Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Pal. Jurgio ašaros

​

Žiupsnelis įvairių asmenų atsiminimų nuotrupų susideda į Pal. Jurgio portretą: „Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi“. (Vysk. H. Przezdziecki) „Man jis pasirodė labai ramus, nedaug šnekąs, gilių išmintingų didelių akių ir drauge labai meilus, prie kurio iš karto prisiriši ir su kuriuo iš pirmos dienos susidraugauji“.  (Kun. A. Sabaliauskas) „Visados būdavo ramus, malonus ir kantrus“. (J. Žukauskaitė – Jokantienė). „Lengva, maloni šypsena visuomet puošė Arkivyskupo Jurgio veidą“. (L. Noreika)

​

(L. Noreika). Rodos, nekantrumui, karščiavimuisi, išsiveržiančioms emocijoms čia vietos nėra. O vis dėlto, būta ir šito. Ir, labai įdomu, bet rodos, tebuvo viena gyvenimo sritis, viena realybė, priversdavusi Jurgį Matulaitį supykti ar pravirkti – politika. Ir ne todėl, kad visa, kas įvardijama šiuo žodžiu, būtų buvę jam atgrasu, nepriimtina, nereikalinga. Visai priešingai. Visuomenės procesai, tautiškumo ir valstybingumo klausimai nuo pat jaunystės buvo jo dėmesyje, mintyje, širdyje. Ne tik buvo. Deginte degino širdį. Tą liudija dar klieriku esant parašyta, o 1903 spaudoje paskelbta studija „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“ , kurioje svarsto deramą dvasininkijos laikyseną tautinio atgimimo judėjime, o taip pat ir ankstyvasis susirašinėjimas su kun. P. Būčiu. Štai kad ir ši 1907 07 24 laiško ištrauka: „...įsipainiojau čionai kaip paukštis į kilpas, į visokius darbus, - visai žlugau. Maniau, kad ir čia begyvendamas, galėsiu šį tą gero padaryti savo tėvynei; bet kur tau! rankų per darbus praskėst negaliu. Mėtaus plakuos, kaip šapalas marškoj, o Lietuvai nieko iš to nėra. Jaučiu, kad vystu džiūstu dvasiškai, kaip šaka vėjų nuo medžio atplėšta. Širdis dega, skaitant, kas Lietuvoj daros; kaip ten visi suskato prie darbo; o manęs ten nėra! – Negaliu, brolau, iškęsti ilgiaus, truks laikys, o viską metęs braukiu nuo vasaros Lietuvon“.

​

Čia šviesioji pusė. Bet buvo ir kita. Be galo skausminga. Pats Palaimintasis jai turi vardą, nuolat atsikartojantį Vilniaus laikotarpio Užrašuose: „nesveikas politikavimas“. Kitaip sakant, politika, nusigręžusi nuo Krikščioniškos artimo meilės taisyklės ir esminio Bažnyčios dėsnio – vienybės.  Ypač, kai taip ima elgtis tie, kurie pašaukti kurti Dievo Karalystę žemėje. Tokiai politikai Palaimintasis Jurgis pakantumo neturėjo. Per dažnai ir per skaudžiai pats buvo tapęs jos auka, per daug jos skaudžių padarinių nuolat sutikdavo. Štai todėl Vilniaus laikotarpio Užrašuose iš po jo plunksnos kartais išsiveržia aštri frazė ar sakinys, beveik šūksnis. Sakytum – plyksteli žaibas: „Nelaimė tas kunigų kišimasis į politikas“. „Dieve, duok man kunigų, tikrų katalikų!”. „Kuo čia pasitikėti ir kuo remtis. – Kur imti kunigų, tikrų katalikų? Tu Patsai, Viešpatie, teikies atitaisyti ir išgydyti kai kurių kunigų dvasią, nesveiko tautiškumo ir politikavimo nuodais užkrėstą.“ „Dieve, duok, išnyktų toji kunigų politikantų veislė iš mūs mielos Bažnytėlės“. (Užrašai, Vilniaus laikotarpis)

​

Kodėl kunigų kišimasis į politiką taip smarkiai skaudino ir žeidė Pal. Jurgio širdį? Atsakymas akivaizdus. Visas Pal. Jurgio gyvenimas turėjo tik vieną kryptį – Kristui ir Bažnyčiai. Dar tuomet, kai pirmuosiuoseUžrašų puslapiuose gliaudė ir savo paties, ir beatgimstančios Marijonų vienuolijos dvasinio gyvenimo giliausius klausimus, jau buvo visiškai įsitikinęs, kad kunigas, vienuolis, tik šia kryptimi eidamas, gali geriausiai tarnauti ir savo tėvynei, ir visuomenei: Dievo visa širdimi ieškodami ir šv. Jo Bažny­čiai tarnaudami visomis jėgomis, tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmonijai, ir visuomenei, ir tautoms. (Užrašai, 1910 10 27) Beveik tą pat pakartojo jau Vilniaus vyskupo lūpomis, tik dar tvirčiau, kasdiene patirtimi įsitikinęs, kokios skaudžios gali būti kitokios laikysenos pasekmės : Sakiau, mes, kunigai, nesikišame į politiką, bet Bažnyčią, tikybą ir sąžinės laisvę ginsime visomis jėgomis. (Užrašai, 1919 02 18)

​

Ne. Nei būdamas kunigu, nei vėliau vyskupu, Jurgis Matulaitis nebuvo abejingas visuomenės ir politikos realijoms. Gerai jas pažino, budriai sekė. Tačiau visu savimi buvo pasirengęs remti tik vieną „partiją“ (kaip pats įvardino ingreso pamoksle) – Kristų. Tokios pat laikysenos reikalavo ir iš savo brolių kunigystėje. Būtent tada, kai kažkas – aplinkybės ar žmonės – mėgindavo jį išstumti iš šios pozicijos, kai jo prašymui ir raginimui nepaklusdami, „politikavimais“ rizikavo užtraukti bėdą Bažnyčiai, sėdavo nesantaiką tarp žmonių ir tautų, širdies skausmas nebesutilpdavo krūtinėj, prasiverždavo aštresniu žodžiu, griežta fraze:

 

Mano uždavinys – tai visus žmones taikinti, vesti prie meilės ir vienybės, ir tai aš darysiu, o Tamistos [...] žinokitės su savo politikomis.(Užrašai, 1919 04 22-24).

​

Keista, bet tokių kantrybės išmėginimų, nuo įžengimo į Vilniaus sostą iki pat iškeliavimo Amžinybėn tik daugėjo. Likimo ironija, kad diplomatinėn tarnybon – Apaštališkuoju vizitatoriumi (tiesa, Bažnyčios siuntimu) -paskiriamas ir į patį tuometinės Lietuvos politikos sūkurį priverstas lįsti tas, kuris visai neseniai užtikrino:

​

„Mano idealas – tai dirbti dėl Bažnyčios. Daugiau tikiu į darbą, Dievo dvasioje vedamą, negu į gudriausias diplomacijas ir kombinacijas. Mano noras būti Dievo dirvoje darbininku, o ne politiku diplomatu“ (1911 11 21)

​

Štai todėl ne taip jau sunku suprasti šiuos bene asmeniškiausius visoje Pal. Jurgio korespondencijoje prisipažinimus, lyg netyčia išsprūdusius laiškuose buvusiam Vilniaus kurijos kancleriui kun. Lucijanui Chaleckiui, visų  „nesveiko politikavimo“ sukeltų nelaimių Vilniuje liudininkui. Šiuose laiškuose – arkiv. Jurgio reakcija į situaciją, kurią rado atvykęs į Lietuvoją 1925-ųjų  pabaigoje: nevykusi politika, tautų nesantarvė, atvedusi prie valstybės vadovų ir politikų nusistatymo prieš Bažnyčią, prieš Šv. Tėvą:

​

„Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia tur būt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. [...] Prašau atsidusti už mane, ar geriau tariant, už mano misiją, ir karštai pasimelsti... Kažkaip nuostabu: norisi raudoti ir negaliu sulaikyti ašarų.“ (1925 12 22)

​

„Bažnyčią Lietuvoje radau daugeliu požiūrių baisios būklės. Verkiau kaip vaikas...“ (1926 03 30)

​

​