Ignė Marijošiūtė MVS

​

Kodėl lietuviams sunku suprasti J.Matulaitį?

2012 02 08

​

​

Paskutinį 2012 m. sausio savaitgalį Marijampolėje vyko vienintelio Lietuvos palaimintojo – arkivyskupo Jurgio Matulaičio liturginė šventė. Renginiuose greta daugybės garbingų svečių dalyvavo ir Marijos vargdienių seserų kongregacijos narė, buvusi ilgametė jos vadovė, sesuo Ignė Marijošiūtė, trumpam atvykusi į Lietuvą vienuolijos reikalais. „Be galo džiugu, kad, paskelbus J. Matulaičio metus, Lietuva galų gale atkreips dėmesį į Matulaitį“, – po šeimoms skirto vakaro Marijampolėje dalijosi mintimis vienuolė. 

​

„Mano pačios pažintis su palaimintuoju auga ligi šiol, kai įstojau į kongregaciją, beveik nieko apie jį nežinojau. O šiandien galiu tvirtinti, kad ypač sunkumų akimirkomis man užtenka tik prisiminti jo asmenį, ir iškart prašviesėja. Jis yra mano įkvėpimo šaltinis: įkvepia troškimą eiti, daryti, mylėti, apglėbti“, – sakė ji.

​

Sesuo Ignė Marijošiūtė MVS sutiko kiek plačiau pasidalinti savo mintimis su  „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

​

Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje Jurgis Matulaitis buvo ganėtinai pamiršta asmenybė?

​

Nesakyčiau, kad buvo, sakyčiau – tebėra. Kodėl? Atsakyti nėra taip paprasta. Dėl to liūdi ir mūsų Bažnyčios istorikai, ir mūsų vienuolijos, o priežasčių, manau, yra labai įvairių: politika ir istorinė praeitis, įvairios aplinkybės – viskas daro įtaką.

​

Gal yra tiesos pasakyme, jog lietuviai neretai nemoka džiaugtis kito džiaugsmu ar pasiekimais. Gali būti, kad kalta ir tam tikra apatija, ir dėmesio Bažnyčios reikalams stoka, daug dalykų...

​

Bet kad Jurgis Matulaitis yra nepažintas – tai faktas, ir išeivijos lietuviai jo nepažįsta. Žinoma, trūksta literatūros, sklaidos – būtina ją gausinti, tam gimė, pavyzdžiui, ir pal. J. Matulaičio draugija. Trūksta, kas rašytų.

​

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Mes, lietuviai, matom herojiškumą kankinystėje. Puikiai suprantam kankinystę, ką reiškia už tikėjimą gyvybę atiduoti. Tos Matulaičio kankinystės nėra – jis buvo kunigas, vyskupas, išmintingas, darė gera, tačiau jo gyvenime nėra tos kraujo kankinystės, kurią žmonės vertina.

​

Neretai girdžiu sakant: „Ką? Jis paskelbtas palaimintuoju vien todėl, kad buvo vyskupas?“ Palaukit, mielieji! O ar jūs suprantat, kaip jis gyveno savo tikėjimo gyvenimą?

​

Neseniai skaičiau popiežiaus Jono Pauliaus II postulatoriaus parengtą knygą apie tai, kaip palaimintasis popiežius pasiekė būseną, kai pradėjo nuolat gyventi Dievo akivaizdoje. Skaitau apie popiežių, ir man iškart kyla mintys apie Matulaitį – štai puikus Jurgio Matulaičio apibūdinimas: žmogus, kuris nuolat gyveno Dievo akivaizdoje.

​

Bendraudamas su žmonėmis, buvo visiems artimas, malonus ir teisingas. Žmogiškai žvelgiant, praktiškai neįmanoma taip dorybingai elgtis su tais, kurie čia pat tave šmeižia, – o jis galėjo. Gyveno Dievo akivaizdoje. Jo herojiškos dorybės yra dar neatpažintos, nes visai nepanašios į „kraujo“ kankinystę.

​

Manau, tai daug ką lemia. Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia. Herojiškumą kovoti su blogiu – asmeniniu ir aplinkos – sekant tik Jėzaus pavyzdžiu, tai yra – atsakant gėriu, meile. Ir tai išties yra herojiška.

​

Mes dažnai suklumpam savo nuodėmėse, nes viena sakom, o kitą darom. Tuo tarpu, man atrodo, kad Matulaičiui žodžiai ir gyvenimas ėjo išvien.

​

Žvelgdami į J. Matulaičio asmenį ir veiklą, ko gero, turėtume pripažinti, kad daugeliu atžvilgių savo idėjomis ir įžvalgomis jis buvo kiek pranokęs savo laikmečio Lietuvą. Gal ir dėl to dar jo amžininkams nebuvo lengva įvertinti Apvaizdos dovaną? Jūsų nuomone, kokios arkivyskupo idėjos vis dar išlieka svarbios mūsų dienų Bažnyčiai Lietuvoje?

​

Nežinau, ar vien tai, kad jis toli pranoko savo laikmetį, buvo viena iš jo nepriėmimo priežasčių, tačiau išties jo veikla buvo nesuprasta ir susilaukė priešiškumo pirmiausia iš artimiausios aplinkos kunigų.

​

Dėl jo idėjų aktualumo nekyla jokių abejonių! Užtektų prisiminti, kokią reikšmę jis skyrė Bažnyčiai, matė ją kaip visumą, suprato, kad individualizmas mums labai kenkia. Bažnyčia jam buvo pirmiausia bendruomenė, tarsi Motina, ir Kristaus kūnas. Jis gerai matė, kaip Viešpats veikia per bendruomenę, per skelbiamą mokymą. Gerai suprato, kiek žmonių dvasiškai yra visiški skurdžiai, tad su dideliu jautrumu gyveno dėl jų.

​

J. Matulaitis jautė, kad Bažnyčia jau pradėjo apie visa tai kalbėti, suprato, jog turi eiti žmonių link su ištiesta ranka ir rūpesčiu.

​

Kaip manote, iš kur J. Matulaitis sėmėsi tvirtybės išlikti Jėzaus sekėju bet kuriomis aplinkybėmis?

​

Nežinau, reikės jo paklausti, kai susitiksime Danguje (juokiasi). Gal iš vaikystės – motinos ar tėvo pavyzdžio? Jo amžininkai prisimena, matydavę Jurgį dar mažą berniuką, dažnai einantį kryžiaus kelius Marijampolės bažnytėlėje. Vadinasi, jis labai artimai pajuto Dievą dar vaikystėje, gretino savo kančią su Jėzaus kančia. Galiu tai suprasti, nes pati labai anksti pajutau Dievą dar būdama visai maža, ir tai mane atvedė į vienuolystę.

​

Manau, kad dar vaikystėje J. Matulaitis tikriausiai turėjo labai realią, apčiuopiamą Dievo patirtį, – tokią tikrą, kad jam buvo aišku. Žinoma, kitam sunku ką nors apie savo vidinę tikrovę papasakoti.

​

Savo kelyje, siekdamas sekti Dievo balsu, J. Matulaitis sutiko labai daug kliūčių, ir jei jo nebūtų pastebėję kiti žmonės giminėje, tikriausiai taip ir būtų likęs piemenėliu... Ir šiandien čia atsiveria mūsų uždavinys – atpažinti vaikus varge ir jiems padėti.

​

Skaitant J. Matulaičio tekstus kartais kyla įspūdis, jog juos užrašė mistikas. Žmogus, kuris tikrai paragavo vienybės su Dievu.

​

Išties, tos kelios vietos, kuriose J. Matulaitis ką parašo, jau yra tikra, jog taip ir yra. Ne vien kad vis siektų to... Žinoma, yra keletas vietų, kur jauti, kad J. Matulaitis čia dar siekia ryšio su Dievu, tačiau dominuoja įspūdis, jog jo dvasia jau pagauta. Jis rašo apie tiesiog šiurpulius sukeliančią Dvasios pagavą. Aišku, kad jis buvo mistikas, kaip ir Jonas Paulius II. Man jie abu labai artimi: tarsi du draugai, abu stipriai įsimylėję Bažnyčią.

​

Kalbino Saulena Žiugždaitė

​

bernardinai.lt

​