Ignė Marijošiūtė MVS

​

Apie pašaukimą pašaukime 

2009-08-11

​

​

Ne vienam iš mūsų vasara yra ir dvasinės atgaivos, vidinio susitelkimo metas. Siūlome skaitytojams pokalbį su ses. Igne Marijošiūte MVS, kuri dalijasi savo mintimis apie šiandienos vienuolių gyvenimą Lietuvoje. 

​

Neseniai mačiau meninę nuotrauką, kur vienuolės spardo kamuolį. Tai visiškai griauna stereotipus susikurtus apie vienuolių gyvenimą. Kaip susiduriate su tais stereotipais? 

​

Pamatytumėt, kaip aš žaidžiau kamuoliu prieš klubo operaciją. Stereotipų turime apie daug ką, o jei kalbame apie vienuolių gyvenimo būdą – tai visiškai nepažintas gyvenimas, tad ir reikia prisigalvoti. Juk apie šeimą, gydytojus, prekybininkus visi žino, tuo tarpu apie vienuolinį gyvenimą, kunigystę labai mažai, tad ir prisigalvojama. 

​

Kol žmogus nepatiria kažko, tai tu jam sakyk nesakęs. Girdėjau (nors dar neskaičiau) apie ką tik išleistą knygą, pasakojančią apie popiežių Benediktą XVI. Ją parašė esą žurnalistas, kuris buvo netikintis, o kai pradėjo domėtis Benediktu XVI, kažkas atvėrė jam akis ir pradėjo tikėti. Tai tik dar kartą įrodo, jog neverta gaišti laiko įrodinėjant, žmogus pats turi atrasti daugelį dalykų. 

​

Kaip Jūs atradote vienuolinį gyvenimą? 

​

Kiekvienas žmogus turi tam tikrą istoriją – kur, kaip ir kada. Aš kitąsyk žiūriu į du įsimylėjusius žmones ir galvoju: „O Dieve, Dieve, kaip jie vienas kitą gali mylėti“? Man būtų sunku tokį mylėti ar gyventi su juo, bet taip žmonės sukuria šeimas. Žmogus realizuoja tokį gyvenimą, kokį jaučia savo širdyje. O pašaukimas kaip ir meilė yra išvis žodžiu nepaaiškinama. Pavyzdžiui, kodėl tu rašai, o nėjai į mediciną? Kodėl? – ir atsakyk, kad nori. 

​

Visi mes esame kviečiami pažinti Dievą, sekti Kristų – visiškai visi, bet ne visi skirti dirbti jo vynuogyne. Visi turime pašaukimą pažinti Dievą, bet kiekvienas skirtingai turi tai išgyventi, ir tavo, ir mano pašaukimas yra tas pats – pažinti Dievą, o Jį pažinę kai kurie žmonės eina vis gilyn į pažintį. Tai, kad vieno gyvenimo stilius vienoks, o kito – kitoks, tai yra pašaukimas, ir tokiu būdu gyveni.

​

Aš pašaukimą pajutau ankstyvoje paauglystėje, bet kiti žmonės norą tapti vienuoliu arba kunigu suvokia vėliau. Žinoma, Lietuvos patirtis vėl kitokia. Vakarų pasaulyje taip pat yra būdingas vėlesnis pašaukimas – pasiekus keturiasdešimt, penkiasdešimt metų – tokių apraiškų yra. Noriu šitokiu būdu išreikšti tikėjimą: savo gyvenimą pašvęsti ne tik sau ir žmonėms, bet Dievui ir Bažnyčiai. Siauresne prasme – pašaukimas (būti vienuole) pašaukime (pažinti Dievą): būti vienuole ir gyventi būtent taip, ir viskas. Žmogus savo viduje labai aiškiai jaučia, ar šis luomas jam skirtas, ir tai turi priimti labai sąmoningai per pasiruošimo etapus, per kuriuos leidžiama pažinti, ar nori taip įsipareigoti gyventi. 

​

Kertu įstoji į kokią nors vienuolinę bendruomenę, renkiesi vienuoliją, o šių vienuolinių šeimų yra nepaprastai daug. Yra toks juokas, kad nei popiežius, nei Dievas nežino, kiek yra moterų vienuolynų – jų tiek daug. Renkiesi pagal charizmą, dvasingumą, pagal tai, kaip seserys tarnauja Dievui ir Bažnyčiai; jauti, į kokią šeimą, vienuoliją nori eiti. Kai kurios vienuolijos turi labai gilias istorines šaknis, siekiančias viduramžius: pvz., benediktinės, karmelitės, pranciškonės, o kitos – vos šimto, dviejų šimtų metų senumo. Labai daug apaštalinių grupių buvo įkurta tam tikriems darbams. Yra labai daug motyvų, dėl kurių įsikuria vienuolijos, arba kodėl išnyksta. Pavyzdžiui, mūsų steigėjas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis labai norėjo, kad Lietuva turėtų savo lietuvišką moterų vienuoliją, nes ligi tol visos vienuolijos buvo tarptautinės, atkeliavusios į Lieuvą. Taip 1918 m. jis įsteigė mūsų kongregaciją. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo septynios moterų vienuolijos, bet palaimintasis J. Matulaitis turėjo aiškų profilį mums – sukurti vienuoliją įvairioms socialinėms tarnystėms, padėti žmogui įvairiais būdais, ne tik švietime, mokyme, bet ir ten, kur labiausiai reikia. 

​

Sovietmečio Lietuvos vienuolių gyvenimas – plati tema. Kaip apibūdintumėte, kuo skiriasi šiandienis vienuolės gyvenimas nuo anuometinio?

​

Dėl sovietinės santvarkos čia, Lietuvoje, vienuolinis gyvenimas dar labiau nepažintas nei kitur pasaulyje: jis buvo slaptas, užslopintas, neleistinas. Jis buvo neprieinamas, nežinomas, nebuvo nei aprangos, nei vienuolynų – tiek pastatų, tiek viešų vienuolinių bendruomenių.

​

Okupuotoje Lietuvoje gyvenanti moteris negalėjo pasakyti, kad ji yra vienuolė. Tavo Dievas turėjo būti Maskva, ir žmogus turėjo tarnauti tik Maskvai. Vyko pogrindžio gyvenimas – nežinomas, neviešas, neskelbiamas. Sovietai perėmė visas bažnyčias, vienuolynus. Penkiasdešimt metų nebuvo nei kampo, nei vietelės, kur galėtum pasakyti, kad čia mūsų vienuolynas, mūsų bendruomenės organizuota tarnystė. Gyvenai kaip panelė kažkokiame bute dažniausiai su dviem trimis kitomis vienuolėmis ir turėjai valdišką darbą. Padėdavai žmonėms, kaip galėdavai, nebuvo galimas viešas tikėjimo ugdymas, puoselėjimas ir perdavimas.

​

Atėjus atgimimui reikėjo viską iš naujo atkurti. Per karą kai kurios mūsų seserys buvo ištremtos, kitos pabėgo ir atsidūrė Kanadoje, Amerikoje ir ten susibūrė į bendruomenes. Lietuvoje pasilikusios negalėjo gyventi kartu. Taip penkiasdešimt metų gyveno ir dirbo. Atgavus nepriklausomybę, seserys galėjo vėl susiburti. Bet kur? Nėra pastogės. Šiandien turbūt nėra nė vienos vienuolijos, kuri neturėtų savo pagrindinių namų ar nepasistatė savo vienuolynų – visos tuo pasirūpino ir pagaliau išlindo iš tų savo butų butelių ir bendrabučių gyventi vėl viešai.

​

Kai tik pradėjau važinėti į Lietuvą, nevažiavau su veliumu, atrodžiau kaip ir kitos panelės. O nuo 1992, 1993 m. jau nešioju veliumą, kad žmonės matytų ir žinotų, jog esu vienuolė. Iš pradžių stebėdavausi, kai tekdavo susidurti su nejaukiomis patirtimis, pavyzdžiui, einant gatve pasitaikydavo visokiausių priekabiavimų, prireikė laiko, kad  žmonėms tai taptų suvokiama ir priimtina. Visi tie priekabiavimai gatvėse tik rodė, kokia esu nepažinta ir nežinoma. Pavyzdžiui, ir šiandien, buvau turguje – sėdžiu mašinoje, už vairo ir matau, kad į mane žiūri praeivis. Vyras kažką pasako savo žmonai, ji atsigręžusi sako: „Vienuolė...“ Anomalija. Kažkas keisto – vienuolė už vairo.

​

Lietuvoje yra daug kampelių kur iki šiol žmonės dar nėra matę vienuolių. Vienuolių daug yra Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Kretingoje, Panevėžyje, Šiauliuose – bet daugelyje periferijos kaimų vienuolių žmonės nėra matę. Be to, ne visos vienuolės nešioja abitą – abitas yra vienodas apsirengimas, o veliumas – pašaukimo ženklas.

​

Reikia suprasti, kad penkiasdešimt metų visi bažnytiniai, tikėjimo dalykai buvo neleistini, užslopinti, viskas tik pasakos, nuogirdos – taip ir atsiranda stereotipai.

​

Yra vienuolių sesučių, kurios sportuoja apsirengusios sportiškai, o kitos – su abitais. Aš su vaikais stovykloje trankiausi labai ilgai ir nuolatos sportavau, iškylavau, miegojau palapinėje.

​

Vairavau ir autobusą, ir sunkvežimį, dabar – tik mašiną. Kai tuo metu reikėjo, kad būtų pigiau ir nereikėtų samdyti vairuotojų - pačios išmokom.

​

Gal galėtumėte palyginti, kaip atrodo Lietuvos vienuolinis gyvenimas kitų pasaulio šalių kontekste?

​

Lietuvoje vienuolių gyvenimo stilius dabar niekuo nesiskiria nuo to, kuris būdingas Visuotinei Bažnyčiai. Šiandien čia yra vienuolijų, kurios po pogrindžio laikų jau visai atsikūrusios, vykdančios savo bendruomenei būdingą tarnystę. Žinoma, iki šiol yra pavienių seserų, pavyzdžiui, medikių, kurios toliau dirba savo profesinį darbą. Vienuolijos jau turi socialinių centrų, senelių namų, vaikų prieglaudų, dienos centrų, vykdo sielovadinį bei pastoracinį darbą. Žinoma, lietuvių charakteris, turi įtakos lietuvių vienuoliniam gyvenimui, tačiau bažnytine prasme skirtumų ne tiek daug. 

​

Vakarų pasaulyje moterys vienuolės yra labai savarankiškos, labai drąsios imti daryti tai, ką reikia, suderinusios esmę su vietos Bažnyčia. Lietuvoje dar yra šiek tiek užsilikusi atstyvesnė dinamika, seserys kiek mažiau veikia savarankiškai, turi ir mažiau išteklių. Vakaruose vienuolijos po dialogo, ieškojimų, padariusios sprendimą jį vykdo, nebūtinai kiekviename žingsnyje ieškodamos naujo pritarimo, palaiminimo. Be to, jos labai išsilavinusios; vadovauja daugeliui institucijų – mokyklų, institutų, ligoninių, verčia didžiulius kalnus. Pavyzdžiui, seserys kazimieretės Čikagoje, kokių ligoninių, mokyklų yra įsteigusios. Lietuvoje seserys vis labiau lavinasi, siekia mokslinių laipsnių, įgauna daugiau patirties; tobulėja vykdomi darbai, seserys įgauna vis daugiau pasitikėjimo, drąsos ir eina pirmyn.

​

Buvote vienuolė JAV, neteko pažinti pogrindžio?

​

Mano pirmos kelionės į Lietuvą buvo dar sovietmečiu. Tikro pogrindžio nesu patyrusi. Vienuolės, turinčios penkiasdešimt metų ir daugiau, gyvenusios Lietuvoje, visos galėtų daug papasakoti apie pogrindinį – slaptą, įdomų vienuolinį gyvenimą.

Kadangi turime vienuolijos šaką Amerikoje, per visus tuos pogrindžio metus palaikėme ryšius slaptu būdu, tad vienuolinį pogrindžio gyvenimą pažįstu. Atgavus nepriklausomybę reikėjo mums, kaip ir visoms vienuolijoms, įvardyti iš naujo, kaip mes galime tarnauti Dievui ir tėvynei laisvoje Lietuvoje.

​

Jaučiatės atsakinga už rūpinimąsi ne tik sielos gerove, bet ir žmonių materialią būklę?

​

Kristaus sekimą pažinsi iš vaisių: meilės ir atsidavimo; Kaip pasireiškia artimo meilė? Darbai liudija tavo tikėjimą ir tavo pasišventimą. Vienos vienuolijos darbai vienoki, kitos – kitokie. Mūsų vienuolija gyvena pagal palaimintojo Jurgio Matulaičio mums paliktus nurodymus. Mes žiūrime į įvairias socialines tarnystes, kaip padėti žmogui – turime senelių, vaikų namus, Kaune turime visuomeninės veiklos namus, vietą, kur gali žmonės ateiti, dalyvauti seminaruose, rekolekcijose. Čia, Vilniuje, žmonės ateina su savo klausimais, problemomis, yra ir skalbyklėlė žmonėms, salė skiriama kultūrai ir švietimui  – tik ateikit ir lavinkitės. Svarbu žiūrėti, kas šiuo metu labiausiai parodytų kitam Dievo meilę per žmonių rankas.

​

Ateina žmonių su psichologinėmis, teisinėmis, socialinėmis problemomis. Nė viena sesuo negali būti barbė devyndarbė ir viską mokėti. Mes turime pasamdytų psichologų, socialinių darbuotojų, ateina teisininkų savanorių. Ten, kur turime vaikams namus, žiūrime, kad būtų pedagogė, sukurta namų aplinka, darbe su seneliais reikia visai ko kito – ten reikia slaugymo, priežiūros.

​

Kokia yra vienuolės kasdienybė?

​

Labai paprasta – kiekvieną rytą ir vakarą pradedi su malda, čia tas pat kaip kiekvienam krikščioniui, t. y. skiriame laiko maldai, bendravimui su Viešpačiu, nes tai yra vienuolinio gyvenimo pamatas ir pagrindas; o kaip sesuo tai įpina į savo kasdienybę, priklauso nuo darbų ir nuo bendruomenės. Kasdien yra asmeninė ir bendruomeninė malda, kai meldžiamasi su visa savo bendruomene. Taip pat isipareigojame kasdien skaityti dvasinį skaitymą. Leki į darbus, kaip ir visi lekia, ir dar žiūri, kad per tą dieną susikaupsi, melsies ir skirsi laiko dvasiniam skaitymui. Turi savo dienos ritmą ir reikia disciplinos. Be galo daug priklauso nuo sesers sąžiningumo.

​

Minėjote lietuvių vienuolių savarankiškumo stoką. Ar tai vien identiteto klausimas, ar netikėjimas, kad tu – savo likimo kalvis, galvojant, jog viskas Dievo rankose?

​

Na, duosiu tau gerų pavyzdžių, kad gal ne visai taip yra. Dabar Dievo valia aš esu čia. Vieną dieną vienur reikia – eini darai, kitą dieną kitas dalykas – eini darai; dar kitą dieną tave išrenka į pareigas – eini, prisiimi. Kitaip tariant, gauni užduočių ir mąstai, kaip tai padaryti. Dievas nepadarys viso šito. Ne Dievas atstatė visus šiuos vienuolynus, ne Dievas su vaikais ir seneliais dirba – krūvis didžiulis, Dievas pats nieko nedaro, tik laimina tavo darbą, pastangas. Mano įsipareigojimas kartu užduoda tam tikrų uždavinių, ir tai yra Dievo valia. Bet nei Jis mane verčia, nei sprendžia, o aš pati, nes prisiimu ir sąmoningai žiūriu, kaip Jis laimina ir per tai veda.

​

Jeigu tu ką nors įsimyli, sukuri šeimą, juk nesakai: „Aha, tai dabar man jau viskas aišku: čia mano vyras – ir sėdi ramiai rankas sudėjus.“ Ar įmanoma? Neįmanoma nieko padaryti pasyviai. Dievui aišku, kas žmogui geriausia. Žmogus, priėmęs kasdienybės užduotis, jaučia ir savo sprendimų pasekmes, kiek tai veda į gėrį, džiaugsmą, laimę. Tu – savo likimo kalvis.

 

Kalbėjosi Akvilė Žilionytė

​

bernardinai.lt

​

​