Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Gyvenimo kryptis – pareiga: pal. Jurgis Matulaitis

2007-09-11 

​

Minint Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Konkordato, pasirašyto 1927 m. rugsėjo 17 d., sukakties bei Konkordato projekto autoriaus pal. Jurgio Matulaičio mirties 80-ąsias metines, rugsėjo 11-12 dienomis Vilniuje ir Kaune vyks tarptautinė konferencija „Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių istorija, reikšmė, perspektyvos“, kurioje dalyvaus J. E. arkivyskupas Dominique Mamberti, Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis. Šių sukakčių proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome straipsnį apie Konkordato projekto parengimą.

​

Rugsėjo 17 d. sukanka 80 metų nuo Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos Konkordato pasirašymo. Tuomet, 1927-aisiais, šis aktas vainikavo daugiau nei metus trukusį oficialių diplomatinių santykių tarp jaunutės Lietuvos Respublikos ir Vatikano užmezgimo ir sutvarkymo procesą. Jau tuomet šio pasiekimo svarba buvo akivaizdi: pirmuoju šio proceso žingsniu – savarankiškos bažnytinės provincijos sudarymu, naujai sutvarkant buvusių vyskupijų ribas ir įkuriant naujas vyskupijas – buvo užtikrinta Bažnyčios Lietuvoje nepriklausomybė nuo svetimų metropolijų. O tai savo ruožtu atvėrė galimybę svarstyti ir spręsti vietos pastoracines aktualijas: katechetų rengimą ir katechezę mokyklose bei parapijose, nuolatinį kunigų formavimą ir kitas. Antrasis žingsnis – sutarties sudarymas – nustatė Katalikų Bažnyčios statusą Lietuvoje, reglamentavo Bažnyčios ir valstybės tarpusavio santykius bei įtvirtino Katalikų Bažnyčios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles.

​

Nuostabiu Dievo Apvaizdos numatymu, šis įvykis turėjo ypatingos reikšmės ir pastarojo meto Lietuvos istorijai: 1940 m. okupacijai nukirtus Lietuvos ryšius su pasauliu, Vatikanas laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai su Lietuva tik sustabdyti, bet nenutraukti. Taigi, 1927-aisiais pagal Palaimintojo Jurgio projektą sudarytas Konkordatas tapo pagrindu nepriklausomos Lietuvos diplomatiniams santykiams su Vatikanu 1991 m. atkurti ir naujoms Lietuvos ir Šv. Sosto sutartims 2000 m. sudaryti.

​

Deja, tas, kurio triūsu ir prakaitu buvo sudarytas 1927-ųjų rugsėjį pasirašytasis Konkordatas, savo darbo vaisių jau nepamatė. Apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, nuo 1925-ųjų gruodžio genialia išmintimi, ypatingu taktu, giliu tikėjimu ir neišsenkančia energija vadovavęs derybų procesui, išėjo į amžinybę 1927 sausio 27 d., praėjus vos savaitei nuo to vakaro, kai, jau kęsdamas apendicito skausmus, suskubo išsiųsti į Romą savo parengtą Konkordato projektą.

 

Ši, palaimintojo Jurgio gyvenimą vainikavusi, tarnystė buvo netikėta. Po keleto prašymų pagaliau atleistas iš Vilniaus vyskupo pareigų, 1925 m. spalį jis atvyko į Romą ir su džiaugsmu ėmėsi Vienuolijos reikalų. Kai, praėjus vos keletui mėnesių, Šv. Tėvas pakėlė jį arkivyskupu ir paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai – nustebo. Suprato, kad Šv. Tėvas rodo jam ypatingą pasitikėjimą: Bažnyčios istorijoje beveik negirdėtas dalykas – būti skiriamam apaštališkuoju vizitatoriumi savame krašte. Sutiko ilgai nesvarstęs, nes jau kuris laikas sielojosi, kad niekas rimtai nesiima tvarkyti diplomatinių santykių tarp Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos. Tikėjo, kad tai bus trumpalaikis įsipareigojimas. 1925 gruodžio 3 d. P. Būčiui rašo: „Ką tik gavau iš Vatikano pasiūlymą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad, Dievui padedant, tą darbą gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai ir Vienuolijai nebus skriaudos...“

​

Vyskupas Jurgis aiškiai žinojo, kokioje sunkioje ir sudėtingoje padėtyje turės darbuotis, tik nenujautė, kad šitas jo patarnavimas Bažnyčiai bus jau paskutinis, kad visiems laikams grįžta į Lietuvą, kad Vienuolija jau nebesulauks jo tėviško dėmesio ir rūpesčio...

​

Vos savaitę praleidęs Lietuvoje, 1925-12-18 arkivyskupas Jurgis rašė kun. K. Rėklaičiui: „Čia įpuoliau į darbų sūkurį, dirbu dieną ir naktį. Daug turėsiu kryžių ir sunkenybių. Radau tokią padėtį, kad buvo sunku susilaikyti nuo ašarų. Tikiuosi, kad Dievas padės atitaisyti daug dalykų“. O savo buvusiam kancleriui kan. L. Chaleckiui po poros dienų pasiguodė: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos“ (1925-12-22)

​

Nepaisant visų sunkumų ir nesklandumų, pirmasis proceso žingsnis – Lietuvos bažnytinės provincijos suformavimas – buvo sparčiai vykdomas, projektas užbaigtas 1926 vasario 15 d. ir pristatytas Vyriausybei, kuri iš esmės jam pritarė. Laiške kun. Rėklaičiui, rašytame dar prieš išvykstant į Romą pristatyti projekto Šv. Sostui, atsispindi intensyvumas, savotiška skuba, su kuria arkivyskupas Jurgis stengėsi atlikti jam patikėtą uždavinį: „Pirmąjį mėnesį turėjau tiek rūpesčių ir darbo, kad vos tik vieną naktį gavau išsimiegoti 6 valandas, o šiaip tai miegodavau tik po 3-5 valandas. Aplankiau galybę žmonių ir atlikau galybę reikalų. Skubu, kad bent šiandien galėčiau išsiųsti šį laišką. Jį berašant, nežinau kiek kartų sutrukdė“.

​

Šv. Tėvas buvo labai patenkintas arkivyskupo Jurgio atlikta misija Lietuvoje. Bažnytinės provincijos įsteigimo bulė „Lituanorum gente“ paskelbta 1926 m. Velykų dieną, balandžio 4-ąją. Kitą dieną paskirti visi nauji vyskupai. Lietuvoje didžiosios iškilmės įvyko per Šeštines, gegužės 13-ąją, Kauno katedroje.

​

Antrąjį proceso žingsnį – Konkordato sudarymą – arkivyskupas Jurgis pradėjo su dar didesniu nekantravimu. Matyt, jį vargino tai, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių (į valdžią atėjus kairiesiems) kurį laiką nebuvo galima šio darbo imtis ar net tiksliai numatyti, ar iš viso kada nors tai bus įmanoma. 1926-12-10 ir 13 laiškuose kun. Rėklaičiui į Romą guodžiasi: „Aš veržte veržiuosi pas jus... Aš čia sėdžiu kaip ant žarijų. Laukiu tos dienos, kada galėsiu pas jus atvažiuoti“.

​

Net ir tada, kai situacijai staiga pasikeitus (po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo pasikeitus vyriausybei), atsivėrė galimybės Konkordatui sudaryti, arkivyskupas Jurgis nesiliovė skubėjęs: ne tik veržėsi išnaudoti palankią progą sutvarkyti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Šv. Sosto, bet nekantravo, kuo greičiau viską atlikęs, grįžti į Romą, prie Vienuolijos reikalų. Konkordato projekto rengimo darbą atliko puikiai ir per labai trumpą laiką – vos tris savaites. 1927 sausio 21 d. išsiuntė pranešimą Šv. Sostui, teigdamas, kad jo misija Lietuvoje baigta. Tačiau Viešpaties planai buvo kitokie... Dar tą pačią naktį arkivyskupas Jurgis gulėjo profesoriaus Aleksandro Hagentorno klinikoje su trūkusiu apendicitu... Skubėti nustojo staiga... St. Yla knygoje „Jurgis Matulaitis“ pasakoja: „Jį slaugė pasikeisdamos trys gailestingos seserys. Vienai jų [...] ligonis pasakė iš ryto, kad turįs daug darbų, o vakarop tarė: ‚Gana, keliausiu amžinybėn‘ “...

​

Šiemet, sausio 27-ąją, minėjome 80-ąsias arkivyskupo Jurgio Matulaičio išėjimo į Tėvo namus metines, o birželio 28 d. – 20-ies metų sukaktį nuo paskelbimo palaimintuoju. Dabar, minėdami 80–ąsias Konkordato pasirašymo metines, ir vėl turime progą įsižiūrėti į savo tautietį, kurį Bažnyčia yra mums iškėlusi pavyzdžiu. Šį kartą ypač ryškiai matome žmogų, aiškiai žinojusį, kam skirtas jo gyvenimas. Taip, palaimintasis Jurgis nerimavo dėl Lietuvos, visa širdimi rūpinosi dėl Vienuolijos, o visų labiausiai degė meile Dievui ir Bažnyčiai. Labiau už gyvybę brangino pareigą visais įmanomais būdais kurti Dievo karalystę žemėje. Dažnai gali atrodyti, kad mūsų visuomenė linkusi gyventi priešingai – branginti malonumą, pasitenkinimą ir bėgti nuo pareigos. Žinoma, taip lengviau. Iš pradžių. Bet nieko nėra sunkiau, kaip nežinoti, kam gyveni, kas gyvenime svarbiausia, dėl ko verta paaukoti ir patį gyvenimą. 

​

Melskime Viešpatį, kad per palaimintojo Jurgio užtarimą, per Jo pavyzdį, suteiktų mums kantrumo, išminties, bet taip pat ir ryžto, veiklumo. Prašykime, kad tėvas Jurgis mokytų mus iš naujo atrasti atliktos pareigos ir ištikimybės grožį.

​

Cituota iš A. Kučo knygos „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“

​

​