Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis

​

Štai, reikia pradėti rašyti apie Pal. Jurgio Matulaičio mistiką, apie pačią jo šventumo esmę. O pradėti lyg ir ne visai jauku. Tartum kištum nosį į intymiausią dviejų širdžių bendrystę. Prisimenu, kartą vienas bičiulis pasakė nuostabų dalyką: „Visi mes turim savo ‚presbiteriją‘. Yra žmonių, kuriems dera po ją vaikščioti. Kitiems netinka ten kelti kojos.“ Tada kalbėjomės apie bendrystę. Ir apie atvirumą, dalijimąsi. Bet gi kaip tik tokia ir yra mistikos apibrėžtis, bent jau Pal. J.  Matulaičio kontekste: Mistikos esmė – žmogaus susivienijimas meile su Dievu, arba pilnutinis žmogaus dalyvavimas triasmenio Dievo gyvenime. Mistika – tai aukščiausias šventumo raidos laipsnis. (Plg. Dr. E. Matulewicz, Palaimintojo Jurgio Matulaičio mistika). Tad visai nenuostabu, kad lyg ir nedrąsa apima. O nuostabu štai kas – tėvas Jurgis užtikrina, kad esam kviečiami į ‚presbiteriją‘. Kad kiekvienam leista, net gi liepta ten įžengti: Kiekvienas tegul visuomet stato pirmoje vietoje savo šventėjimą ir tobulėjimą,“nes ta yra Dievo valia, kad jūs būtumėte šventi“ (1Tes 4,3). [...]  (Mt 5,48). (Vedamoji mintis ir dvasia, I,3).

​

Bet kaip tai padaryti? Visų pirma, šventumas gimsta ten, kur susitinka Dievo malonė ir žmogaus pastangos mylėti. Tiesa, pirmasis Veikiantysis visuomet yra Dievas, kuris vienas yra Šventas. Visa iniciatyva priklauso Jam. Bet koks tuomet yra žmogaus uždavinys? Iš tisų labai paprastas ir drauge labai sudėtingas: priimti meilę ir mylėti. Pal. Jurgis šį uždavinį, ar greičiau dovaną, nusako taip: Brolau, prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad ne per vėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmes ir žymes panaikys, sudegys. Ar nežinai kad meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. [...] Kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti; viskas niekai vieni prieš Dievo meilę! – Pradėk tik iš tikrųjų visa širdžia mylėt Dievą, ieškoti visame Dievo, gyventi kas kart didesnėje su Dievu vienybėje; stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyje pamėgtų apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus. (Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1909 10 15)

​

Toliau jau viskas dėliojasi lyg ir savaime. Tartum kitaip ir būti negali. Ir asketinės Pal. Jurgio konferencijos, ir jo asmeniniai Užrašai atskleidžia maldą kaip labai asmenišką žmogaus santykį su Dievu, kaip „pokalbį su bičiuliu“ arba „išsiverkimą motinos ir tėvo glėbyje“, „buvimą Apvaizdos rankose“ (De oratione, Asketinė konferencija). Vis tas pats atsikartojantis motyvas: kiekvienas santykis visų pirma yra dovana, tačiau dovaną reikia priimti, į ją atsiliepti. Taip yra ir santykyje su Dievu. „Sąmoningas atidumas“ - ko gero tai gražiausias ir tiksliausias žmogaus laikysenos maldoje apibūdinimas. Jį pal. Jurgis užsirašo sau kaip pasiryžimą po metinių rekolekcijų: laikant šv. Mišias, kalbant brevijorių ir kitas maldas rūpintis tikrai domę atkreipti į žodžius ir jų prasmę, kalbėti: actualis attentio (su sąmoningu atidumu) (Užrašai, 1913). 

​

Taigi, viskas labai tikra, žmogiška, praktiška, „abiem kojom ant žemės“. Ir tuo pačiu – pačioje Dievo meilės ir Jo gailestingumo širdyje: Gerai žinau, kad sunku nors kiek aukštyn palypėti tobulybės keliu; kai bematant, žiūri, žmogus jau ir vėl žemyn nukritęs. Bet esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tūkstančius kartų žemyn tektų nukristi ir nupulti, bet vis lipsiu aukštyn, o tikiuosi, kad Dievas padės ir įgysiu tą dangaus karaliją (Laiškas kun. J. Totoraičiui, 1909 10 15).

​

Šis pal. Jurgio prisipažinimas laiške kun. J. Totoraičiui turėtų paguosti ir padrąsinti kiekvieną, kuris kada nors yra pagalvojęs: šventumas ne man, aš nesugebu. Ir jis nesijautė sugebąs. Tiesiog žinojo, kad Dievas veda, kelia, neša. Žinojo, kad kaip tik menkume ir trapume užvis geriau apsireiškia Dievo meilės didybė:

​

Ypač vieną kartą Viešpats Dievas nuostabiu būdu man parodė didelį mano dvasios skurdą ir menkumą, o kartu pripildė kažkokios įstabios ramybės ir laimės, kad negaliu atsistebėti, kaip tai gali viena su kitu derėti (Laiškas t. H. Kuzminskiui, 1904 12 15).

​

Kaip bežiūrėtum, o vis dėto visų svarbiausia (beje, kaip ir šv. Teresei Avilietei, kaip šv. Kryžiaus Jonui) – toji ‚presbiterija‘, tas neišsakomas, nuostabus slėpinys – Viešpats kiekviename žmoguje trokšta pasistatyti ir pasistato savo tabernakulį (palapinę): Tikėjimo šviesoje siela regi Dievą savo gelmėje, nes tikrai mes esame Dievo šventovės. Dievas mumyse gyvena, Kristus mumyse gyvena, Dievo Dvasia mumyse gyvena. [...] Mokykimės dažnai įžengti į tą mistinę Dievo šventovę, kuri – tai mes patys, mokykimės ten gyventi susivieniję su Mieliausiojo Jėzaus Švenčiausiąja Širdimi, o Jis su meile pridengs mūsų ribotumą, ir dar šiame gyvenime patirsime, koks mielas, saldus yra mūsų Viešpats Jo ieškančiai sielai. (Pal. J. Matulaitis. „Apie vidinį gyvenimą“. Asketinė konferencija).

​

Akivaizdu, jog tai ne vien teologo žinios, bet ir asmeninė besimeldžiančiojo patirtis. Tai aiškus žinojimas, kad visa ir visokia malda - nuo sąmoningo atidumo lūpų maldoje iki mistinių patirčių - turi tą pačią esmę, kaip ir mūsų galutinis tikslas, vienintelė tikra žmogaus pilnatvė: būti su Dievu. Tad meldžiantis, ypatingai Dievo malonei palietus, kartais tartum „ragaujama“ amžinybė:

​

Ypatingai ačiū Tau, Viešpatie, už tą nepaprastą malonę, kurią man suteikei vienąkart per šv. Mišias [...]. Šventi, stebėtini šiurpuliai visą mane perbėgo ir perėmė; akis – tarsi ap­temdė; kūnas lyg pastiro, tarsi valdžios nebetekęs, o dūšią neapsa­komas malonumas apėmė; nieku būdu neišreiškiama saldybė tarsi po visą mane pasiliejo. Viešpatie! Koks Tu esi saldus! Kas gal apsa­kyti! Jei nevertą nusidėjėlį taip guosti ir aplankyti teikiesi, kas turėjo būti su tikrais Tavo tarnais, su šventaisiais (Užrašai, 1914 02 23).

​

Ir vėl tikriausiai ne vienam norisi sakyti: čia jau kažkas, ką man sunku suprasti, tai skirta išrinktiesiems, ypatingiesiems, kurie vien maldai ir kontempliacijai atsideda. Bet gi ne. Tėvas Jurgis tikrai su tuo nesutiktų.

​

Atsidūsėjimai... O gal tiksliau – malda, panaši į iššautą strėlę. Trumputis širdies skrydis tiesiai į Dievo Širdį. Tai tik vienas pal. Jurgio atsakymas į klausimą, kaip derinti intensyvų darbą su nuolatine malda. Tiesa, šį dvasinio gyvenimo dėsnį ne jis pirmasis atrado: pats prisipažįsta jo iš kitų (pvz. šv. Pranciškaus Borgijos) išmokęs. Ir vis dėlto, iš Užrašų puslapių prabyla paties pal. Jurgio patirtis, širdimi ir gyvenimu išnešiota, todėl tokia nuostabiai paprasta ir žavinti:

​

Apskri­tai kalbant, reikia nuolat melstis nesiliaujant. Bet tai galima daryti visur ir visada, ne tik kada klūpodami meldžiamės arba kada esame koplytėlėj. Reikia pratintis prie tokios nuolatinės maldos dvasioje, ar tai kur einant, ar tai kokį darbą dirbant, [...] ar tai šiaip turint kokią liuosesnę valandėlę laiko, ypač einant nuo vieno darbo prie kito, [...] žodžiu, visur ir visada. Tie trumpi prie Dievo atsidūsėjimai, tie akimirksniai dvasios pakilimai dangun, tie Dievo ir artimo meilės jausmai, tas pažvelgimas į viską tikėjimo akimis visai nereikalauja, kad tam tyčia pašvęstume laiką, nei darbo nė kiek nekliudo, o tik dar gaivina. Reikia pratintis prie tokios nuolatinės maldos. [...]. Kai žmogus, kurį laiką pasidarbavęs, įpranti į tokią maldą, tai nė nejunti, kaip pati dvasia nuolat prie Dievo kyla, tarsi veržte veržiasi dangun. (Užrašai, 1910 11 24).

​

Tai gal padėti nedrąsą į šalį? Gal vis dėlto išdrįsti priimti Pal. Jurgio padrąsinimą ir žengti į ‚presbiteriją‘? Gal šiandien, beprasidedant Tikėjimo metams, patikliai paprašyti Tėvo (kaip tai darė Pal. Jurgis: Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane), kad paimtų kaip kūdikį ant rankų, ir neštų per Tikėjimo slenkstį, kurį taip nedrąsu, taip sunku, rodos, net neįmanoma iš tikrųjų perlipt?  

​

Duok man, Viešpatie, kad [...] išmokčiau begyvendamas ir bedirbdamas nuolat melstis, nuolat Tavo akivaizdoje stovėti, nuolat su Tavo šventa valia vienytis, nuolat Tavo mieliausią Sūnų, o mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kuris kasdien man per šv. Mišias atsiduoda, širdy jausti, su Juo tenai savo širdies ir dvasios viduje, kaip kokioje koplytėlėj, būti ir gyventi, ir džiaugtis, ir dirbti, ir kentėti. (Užrašai, 1911 01 23)

​

​