Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Mūsų broliai ir seserys, kurie išdrįso

2009-01-27

​

Sausio 27 d. minime Pal. arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Skaitytojų dėmesiui ses. Viktorija Plečkaitytė trumpai pristato J. Matulaičio dvasinį veidą.

​

Sukūręs mus iš begalinės meilės ir iš dar didesnės meilės padovanojęs mums save  patį Jėzuje Kristuje, Dievas kviečia mus į draugystę, tai yra į šventumą. Jis nuolat laukia mūsų kad ir labai nedrąsaus ‚tikiu, pasitikiu, myliu“, kad galėtų perkeisti mūsų širdis ir padaryti jas panašias į savo širdį, kad galėtų dalytis su mumis savo Šventumu.

​

Žinome tai. Suvokiame, jog mūsų gyvenimas yra kelionė, kurios tikslas – Dievas, kuris Vienas yra Šventas. Tačiau dažnas sakome: „kelionė per sunki, tikslas per daug miglotas, kryptis per daug netikra. Ir iš viso – ko gero tai skirta ne man“. Ir nedrįstame žengti pirmojo, paties svarbiausiojo žingsnio.

​

Šventieji. Mūsų broliai ir seserys, kurie išdrįso. Kurie suvokė esą šaukiami ir nepabijojo atsiliepti. Toks yra mūsų lietuvis Palaimintasis Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis – mūsų laiko žmogus. Dar tebeturime Jo nuotraukas, tebesklaidome Jo užrašus, laiškus. Jurgis Matulaitis gimė 1871 balandžio 13d. Lūginės kaime prie Marijampolės. Jis buvo paskutinis, aštuntas vaikas šeimoje. Kai jam buvo treji – mirė tėvas, o būdamas vos dešimties neteko ir motinos. Penkiolikmetis paauglys susirgo kaulų džiova ir turėjo nutraukti mokslą, kurio ir taip nebuvo lengva siekti gyvenant vyresnio brolio šeimoje. Sakytume – paauglys, iš kurio, ko gera, niekas nieko ypatingo negalėjo tikėtis...

​

Jurgio Matulaičio atliktų darbų ir eitų pareigų sąrašas – neįtikėtinas: kunigas, teologijos mokslų daktaras, Kielcų kunigų seminarijos, o vėliau – Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorius ir inspektorius, sociologijos katedros vadovas, socialinių kursų Lenkijoje ir Lietuvoje organizatorius, vienuolis, vienuolijų atnaujintojas ir steigėjas, Vilniaus vyskupas, Apaštališkasis vizitatorius...

​

Pal. ark. Jurgis savo dienoraštyje rašė: „Kada tik Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdvu pasidaro, kad visi žmonės be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa... Iš tų amžinumos aukštybių į šį pasaulį žvelgdamas, išmoksti kaip pridera įvertinti kiekvieną šios žemės daiktą ir kiekvieną savo vietoje pastatyti, išmoksti daiktais kaipo įrankiais naudotis dėl didesnės Dievo garbės.“

​

Norom nenorom kyla klausimas: kas toji jėga, įgalinusi vargšą ligotą paauglį nepasiduoti, eiti pirmyn, iki tokių aukštumų? Kas padėjo, pasiekus tiek, kiek pasiekia nedaugelis, neapsvaigti pasiekimų ir garbės lauruose, bet išlikti vieno kelio žmogumi? Kokie tie penkiasdešimt šešeri metai, skyrę vargšą vaiką nuo garbingo Arkivyskupo?

​

„Jei pilni Dievo dvasios būsime, viską turėsime galutinai apgalėti. Dvasios nė pančiais nieks nesugebės surakinti, nė kalėjime neužkals, nė ištrėmime nebesulaikys. Ji išsiverš iš visur, pro visur prasimuš. Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi!” (1910 10 25)

​

Tai paties Palaimintojo Jurgio atsakymas, Jo balsas, prabylantis mums iš dienoraščio puslapių.

​

J. Matulaičio užrašai: „Mokėti mylėti“

​

bernardinai.lt

​

​