Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Pal. J. Matulaitis apie pasišventimą

​

Didelės ir mažos kryžkelės
Visiškai ir iki galo / „Visiškai“ ir „pilnai“

​

Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs,pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo (Užrašai, 1910 10 15).

​

Ne, tai ne atsitiktinumas, ne žurnalo redaktoriaus ar maketuotojo sprendimas. Tai vienintelė eilutė visuose „Užrašuose“, pabraukta paties palaimintojo Jurgio Matulaičio.

​

Atsiduoti ir pasišvęsti! Iki galo! Visiškai! Šiandien mūsų aplinkoje, mūsų visuomenėje tai nėra sava, suprantama, patrauklu, populiaru. Greičiau jau esame linkę pabandyti, pasimatuoti, ar tiks, apsidrausti, pasilikti atviras duris, įsipareigoti laikinai. O to „pilnai“ ir „visiškai“ gerokai bijome. Visur. Visomis aplinkybėmis, visuose pasirinkimuose. Anksčiau lyg buvo kiek kitaip. Atrodo, prieš šimtą metų tos sąvokos buvo kiek labiau pažįstamos, ne tokios keistos ir nejaukios. Jau vien dėl to, kad santuoka, šeima daugumos patirtyje ir mintyse tikrai buvo viena ir neišardoma, visam gyvenimui. Ir vis dėlto žmogaus širdis buvo ir yra tokia pati. Kada prisiėjo tvirtesniais apžadų ryšiais su Viešpačiu susirišti, ir mane baimė ėmė(laiškas kun. J. Totoraičiui, 1909 10 3/15).

 

Bet yra tame pačiame laiške ir kitos eilutės.

​

Jau nuo seniai dangiškoji malonė mane skatino ir verste vertė, kad visa širdžia atsiduočiau Dievui, kad Dievą padaryčiau savo viso gyvenimo viduriu ir saule, apie kurią visos mano mintys, jausmai, geismai ir darbai suktųsi; jau nuo seniai Šventosios Dvasios balsas šaukia.

​

Ir dar:Meilė stebuklus daro ir galinga kaip mirtis. <...>Kas Dievo meilės stebuklus gali apsakyti: viskas niekai vieni prieš Dievo meilę!

​

Kažin, ar ne čia ir yra visa esmė. Pašaukimas. Tas užkalbinimas, kvietimas į gilių giliausią bičiulystę, susitikimą su Kitu, meilės sandorą. Tačiau yra viena būtina sąlyga, kad du asmenys (žmogus ir žmogus arba Dievas ir žmogus) galėtų tikrai susitikti meilėje. Tai – visiškas nusiginklavimas. Viena vertus, mes tą puikiai žinome ir suprantame. Atpažįstame tai kaip esminį troškimą, įrašytą savo pačių širdyse: norime būti visiškai priimti, be išlygų ir sąlygų, be ribų. Nenorime, kad mus pasimatuotų ir padėtų į šalį arba pasinaudotų, kol nusibos. Nenorime, kad mums sakytų: „Aš noriu tavęs šiandien, bet nežinau, ar norėsiu rytoj.“ Arba: „Man reikia šio to iš tavęs, bet man nereikia tavęs.“ O vis dėlto, kai patys stovime prieš kitą, laukiantį, trokštantį iš mūsų išgirsti tą „pilnai“ ir „visiškai“, – išsigąstame. Gal dar ne dabar... Dar nesu tikra(s)... Gal geriau pirma pabandykime... Be įsipareigojimų... O kas, jei nepatiks, nesutaps... O kas, jei pasirodys per sunku, jei nusivilsiu... ir taip toliau. Kodėl taip? Pal. Jurgis, rašydamas Leonui Bistrui, niekaip negalėjusiam apsispręsti ir pasakyti „taip“ kunigystei, negailestingai apnuogina šios tikrovės šaknį.

​

Man rodos, kad Tamstos abejojimai iš to pareina, kad Tamsta dar per daug savimi gyveni, apie savo asmenį kaip apie kokią ašį sukinėjiesi. Norėtum palyginant į kokį banką įdėti save ir gyvenimą, kad Tamstos „aš“ kuo daugiausiai palūkanų atneštų, norėtum save užhipotekuoti gerai ir apsaugoti, kad Tamstos „aš“ nežlugtų, kad koks prietykis neištiktų (laiškas p. L. Bistrui, 1913 09 29).

​

Ašis. Esminis pasirinkimas: „į save“ arba „iš savęs“. Ir tik tada, kai pasirenkama „iš savęs“, įmanoma eiti kito link. Dar kartą reikia suklusti girdint tą patį žodį: „Pašaukimas“. Jėzus sakė: „Sek paskui mane...“ Ir apaštalai sekė. Išgirdo balsą, pakėlė akis, pamatė. Ir tuomet jau ėjo – žiūrėdami į Kitą. Kaip Petras ežero paviršiumi. Tik tol, kol „iš savęs“, tik tol, kol visiškai „į kitą“, kol buvo įsispoksojęs į Jėzų. O kai tik „į save“ – gelbėkit, skęstu!

​

Galime sakyti – senamadiška, galime teisintis – niekas taip nesielgia. Galime. O vis dėlto širdies gelmėje kiekvienam aišku: ten, kur vysta dviejų asmenų susitikimas meilėje, vidurio kelio paprasčiausiai nėra – „pilnai“ ir „visiškai“ arba nieko! Ar tik ne todėl tą vienintelį sakinį savo dienoraštyje pal. Jurgis pasibraukė? Jam buvo visiškai aišku: viskas arba nieko – čia vienuolinio (o ir bet kokio kito) pašaukimo esmė. Taip sprendė ir savo asmeninio pasirinkimo klausimą: Atsiminęs šv. Evangelijos žodžius: jei grūdas įbertas į žemę neapmirs, pats sau vienas liekasi, neišduoda gyvatos; pasiryžau apmirti sau ir paskęsti, vildamasis, kad Kristuje atgimsiu (laiškas kun. J. Totoraičiui, 1909 10 3/15).

​

Galų gale, juk Dievas pirmas save duoda būtent taip – „pilnai“ ir „visiškai“: Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 8).

​

Tik taip gali iš tiesų susitikti Dievas ir žmogus. Tik tokį dviejų asmenų susitikimą iš tiesų verta vadinti meile. Tik tada meilė gauna leidimą daryti stebuklus. Tada gimsta nauja gyvybė, kažkas, ko nebuvo. Tada esame vaisingi. Tik visiškai atsidavę, pasišventę.

​

Ir tai nereiškia, kad tą minutę, kai pasakome „taip“, jau viskas yra atlikta, kad viskas jau paprasta ir lengva, kad nebereikia pastangų. Priešingai. Tai kelio pradžia. Tai pirma kibirkštis į troškimo ir ilgesio laužą:

​

O ir dabar, Brolau, gerai žinau, kad sunku nors kiek aukštyn palypėti tobulybės keliu; kai bematant, žiūri žmogus, jau ir vėl žemyn nukritęs. Bet <...> esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tūkstančius kartų žemyn tektų nukristi ir nupulti; bet vis kelsiuos, lipsiu aukštyn, o tikiuosi, kad Dievas padės ir įgysiu tą dangaus karaliją. <...> Taigi ir Tu, Brolau, nenusimyk; <...> Dievą mylėti visada galėsi; <...> Mylėkime, Brolau, Dievą ir žmones, o Kristaus dvasia prives mus prie viso, kas bus reikalinga ir mūs išsitobulinimui, ir žmonių išganymui. Gal dėl menkos sveikatos alkinimo, badėjimo, nemigio nepanešime nė vienas iš mūs, bet, Brolau, Dievo ir artimo meilę panešime (laiškas kun. J. Totoračiui, 1909).

​

„Pašaukimas“ visada reikš išdrįsti išgirsti. Taip, atsiliepti Šaukiančiajam visada reikš atsiduoti, paskęsti, pasišvęsti – priklausyti kitam. Kitaip sakant – rizikuoti. Neturėti garantijų. Bet ar reikia garantijų vaikui, kuris patikliai puola į ištiestas tėvo rankas... Kad ir iš kaip aukštai... Jei tik tėvas sako: ateik, nebijok!

​

Bučiuoju Tavo apvaizdos ranką, pilnai ir visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti. Dangiškasis Tėve, daryk su manim kaip tinkamas. – Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės. Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane (Užrašai, 1911 01 13).

​