Vincenta Slavėnaitė MVS

​

Tikėjimas daro žmogų laimingą

2012-05-09

​

Siūlome pokalbį su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijai priklausančia Vincenta. Apie tai, ar iš tiesų merginos į vienuolyną bėga nuo nelaimingos meilės ar kokių bėdų. Ką mergina, stodama į vienuolyną, pasižada ir kaip gyvena po to? Pagaliau – kuo sesę Vincentą sužavėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybė.

​

Ne kartą teko girdėti teiginį, kad mergina, nusprendusi eiti į vienuolyną, bėga nuo gyvenimo, nuo ne taip, kaip norėtųsi, susiklosčiusių santykių. Taigi, ar iš tiesų į vienuolyną nuo kažko pabėgai?

​

Tikrai ne. Man vienuolynas tikrai nėra bėgimas nuo gyvenimo, priešingai, ėjimas į jį. Nors iš tiesų ne kartą teko girdėti spėlionių, kad gal nelaiminga meilė atvijo. Mama pasakojo, jog jos kolegės sūnus, sužinojęs, kad stoju į vienuolyną, labai nustebo, nes esą visai graži esu. Čia reikėtų suprasti, jog į vienuolyną tik nevykėlės ir labai nelaimingos gali eiti. Tačiau kiekvieną kartą, kai permąstau savo pasirinkimą, kelią, visada apie tai galvoju kaip apie didelę dovaną, gyvenimo praturtinimą.

 

Kada apie tokią dovaną pradėjai svajoti?

​

Augau Utenoje, aplinkoje, kurios tikrai negaliu vadinti religine. Mus su vyresniuoju broliu užaugino mama, nes tėvai buvo išsiskyrę. Tėtis, deja, turėjo priklausomybę, ir jo gyvenimas susiklostė labai nelaimingai. Mama yra dėstytoja Utenos kolegijoje.

​

Vaikystėje ar paauglystėje nė minties nebuvo apie vienuolės pašaukimą. Nebent mokykloje su draugėmis juokais sakydavome, jei neįstosime į aukštąją mokyklą, tai eisime į vienuolyną.

​

Labai norėjau būti dailininke ir stojau į Dailės akademiją Vilniuje, tačiau nesėkmingai. Tada mama patarė stoti į Utenos medicinos aukštesniąją mokyklą ir čia studijuoti socialinį darbą. Taip ir padariau, tačiau tuo metu man širdyje tai buvo svetima specialybė, todėl studijoms buvau nedėmesinga ir praleisdavau paskaitas. Tik vėliau studijų pabaigoje pradėjau matyti socialinio darbo specialybės prasmę ir supratau, kad ji suteikia daug galimybių padėti žmonėms. Tačiau tai jau buvo po to, kai susipažinau su vienuolėmis.

​

Tuo metu labai retai nueidavau į bažnyčią, nepriklausiau jokiam religinio jaunimo judėjimui ir su vienuolėmis susitikau tarsi visai atsitiktinai. Mano mama eidavo į Utenos „Caritą“ savanoriauti ir vis pasakodavo apie vienuoles, kurios jai darė didelį įspūdį. Man tie pasakojimai buvo visai neįdomūs ir nesuprasdavau, kodėl man visa tai pasakoja. Viskas pasikeitė per kelionę į Kryžių kalną, kur vyko televizijos tiltas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kelionės metu susipažinau su tomis vienuolėmis, kurios anuomet gyveno Utenoje. Ypač susidraugavau su viena sesute, kuri taip pat studijavo socialinį darbą, ir aš jai kiek padėjau rašyti baigiamąjį darbą.

​

Kokiai kongregacijai priklausė šios vienuolės?

​

Vargdienių seserims. Ilgą laiką vienuolės, su kuriomis bendravau, buvo tik iš šios kongregacijos. Tik jau vėliau, kai pasukau pašvęstojo gyvenimo keliu, sutikau seserų iš kitų vienuolijų.

​

Kuo mane vienuolės patraukė? Pirmiausia man įspūdį padarė gilus jų tikėjimas, kuris persmelkė visą jų gyvenimą. Man tai atrodė tikra, be jokios pozos. Taip pat įspūdį darė ir jų meilė kitiems žmonėms. Jos padėdavo vargstantiesiems ne iš reikalo, bet iš tiesų stengėsi priimti kiekvieną į savo širdį. Visa tai negalėjo nepatraukti. Taip pat jos supažindino ir su vyskupo Jurgio Matulaičio asmenybe. Jis pirmiausia mane patraukė dėl to, kad rūpinosi socialiniais reikalais, man ir mano socialinio darbo studijos nušvito naujai, ir pradėjau džiaugtis, jog studijuoju būtent tai.

​

Moterys vienuolės Tau, užaugusiai pasaulietinėje aplinkoje, neatrodė fanatikės, ateivės iš kito pasaulio?

​

Pradžioje iš tiesų galbūt jos atrodė keistos ir net kartais fanatiškos. Tačiau mačiau, kad jos tikrai nevaidina, ir joms visa tai, ką daro, svarbu. Po truputį artinausi prie Bažnyčios ir gilinausi į jos gyvenimą. Pradžioje draugės vienuolės paskatinta sekmadienį nueidavau į šv. Mišias, 2000-aisiais man pasiūlė važiuoti į Kaune vykstantį Eucharistijos kongresą. Jo metu gyvenau vargdienių seserų vienuolyne. Kongresas padarė didžiulį įspūdį, dalyvavau Jaunimo dienoje ir negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti, kiek tikinčių jaunų žmonių susirinko, kaip visi gražiai šlovina, gieda. Daug kas buvo dar neįprasta, tačiau visa tai labai palietė mano širdį.

​

Man didžiausią įspūdį darė tai, kad tos vienuolės yra laimingos tikėjime. Aiškiai suvokiau, jog tikėjimas, vienuolystė – tai ne lažas, savęs nuskurdinimas, bet, priešingai, tai, – kas padeda būti laimingai.

​

Kiek vėliau, po Eucharistinio kongreso, mane pakvietė atvažiuoti į Marijampolę, kad padėčiau seserų įsteigtuose vaikų globos namuose. Ten savanore buvau pusantro mėnesio, gyvenau kartu su seserimis. Pradžioje viskas atrodė neįprasta ir nejauku. Kai kurios seserys tuose namuose buvo vyresnio amžiaus, o aš turėjau kartu tuose namuose gyventi ir su jomis valgyti. Pirmoji mintis buvo – ne, tikrai bijau… Tačiau jų šiluma ir meilė, rūpestingumas ištirpdė mano baimes, jos manęs visada laukdavo sugrįžtančios iš vaikų namelio, kad galėtų kartu valgyti, bendrauti. Tačiau šiuo laikotarpiu dar negalvojau, jog čia sugrįšiu kaip vienuolė.

​

Tiesa, jau pirmą dieną, kai atvažiavau į Marijampolę, mane nuvedė prie palaimintojo Jurgio Matulaičio kapo. Čia pirmą kartą pamačiau jo šūkį, užrašytą lotyniškai „Vince malum in bonum“ (Nugalėk blogį gerumu). Namiškiai ir draugai mane paprastai Vince vadindavo, tai sesė, atvedusi prie kapo, juokėsi: matai, Vince, palaimintasis tave kviečia. Man tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Negaliu sakyti, kad jau tą akimirką supratau, jog rinksiuosi pašvęstąjį gyvenimą, bet kažkas viduje pradėjo kirbėti. Mačiau seseris, jų maldą ir tikėjimą, pradėjau svarstyti: o gal ir aš galėčiau? Tačiau su niekuo apie tai nekalbėjau. Tik pamenu: ten kelios seserys davė amžinuosius įžadus, buvo surengta šventė ir provincijolė priėjusi manęs paklausė, gal ir aš galvoju apie vienuolystę. Aš tada pati nežinau kodėl, bet visai tvirtai atsakiau, kad taip.

​

Taip be kokio nors ryškesnio lūžio ar ženklo tapau kandidate į vargdienių seserų kongregaciją. Mums – buvome penkios kandidatės – organizuodavo užsiėmimus. Jie vykdavo paprastai Kaune arba kituose vienuolyno skyriuose, čia atvažiuodavome kiekviena iš savo namų. Mes iš Utenos buvome dvi merginos. Iki tol net nebuvome pažįstamos, susipažinome, kai nusprendėme tapti kandidatėmis. Tiesa, kita uteniškė paskui apsisprendė kurti šeimą ir nebėjo pašvęstojo gyvenimo keliu. Tuo laikotarpiu tikrai daug bendravau su seserimis ir pamačiau beveik visus vienuolyno namus, susipažinau, kuo gyvena seserys.

​

Tai viskas vyko, kai baigei socialinio darbo studijas?

​

Taip, tai vyko baigus studijas Utenoje. Baigusi studijas, pusę metų niekur nedirbau, gyvenau namuose, siuvau bites, kurias senelis parduodavo bitininkystės muziejuje. Ir… piešiau… Tai buvo ieškojimų ir klausimų laikas. Per tą laiką ir įvyko tas mano susitikimas su seserimis, pradėjau dirbti ir studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete socialinę pedagogiką. Dar studijuodama Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje vis galvodavau, jog tikrai nenoriu dirbti mokykloje, tačiau taip nutiko, kad pirmoji mano darbovietė buvo Utenos rajone esanti Užpalių vidurinė mokykla, kur įsidarbinau socialine pedagoge. Turėjau ir auklėjamąją klasę, kurioje mokėsi labiausiai išdykę ir sunkiai valdomi mokiniai visoje mokykloje. Tikrai man tai buvo didelis iššūkis, bet kartu ir mano pirmosios patirties vieta. Tuo metu mokiausi ne tik universitete, bet ir gyvenimo universitete.

​

Tai gal į vienuolyną pabėgai nuo profesinių sunkumų?

​

Tikrai ne. Man atrodė labai svarbus ir ugdantis socialinis darbas, ypač pagalba vargstantiesiems, nors ir reikėjo pastangų, kantrybės. Tačiau gerai pamenu, kai viena sesė man pasakė: „Vincenta, Dievas turi daug socialinių darbuotojų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių, tačiau jam labai trūksta tų, kurie jam gali atiduoti visą širdį ir visa širdimi Jį mylėtų.“ Tikrai galiu sakyti, kad būtent Dievas buvo mano pirmoji ir didžioji meilė, kuri įsiliepsnojo širdyje, ir į vienuolyną tikrai nepabėgau, bet įžengiau kaip į man Pažadėtąją žemę.

​

Kiekvienas žmogus, žengdamas pašvęstuoju keliu, turi labai aiškiai atsakyti į klausimą: ar tikrai čia mano kelias? Juk pradžioje vienuolija man atrodė tobula ir visos sesės nuostabios, tačiau paskui pamačiau, kad būna visko, ir čia reiškiasi žmogiškosios ydos ir netobulumas. Jei tik tai, kad noriu būti panaši į kitas vienuoles, tai tikrai nesu savo vietoje ir čia neišbūsiu. Tačiau, kai man iškildavo klausimų ar abejonių, aš visada sugrįždavau prie pagrindinio dalyko ir prie savo pirmosios meilės – mane čia atvedė meilė Jėzui ir noras atiduoti Jam visą savo širdį.

​

Tai Tau pašaukimas nebuvo momentinis nušvitimas, kurio metu pamatei, kur turi eiti, bet augo ir brendo palaipsniui?

​

Taip, pašaukimas yra toks dalykas, kurį turi auginti ir brandinti. Kad ir kiek nagrinėtume pašaukimą moksliniu, psichologiniu požiūriu, jis išlieka paslaptimi, bet galima nusakyti pagrindinius pašaukimo momentus: pirmiausia – Dievo iniciatyva ir Jo asmeninis užkalbinimas bei kvietimas dalyvauti Jo planuose; žmogaus atsiliepimas ir bandymai išsisukinėti; patikėto pašaukimo priėmimas ir įgyvendinimas. Taigi ir aš galiu liudyti, kad viskas vyksta labai palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Dievas pažadina ir augina žmogaus troškimus. Dievas dažniausiai naudojasi tarpininkais, per kuriuos prabyla. Ir visada pašaukimas yra paslaptingas bei intymus dviejų laisvų būtybių – Dievo ir žmogaus dialogas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Aš patyriau, jog pašaukimas nėra tai, kad jau kartą mane Dievas pašaukė ir atliko savo darbą, o iš mano pusės nereikia nei meilės, nei pastangų. Vis dėlto reikia, ir jis toliau tęsiasi mano gyvenime, prašydamas iš manęs ištikimybės ir atsidavimo.

​

Šiandien galiu taip pasakyti, kad pašaukimas – tai asmeninis Dievo kvietimas kiekvienam žmogui. Kiekvienas pašaukimas yra unikalus, kaip unikalus yra kiekvieno žmogaus susitikimas su gyvuoju Jėzumi. Žmogus yra užkalbinamas ir turi atsakyti, ar sutinka mylėti ir sekti Jėzų būtent tokiu būdu. Aš daugybę kartų sau ir Dievui kartojau klausimą: ar iš tiesų tai mano kelias? Ir Dievas vedė mane į šį atsakymą per asmeninį santykį su Juo maldoje, ir dovanojo man kitų, kurie palydėjo ir dabar palydi mane šioje kelionėje. Jau sakiau, kad Dievas, kviesdamas žmogų, naudojasi tarpininkais. Čia noriu pabrėžti kito žmogaus buvimo šalia svarbą. Man tai yra ypatinga malonė ir dovana galėti dalintis savo patirtimi ir klausyti, kur Dievas mane veda.

​

Tačiau kodėl būtent vargdienių seserys? Juk yra ir klarisės, eucharistietės, ir daugybė kitų moterų vienuolijų?

​

Tiesiog per šias seseris atradau kelią pas Dievą ir pamilau būtent šią vienuoliją. Man buvo svarbu ir tai, kad jos įkūrėjas – palaimintasis Jurgis Matulaitis. Dar 1918 metais jis įsteigė šią kongregaciją, nes jam labai rūpėjo socialiniai reikalai ir pagalba vargstantiesiems. J. Matulaitis nenubrėžė griežtų veikimo ribų vienuolėms ir kartojo, kad jos turi įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui, ir visada keliauti ten, kur labiausiai yra reikalingos, ir nešti Gerąją Naujieną ten, kur daug nevilties ir skausmo.

​

Aš pirmiausia J. Matulaitį priėmiau kaip krikščionį, kuris atsidavęs socialiniams reikalams, kai vėliau pradėjau labiau gilintis į jo gyvenimą, veiklą, man vis svarbesnė tapo ir kita jo savybė – pamaldumas. Jis buvo pirmiausia maldos žmogus ir čia sėmėsi stiprybės išlikti ištikimas tam, ką jam Dievas patikėjo. Veikti jam teko itin sunkiomis sąlygomis. Šiandien J. Matulaičio dvasinis pavyzdys man atrodo net svarbesnis nei socialinis. Kaip žinome, tie metai, kai jis gyveno Vilniuje, jam buvo dvasinės dykumos ir kartu pasitikėjimo Viešpačiu auginimo metai. Kartu tai pavyzdys kiekvienam iš mūsų šiandien, kai pradedame vardyti savo sunkumus, kurie menkučiai, palyginti su tais, kuriuos teko pakelti palaimintajam arkivyskupui.

​

O kaip artimieji reagavo į Tavo vienuolystę?

​

Labai ilgai nesakiau nei mamai, nei kitiems artimiesiems apie savo apsisprendimą. Pasakiau tik išvakarėse, kai jau buvau postulantė ir ruošiausi važiuoti gyventi į Marijampolę. Man tada buvo 22 metai. Jie žinojo, kaip man sunku dirbti mokykloje, žinojo, kad ketinu keltis į Marijampolę, tačiau apie tai, kodėl pervažiuoju, sužinojo tik pačią pas­kutinę dieną. Manau, daugelis tėvų savo vaikams trokšta gero, daug iš jų tikisi ir deda į juos daug vilčių. Mano mama irgi tikriausiai turėjo svajonių dėl mano gyvenimo, ir šis mano apsisprendimas jai buvo tikrai netikėtas ir galbūt nesuderinamas su jos lūkesčiais. Manau, kad sukėlė netgi nesaugumą ir pirmiausia klausimą, ar tikrai būsiu laiminga. O kaip tolesnės studijos (ji visada mane skatino studijuoti ir nesustoti)? Ar tikrai būsiu viskuo aprūpinta ir daugelį kitų klausimų.

​

Tuo metu labai daug džiaugsmo ir pasitikėjimo nekėlė ir kitiems mano artimiesiems. Kai šiek tiek laiko praleidau vienuolyne, jie man sakė: „Užteks jau pabuvai tenai… sugrįžk.“ Tiesiog ne visiems artimiesiems ir giminaičiams buvo suprantamas šitas mano pasirinkimas. Daug klausė manęs: o kaip tenai? Ir daug kalbėjo tarpusavyje, norėdami įsitikinti, ar tikrai esu laiminga.

Brolis reagavo ramiau. Jis mažakalbis, tai tik paprasčiausiai nuvežė mane į vienuolyną, ir tiek. Tiesiog tyliai buvo šalia.

​

Ir niekada daugiau nebeatsigręžei atgal, nesuabejojai?

​

Visi tie metai amžinųjų įžadų link yra nuolatinių svarstymų ir apsisprendimų laikas, juk kartą pasakius „taip“, jau nuolat turiu sakyti „taip“ už tą Vienintelį. Bet galiu pasidalinti savo stipriausiu išbandymu, kuris buvo per noviciatą, antraisiais metais. Yra tokia praktika, kad naujokė antraisiais noviciato metais išsiunčiama į kurį nors miestą, kur yra mūsų seserų. Taigi, mano noviciato vadovė ir sako, jog aš turėsiu važiuoti į Kaišiadoris. Pirmiausiai pasipriešinau, nes neįsivaizdavau, kad galiu būti kur kitur nei Marijampolėje. Man kaip tik buvo intensyvių svarstymų laikotarpis, ar aš esu savo vietoje. Tuo metu nuėjau pas noviciato vadovę ir pasakiau, kad noriu palikti vienuolyną. Ji ramiai sureagavo, ir man pasiūlė negalvoti, jog palieku vienuolyną visam laikui, bet kelias dienas pasvarstyti. Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Uteną. Anuomet ši kelionė tęsėsi net keturias valandas, tai kelyje turėjau daug laiko viską galvoje ir širdyje sudėlioti. Kuo labiau artėjau prie Utenos, tuo stiprėjo įsitikinimas, kad būtinai grįšiu į vienuolyną, nes jis man be galo brangus.

​

Nors mamai mano pasirinkimas neteikė džiaugsmo, tačiau ji pasidalino savo gyvenimo patirtimi, kai užsispyrimas sukliudė eiti ten, kur galbūt būtų buvusi laimingesnė. Šis pokalbis taip pat turėjo įtakos mano apsisprendimui, ir po kelių dienų jau vėl buvau Marijampolėje ir sakiau magistrei, kad sutinku važiuoti į Kaišiadoris.

​

Kalbant apie pašvęstąjį gyvenimą, tenka minėti tam tikrus etapus: postulantūra, noviciatas, laikinieji ir amžinieji įžadai – gal galėtum plačiau papasakoti apie kandidatės kelią tikros vienuolystės link?

​

Pradžioje yra postulantūra, kuri gali tęstis iki dvejų metų. Postulantės gali gyventi namuose, dirbti darbus, kuriuos dirba, arba, jeigu studijuoja, tęsti studijas. Kartkartėmis vyksta susitikimai su vienuolyno paskirta postulančių globėja, kuri supažindina su pašvęstuoju gyvenimu, vienuolijos istorija ir kasdienybe. Postulantė pakviečiama kartkartėmis pagyventi vienuolyne kartu su sesėmis, įsitraukti į tai, ką daro seserys.

​

Kitas etapas – noviciatas. Mūsų vienuolijos noviciatas įsikūręs Marijampolėje. Tai tylaus susikaupimo laikas, daug maldos, ir tuo pat metu novicė studijuoja, yra visokeriopai ugdoma. Šiame etape kiekviena mergina gauna vienuolijos konstituciją, kurioje nubrėžiamos gyvenimo vienuolijoje gairės, taip pat baltą galvos apdangalą. Per tą laikotarpį negali įsipareigoti jokiai veiklai anapus vienuolyno sienos, nebent yra skirta šiek tiek laiko bendruomenės darbams, tačiau didžiąją laiko dalį turi skirti savęs pažinimui ir ugdymui. Man tai buvo itin svarbus laikas. Tiesa, gal tą svarbą pradedu giliau suprasti tik dabar.

​

Po noviciato ateina pirmųjų laikinų įžadų laikas. Jie duodami metams, per tuos metus tiek vienuolija, tiek pati mergina dar kartą bando įsitikinti ir labiau pažinti, ar čia tikrai jos vieta. Jeigu pripažįstama, jog mergina yra savo vietoje, tai įžadai toliau atnaujinami. Jie turi būti atnaujinami mažiausiai 3, daugiausiai – 9 metams. Paskui jau ateina laikas amžiniesiems įžadams, kurie duodami visam gyvenimui. Aš amžinuosius įžadus daviau po penkerių metų. Galima paminėti, kad sesuo, davusi pirmuosius įžadus, taip pat įsipareigoja priimti tam tikrą atsakomybę bei tarnystę vienuolijoje arba ten, kur tuo metu svarbu pagelbėti, o amžinųjų įžadų sesuo įsipareigoja visam gyvenimui ir tampa visiškai atsakinga už vienuoliją.

​

Įžadai skamba paslaptingai – ką esi pasižadėjusi?

​

Mes savo vienuolijoje, kaip ir daugumoje kitų, duodame tris įžadus, nors būna vienuolijų, kuriose yra ir keturi įžadai. Mūsų įžadai: skaistumo, neturto ir paklusnumo.

​

Skaistumo įžadu įsipareigojame nepadalyta širdimi mylėti ne vieną žmogų, bet tampame atsakingos už visus mums pavestus žmones ir už šalia gyvenančius. Todėl nesukuriame šeimos. Neturto įžadu pasirenkame paprastą ir kuklų gyvenimą. Tai nereiškia, kad mes nieko negalime turėti, nes jeigu man reikia atlikti kažkokį darbą ar užduotį, tai reikia ir darbo priemonių. Neturtu mes įsipareigojame dalintis dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis – gabumais, laiku, žiniomis – su savo bendruomenės nariais ir visais žmonėmis. Visa tai, ko reikia mūsų veikloje, priklauso ne kiekvienai iš mūsų, bet visai bendruomenei. Neturtas nėra vien tik materialinės vertybės, kaip jau sakiau, ir dvasinės, bet taip pat ir žmonės. Mums dažnai iškyla pavojus žmones, kuriuos mums siunčia Dievas, imti ir pasisavinti, turėti tik sau. Iškyla pagunda net tuo didžiuotis ir turėti kiek įmanoma daugiau. Bet tai irgi yra Dievo dovana mums, kad padėtų keliauti Dievo link (tai gali būti tie, kuriems mes padedame, taip pat ir mūsų artimieji bei draugai). Tai jau yra iššūkis išlikti laisvoms ir tais žmonėmis dalintis su kitais bei leisti, kad, laikui atėjus, mus išskirtų atstumai. Klusnumo įžadu mes atsisakome nuo egoistinio potraukio iškelti save aukščiau už kitus, už bendruomenę, įsipareigojame nuolankiai priimti Dievo valią ir pripažįstame, kad ji mums reiškiasi taip pat ir per žmones, kurių globai esame pavesti, – per vienuolyno vyresniąsias. Žinoma, tai nereiškia, kad visada lengva paklusti ir priimti tą užduotį, kurią gauni. Svarbu atidžiai klausyti Dievo valios. Mes visada stengiamės palikti laiko aptarimui, pokalbiui su vyresniąja, maldai.

​

Dievas, kviesdamas žmogų gyventi laikantis įžadų, suteikia malonę ir drąsą tuo gyventi. Tikrai vienuolė netampa priklausoma kaip kokia marionetė, kaip kartais sakoma. Žmogus visada lieka atsakingas už savo veiksmus ir apsisprendimus. Buvimas su kitais ir klusnumo įžadas – tai sunkus egocentrizmo tirpdymo kelias. Jis nėra lengvas, bet tikrai išlaisvina.

​

Kiek iš viso vienuolių yra jūsų kongregacijoje šiuo metu?

​

Mūsų vienuolijoje yra iš viso 68 amžinųjų įžadų seserys (52 Lietuvoje, 16 Š. Amerikoje), dar yra viena su laikinaisiais ir viena novicė.

​

Regis, pašaukimų krizė skaudi ir vargdienių seserims?

​

Jau sakiau, kad pašaukimas yra dovana man ir kitiems žmonėms. Atsimenu savo amžinųjų įžadų dieną, kai labai aiškiai supratau, kad čia jau nebe tik aš, bet aš ir Jėzus. O jei aš ir Jėzus – tai neatskiriama, kad jau esi dėl kitų. Grįžtant prie to, jog pašaukimas man kaip dovana, tai aš ja laibai džiaugiuosi ir naudoju. Taigi, manau, kad ir kiti gauna šią dovaną, tik gal jiems nereikia ir ja nesinaudoja. Ši krizė liečia ir mūsų vienuoliją, ir mums yra skaudi. Šiuo metu neturime nė vienos kandidatės. Jau minėjau, kad žmonės tiesiog nesinaudoja šia dovana, bet šioje krizėje aš matau dar dvi puses, viena vertus, tenka girdėti, kaip tikintieji atsidūsta, jog trūksta pašaukimų. Tačiau ar iš tiesų tikrai intensyviai meldžiamasi pašaukimų? Kiek krikščioniškų šeimų paskatina savo vaikus pagalvoti apie pašvęstąjį gyvenimą? Kita vertus, mes patys, vienuoliai, ar iš tiesų esame pakankamai atviri kiekvienam žmogui, ar nesame per daug susitelkę į savo reikmes, tarnystes, ar kartais nepamirštame to, kad turime padėti kiekvienam žmogui eiti išganymo keliu, ar nepamirštame, ką tikrai turime liudyti? Čia noriu prisiminti pal. Jurgio Matulaičio žodžius: „Branginkite savo kandidates…“ Nors pašaukimas yra Dievo plano dalis, bet mes irgi esame atsakingos kaip bendruomenė ir kiekviena asmeniškai.

​

Kaip atrodo Tavo, kaip vienuolės, kasdienybė?

​

Kiekvieną rytą pradedame rytmetine bendruomenės malda (brevijoriumi), kuri būna 7.30 val. Po šios maldos būna laikas asmeninei maldai su tos dienos Šv. Rašto skaitiniais. Tada pusryčiai. Stengiamės pusryčiauti kartu, tačiau tikrai ne visada tai pavyksta, nes skiriasi seserų veiklos ir darbai. Po pusryčių kiekviena einame į savo darbus. Vyresnio amžiaus seserys lieka namuose, kur meldžiasi ir ruošia valgį bendruomenei ir laukia mūsų, kurios esame užsiėmusios veikla. 13 valandą visa bendruomenė susirenka pietų. Čia jau stengiamės, kad visos susirinktų. Valgymas kartu atrodo paprastas dalykas, bet jis padeda išgyventi tarpusavio bendrystę. Po pietų vėl kiekviena einame dirbti savo darbų. Būtinai turime atrasti laiko Rožiniui ir dalyvauti šv. Mišiose. Tai jau kasdienė mūsų duona, be kurios negalėčiau įsivaizduoti savo dienos. Vakare, 20 valandą, susirenkame visos kartu vakarinei maldai. Po to – poilsis ir tyla. Taigi diena pilna maldos ir darbo. Atrodo, kad turi savo tvarką. Taip, yra tvarka ir laikas, skirtas maldai, darbui ir poilsiui, bet tam reikalinga ištikimybė ir atsidavimas. Dažnai kyla pagunda apleisti vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui, apleisti maldą dėl darbo, nes jis dažnai atrodo tuo metu labai svarbus. Taigi būtina išlikti ištikimai. Ypač esame raginamos branginti laiką vakare, po maldų, nes tai tylos, Jėzaus ir mano laikas.

​

O kaip iš Marijampolės patekai į Vilnių? Tarsi buvai pradžioje siunčiama į Kaišiadoris?

​

O, tai buvo netrumpas kelias. Kaip jau minėjau, iš pradžių buvau paskirta praktikai į Kaišiadoris. Ten buvau kelis mėnesius. Tai buvo ypatingas laikas. Ten Jėzus man tapo dar artimesnis, o seserų buvimas šalia ir liudijimas sustiprino mano pašaukimą. Davusi pirmuosius įžadus sugrįžau į Kaišiadoris, ir tuomet dirbau Kaišiadorių vyskupijos Jaunimo centre. Čia labiau susipažinau su Bažnyčios gyvenimu. Vėliau, po pusantrų metų, buvau paskirta į Kauną, į Pal. Jurgio Matulaičio namus. Ten dirbau su vaikais, kurie išgyveno savo šeimose įvairių sunkumų. Taip pat studijavau Vytauto Didžiojo universitete socialinio darbo magistrantūroje. Dar nebaigus studijų, Kaišiadorių vyskupas J. E. Juozapas Matulaitis mane pakvietė dirbti Kaišiadorių vyskupijos „Carite“. Taigi grįžau į Kaišiadoris, bet taip pat tęsiau studijas Kaune. Studijos ir atsakomybė už „Caritą“ mane ir toliau brandino, augino, nes teko derinti studijas, darbą ir maldos bei bendruomeninį gyvenimą. Tuo metu Dievas mane apdovanojo žmonėmis, kurie man padėjo visa tai suprasti ir pakelti. Taigi dabar esu Vilniuje, kur bendruomenėje gyvename septynios.

​

Gyvenant vienuolyne dažnai tenka išgyventi pasikeitimų, nes vyresniųjų paskyrimu tenka persikelti iš vienos vietos į kitą. Aš džiaugiuosi tuo, nors ir ne visada buvo lengva priimti pasikeitimus. O mane tai mokė vėlgi tai išgyventi kaip neturtą, nes viskas, ką gaunu, nepriklauso man.

​

Kokia Tavo pagrindinė atsakomybės sritis?

​

Esu atsakinga už Šv. Kryžiaus namų Socialinį centrą, mano pareigos – šio centro tarybos pirmininkė. Čia teikiama pagalba žmonėms, gyvenantiems gatvėje arba skurde, sunkiomis sąlygomis. Tai nėra dienos centras, kad atėję žmonės galėtų būti nuolatos, bet yra skirtas laikas, kada jie gali ateiti ir naudotis mūsų teikiamomis paslaugomis: socialinio darbuotojo, psichologo, teisininko konsultacijomis. Taip pat skalbiame drabužius. Jie atneša savo drabužių, mes juos išskalbiame, o sutartu laiku jie ateina jų pasiimti.

​

Yra skirtas laikas, kada jie susirenka visi, meldžiasi, geria arbatą, kalbasi. Visko būna per tuos bendrus pasisėdėjimus, kartais net susikimba jie tarpusavyje. Iki Naujųjų metų dar galėjome padalinti vargstantiesiems maisto, kurį gaudavome iš LPF „Maisto bankas“. Dabar situacija pasikeitė ir mažiau galime pagelbėti materialiai. Kita vertus, tai turi ir teigiamą pusę, nes buvo žmonių, kuriems buvome pirmiausia socialinės rūpybos įstaiga. Dabar galime susitelkti į svarbiausią savo misiją – vilties, tikėjimo ir meilės skelbimą šiems žmonėms.

​

Taip pat yra skirtas laikas ir senjorams, kai jie gali pabūti kartu, pabendrauti. Jie gana aktyvūs, organizuoja įvairias ekskursijas, pasikviečia įdomių pranešėjų į svečius. Senjorams organizuojame užsienio kalbų kursus. Taip pat turime įkūrę ir nediduką dienos centrą vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Čia vaikai gali praleisti kasdien 2–3 valandas, ruošti pamokas, pažaisti, pabendrauti.

​

Taip pat Šv. Kryžiaus namai suteikia patalpas įvairioms savitarpio pagalbos grupėms, čia renkasi anoniminiai alkoholikai, priklausomų žmonių artimieji, maldos grupės, moterys, sergančios onkologinėmis ligomis, tėvai, auginantys vaikus.

​

Kita mano atsakomybė ir tarnystė yra mūsų Studenčių namuose. Čia gyvena merginos, studijuojančios įvairias specialybes Vilniaus aukštosiose mokyklose. Su studentėmis kartą per savaitę rengiame bendrus vakarus, keletą kartų per mokslo metus kartu išvykstame, ir kiekvieną vakarą kartu meldžiamės. Man didelė dovana būti šalia jaunų merginų, kurios dalinasi savo džiaugsminga jaunyste ir savo ieškojimais bei atradimais. Kartu dalinamės bendryste kasdienybėje.

​

Kasdien bendrauji su vargstančiais žmonėmis, tačiau teko girdėti vieno vienuolio frazę, kad lengviau būti kartu su vargšais nei priimti tuos, kuriuos Dievas atsiuntė kaip seseris ir brolius, kitus bendruomenės narius. Ar pritartum?

​

Iš dalies. Mums visada lengviau bendrauti su aplinkiniais, nei su tais, kurie kasdien šalia, kurių „virtuvę“ ir visas silp­nybes gerai pažįsti, kur pažįsta ir mano „virtuvę“. Bendruomenėje tikrai ne visada paprasta priimti sesę tokią, kokia ji yra. Būna, kad pradedi labai ryškiai matyti tai, kas mus skiria, ir kartais kito žmogaus pomėgiai, įpročiai net erzina. Tačiau trinamės viena į kitą ir taip gludinamės, bręstame. Kiekviena mokomės priimti tai, kad ne tik aš, bet ir kitos seserys yra Dievo mylimi kūriniai, ir turiu mokytis į jas žvelgti mylinčiu žvilgsniu. Juk į vienuolyną atėjome ne todėl, jog viena kitai labai patikome, bet todėl, kad Kristus mus sujungė į vieną bendruomenę. Man bendruomenė – tai geriausia kasdienė mokykla, kurioje einu nesibaigiančiu savęs, kito ir Jėzaus pažinimo keliu. Būtent bendruomenėje dar labiau pažinau Jėzų. Man atsiveria ir tos žaizdos, kurių anksčiau nemačiau, ir tos ydos, kurios trukdo. Tai leidžia vis labiau gręžtis Dievo link, ir už tai sesėms aš labai esu dėkinga.

​

Visai neseniai pirmą kartą pamačiau Tavo piešinius, ir jie labai patiko, esu labai dėkingas, kad papuošei jais mano knygą „Laiškai, plaukiantiems prieš srovę“. Tai reiškia, kad ta svajonė būti dailininke nedingo?

​

Svajonė piešti ir kurti tikrai nedingo. Į Dailės akademiją bandžiau stoti net keturis kartus: tris kartus Vilniuje – į grafiką, ketvirtą kartą bandžiau Kaune stoti į tekstilę. Tuo metu galvojau, kad aš galiu tarsi pasipriešinti savo likimui ir viską įveikti tik savo pastangomis. Visi stojimo į akademiją kartai buvo nesėkmingi. Taigi jau čia man kilo klausimas: o kas toliau? Ką rinktis gyvenime? Kai ketvirtą kartą neįstojau, man viena vienuolė sakė, kad, kai nuvažiuosi į Marijampolę prie palaimintojo Jurgio Matulaičio kapo, pasimelsi, ir viskas bus tau aišku.

​

Iš tiesų, po visų išbandymų ilgainiui supratau, kad nenoriu atsisakyti ir piešimo, ir tai gali būti mano pomėgis ir be jokių akademijų. Tikiu, jog ta Viešpaties dovana man, kurią turiu naudoti ir teikti džiaugsmą savo darbais tiek sau, tiek kitiems. Dabar, kai esu savamokslė, galiu piešti be jokių taisyklių ir kanonų. Taigi, J. Matulaitis padėjo man įgyvendinti ir šią svajonę. Šiandien puikiai suprantu tas seses, kurios mane patraukė savo laimingu tikėjimu. Tikėjimas tikrai daro žmogų laimingą. Ne kažkada po mirties, bet čia ir dabar.

​

Kalbino Andrius Navickas

​

bernardinai.lt

​