Onutė Vitkauskaitė MVS

​

Šv. Paulius ir pal. Jurgis Matulaitis – apostoli furiosi

2008-12-07

​

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio konsekracijos ir ingreso 90-mečiui

​

Abiejuose savo veikaluose tiek Vedamoje mintyje ir dvasioje, tiek Užrašuose pal. Jurgis Matulaitis kur buvęs, kur nebuvęs remiasi apaštalu Pauliumi.

​

Kas yra Paulius? Tai apaštalas nematęs Jėzaus, bet turėjęs Prisikėlusiojo viziją. Nepaisant to, Paulius yra tikras apaštalų karalius – pasak Alain Decaux apostolus furiosus – t.y. aršus, įsiutęs ar tiesiog išprotėjęs dėl Kristaus.

​

Kodėl palaimintasis parinko Paulių sau ir savo vienuolijoms (Marijonų ir vargdienių seserims) pavyzdžiu? Gal todėl, kad ir pats buvo apostolus furiosus: kūręs ir naujinęs vienuolijas, rūpinęsis visuomenės atsinaujinimu, uoliai nešęs nežmonišką savo vyskupystės naštą? Pauliaus, kaip pavyzdžio ir globėjo, parinkimas padeda giliau suvokti palaimintojo asmenybę, jo, kaip Ganytojo, giliausius troškimus ir dvasingumą.

​

Meilė Kristui

​

Svarbiausias perkeitęs apaštalo Pauliaus gyvenimą įvykis – susitikimas su Kristumi kelyje į Damaską. Nuo to momento jis pamilsta Jėzų, kuris tampa vieninteliu jo tikslu iki tokio lygio, kad galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20). Arba: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21). Paulius nieko daugiau nežinojo, tik Kristų.

Palaimintasis Jurgis, spaudžiamas partijų ir tautų, kad paremtų vienų ar kitų interesus, irgi nežinojo nieko daugiau – tik Kristų: „Mano partija – Kristus“, – pasakė jis savo ingreso kalboje. Savo brolius vienuolius ir seseris jis kviečia nieko neieškoti – tik Jėzaus.

​

Asmeniškas susitikimas su Kristumi kelyje į Damaską yra esminis krikščionio gyvenime. Tai krikšto ar atsivertimo momentas – dieviškos įsūnystės akimirka, kai mirštame nuodėmei, o prisikeliame gyventi su Kristumi, „apsivelkame Kristumi.“

​

Palaimintasis dažnai ragina „apsisiausti“ Kristumi – t.y. „išsinerti iš savimeilės kailio“ ir „įrūgti Kristaus dvasioje.“ Tai Velykų paslapties patirtis, kurią kasdien tenka išgyventi. Į šią paslaptį įeina kasdienė mirtis sau, kentėjimai dėl Kristaus ir perkeitimo stebuklas, kai tampame vis panašesni į savo vyresnįjį Brolį – Jėzų.

​

Paulius sutikęs Jėzų atsisakė visko, kas nėra Viešpats – net privilegijų, kurios buvo laikomos priklausymu Išrinktajai tautai. Palaimintasis savo brolius ir seses vienuolius nuolat perspėja ir kviečia atsisakyti visko, kas nėra Jėzus – ypač privilegijų. Jis pats kratėsi visų aukštų postų, o vyskupo pareigas suvokė kaip tapimą visiems viskuo.

​

Meilė Bažnyčiai

​

Paulius niekada nepamiršo, kad Jėzus jį pašaukė tada, kai pats dar buvo nusidėjėlis (plg. 1 Tim 1, 12-14). Todėl nuolat už tai jaučia dėkingumą ir meilę. Kaip Pauliaus meilė Kristui reiškiasi? Be abejo, nuostabiais himnais. Paulius kalba apie savo ir krikščionių vienybę su Kristumi, dažnai kartodamas pasakymą „Kristuje Jėzuje“. Tačiau Pauliaus meilė Kristui reiškiasi ir labai konkrečiais žygiais ir darbais mistiniame Kristaus Kūne – Bažnyčioje. Pauliui Kristaus asmens tęsinys ar išplėtimas yra Bažnyčia – mistinis Kristaus Kūnas. Bažnyčia brangi, nes „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė ją už save, kad ją pašventintų…“ (Ef 5,25b –26a).

​

Tai puikiai supranta ir visa esybe jaučia palaimintasis: Bažnyčiai reikia visiškai atsiduoti, nes ji yra Kristaus atpirkta, ji yra Kristus. Tiek Paulius, tiek pal. Jurgis Bažnyčią myli kaip Kristų ir dėl jos gali pakelti daugelį vargų: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ – sako Paulius (Kol 1, 24).

​

Pagautas meilės ir dėkingumo Viešpačiui pal. Jurgis meldžia: „Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkėlė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą.“

Tai pasakęs pats nustemba: „Kvailas esu: nežinau, ko prašyti.“ Tik šventieji gali turėti tokių keistų troškimų. Jie nesuprantami mažai mylintiems, o gal ir mažai mylėtiems.

​

Drąsa ir narsumas

​

Palaimintasis savo brolius ir seses vienuolius siunčia eiti ten, kur Bažnyčios būklė sunkiausia ir tai darydamas sako: „Tebūna pavyzdžiu šv. Paulius apaštalas“ ir cituoja ištrauką iš antrojo laiško Korintiečiams kur Paulius išvardija visus savo patirtus vargus ir pavojus (2 Kor 11, 23-28). Be abejo, tai drąsaus žmogaus pavyzdys.

​

Pažvelgę į pal. Jurgio gyvenimą atrasime daug analogijų su Pauliaus vargais. Tiek Užrašuose, tiek Vedamojoje mintyje J. Matulaitis pabrėžia drąsą ir narsumą. Tada jis primena karžygį, kuris baimę laiko gėda, bet nuolat Dievą ir šventuosius meldžia drąsos. Drąsa yra trejopa: nebijoti sunkumų, parblokštam nuolat keltis bei drąsa „sudilti“ arba „sudegti“ dėl Kristaus ir jo Kūno.

 

Abu ir Paulius ir palaimintasis Jurgis yra mistikai ir strategai. Malda ir veikla eina ranka rankon – viso to reikia Bažnyčiai. Kokia gi ta strategija? J. Matulaitis įvardija, kad tai ne gynimosi, bet „užgrobimo“, „įlindimo“ visur, kur galima ką nors nuveikti dėl Kristaus, taktika. Pauliaus šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“ palaimintasis išskaido į daugybę variantų, kad pasakytų kaip VISA Kristui laimėti naudojant visas tinkamas priemones, pasitelkiant visokių žmonių.

  

Kas gali duoti mums tokios drąsos ir ryžto? Niekas kitas, tik suvokta ir patirta Dievo meilė Kristuje ir dėkingumas už tai. Mus drąsindamas pal. Jurgis cituoja bene mėgstamiausias savo eilutes iš Pauliaus: „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4,13); arba „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ (Rom 8, 35). Sunkumai, vargas, kalavijas, nuogumas – visa tai tik dar labiau mus suvienija su Jėzumi. Taip, „Su savo Dievu aš galiu peršokti mūrą!“ (Ps 18, 30) kartoja įstabią psalmės eilutę palaimintasis.

​

Tik mylimas ir mylintis žmogus gali suvokti ir priimti šv. Pauliaus/Matulaičio dvasingumą. Be patiriamos gyvos meilės Kristui neįmanoma suvokti nei Pauliaus, nei J. Matulaičio meilės Bažnyčiai. Tai puikiai žino palaimintasis ir sako: „Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė.“ Be šio maisto mums bus neįveikiami pasaulio ir blogio statomi mūrai. Pal. arkiv. J. Matulaičio 90-asis konsekracijos vyskupu jubiliejus kreipia mūsų akis į Jėzų, kad jis uždegtų apaštališką meilę ir padarytų kiekvieną iš mūsų savo apostolus furiosus: aršius, visur prasiskverbiančius apaštalus – krikščionis, kuriems bailumas būtų tikra gėda.

​

bernardinai.lt

​