš Dievo. Tai toli gražu ne didvyriai, ne karvedžiai ar revoliucionieriai. Marija, išgirdusi Jėzaus atsisakymą padėti jaunavedžiams, taria: „Darykite, ką tik jis jums lieps" (Jn 2,5). Tai rodo ir jos pačios nusiteikimą – savo valios atsisakymą. Kuriai šiuolaikinei moteriai patiktų toksai moters įvaizdis? Marija, kaip ir Debora, gieda pergalės giesmę. Tačiau Marija savajame Magnificat džiugiai kalba ne apie save ir savo laimėjimą kaip Debora (plg. Ts 5,6–12), bet apie Dievo gailestingumą ir jo pergalę prieš blogį ir tamsą, šlovindama Dievą už tai, kad jis pažvelgė į ją, nuolankią jo tarnaitę (plg. Lk 1,47–55). Marija giesme ir tyliu gyvenimu atskleidžia Dievą, apsireiškusį Jėzuje kaip meilės karžygį. O pati nežino esanti karžygė, nežino esanti karalienė. Marija mano esanti tarnaitė, vergė (plg. Lk 1,38). Tačiau ji padėjo Dievui, kad jis atliktų savo žygdarbį, klusniai atlikdama savo vaidmenį didžiojoje išganymo kovoje. Kaip? Tiesiog būdama tikinti moteris, motina. Marija – kovoje labai nukentėjusi karžygė: „tavo pačios sielą pervers kalavijas" (Lk 2,35). Ji sutiko visa iškentėti, kad Dievas laimėtų, ir dėl to pranoksta Jaelę su Judita – ir savo moteriškumu, ir didvyriškumu ir pergalės svarba, nes sutraiškė galvą žmonijos priešui.

Mes, į Mariją žvelgiančios moterys, galime atrasti tikrąjį savo pašaukimą: leisti Dievui tęsti savo meilės žygį, nes „jos, moters, širdis yra ne smegenyse, o ten, kur ir turi būti; ir ji žino, kad net Dievo, sugalvojusio ir sukūrusio moterį, širdis yra toje pačioje vietoje" (Marija dabarčiai, p. 50)

​

Straipsnis publikuotas žurnale "Artuma" Nr. 5, 2009 m. gegužė ir http://gtinstitutas.lt/