Viktorija Plečkaitytė MVS

​

„Noriu būti tėvu ir ganytoju“

2012-06-02

​

Straipsnis publikuotas žurnalo šeimai "Artuma" 2012 m. Nr. 6

​

Autoritetas ir galia. Klusnumas ir nusižeminimas. O vis dėlto pradėti norisi visai kitaip. Paprasčiausiai – žodžiais tarnystė ir tarnauti. Kun. Januszas Kumala MIC neseniai Marijampolėje vykusioje tarptautinėje marijonų talkininkų konferencijoje savo pranešimu tiesiog sustabdė prie šios sąvokos. Kalbėjo jis maždaug taip: „Šių dienų pasaulis nesupranta tarnystės dvasingumo, kuris yra esminis buvimo Bažnyčioje būdas. Deja, tiesa yra ta, kad ir pačioje Bažnyčioje nusiteikimas tarnauti vis mažiau populiarus. Bažnyčia yra veikiama pasaulio, kuriame tarnauti yra žeminantis ar gėdingas dalykas. Neretai ir Bažnyčioje karjera suprantama kaip didesnės galios, o ne didesnės galimybės tarnauti kitiems įgijimas. Tikėjimas nesuinteresuotos pagalbos teikimu nyksta, vis labiau gožiamas įsitikinimo, kad, jei darai ką nors dėl kitų, būtinai turi gauti už tai atlyginimą ar bent jau nepatirti nuostolio.

​

Atrodo, modernus žmogus, net ir Bažnyčios žmogus, krikščionis, tiki, jog kiti yra dėl jo, bet jis pats nėra dėl kitų. Bet ne to mus moko Kristus, sakydamas: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28). Šiame kontekste lenkiame galvą tiems, kurie pasipriešino tokioms nuostatoms, nuoširdžiai atsiduodami tarnystei. Tai jų dėka negatyvūs pavyzdžiai ar įtakos negali užgožti tarnaujančios Bažnyčios grožio.“

​

O dabar jau galima ir apie autoritetą bei klusnumą – pagal pal. Jurgį Matulaitį, kuris, anot pal. Jono Pauliaus II, „labiausiai yra šviesus pavyzdys vyskupo, tapusio „visiems viskuo“, giliai įsisąmoninusio savąjį ganytojo pašaukimą, visiškai atsidavusio Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą“ (Beatifikacijos šv. Mišių pamokslas, 1987 06 28).

Tekstas, nuostabiai atskleidžiantis pal. Jurgio – ganytojo dvasingumą, yra jo ingreso į Vilniaus katedrą pamokslas. Jo esmė – savęs, kaip Kristaus tarno, visiškai besiremiančio Jo galia ir autoritetu, suvokimas:

​

Matyti laukėte: kas bus naujas ganytojas? Taigi štai ko galite laukti ir reikalauti iš manęs: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų, ne kad mes būtumėm savaime tinkami ką nors manyti lyg iš savęs, bet mūsų tinkamumas yra iš Dievo“ (2 Kor 3, 5–6).

​

Nuostabiame savo paprastumu ir aiškumu ingreso pamoksle palaimintasis išvardija ir tas savybes, kuriomis turėtų pasižymėti tikras ganytojas pagal Dievo širdį ir, tartum iškilmingą pažadą duodamas, nurodo, jog būtent to jo ganomieji gali iš jo tikėtis ir reikalauti:

​

Rūpinsiuosi būti savo avelių pas Dievą tarpininkas ir užtarytojas . Būsiu visų mokytojas , skelbsiu jums Dievo žodį . Teiksiu Dievo malones (šv. Sakramentus) . Rūpinsiuos būti tėvu ir bičiuliu mažiems vaikeliams, neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsiNeatstumsiu nuo savęs nei vieno. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems.

​

Vilniuje per kelerius metus šešis kartus keitėsi valdžia. Pal. Jurgis tokiomis aplinkybėmis, kai kiekviena valdžia stengėsi pasinaudoti jo kaip vyskupo autoritetu saviems tikslams, nuo pradžios iki galo liko ištikimas šiam savo paties nubrėžtam ganytojo paveikslui:

​

Būdamas kunigas ir vyskupas, aš tegaliu tik meilę, broliškumą ir vienybę žmonėms skelbti ir žmones turiu taikinti (Užrašai, 1918 12 09–11). Aš laikysiuos Kristaus vėliavos ir žiūrėsiu bažnytinio darbo (Užrašai, 1919 04 25).

 

Nepaisydamas politinių suiručių, jam skirtų kaltinimų ir šmeižtų, troško būti tėvu ir ganytoju ir juo buvo. Kun. Janas Sobczykas aprašo vizitaciją kraštuose, nemačiusiuose vyskupo pusę šimtmečio: „Stebėjausi tuomet daugybe Ganytojo darbų: sakė pamokslus penkis kartus per dieną, teikė Sutvirtinimo sakramentą šimtams ir tūkstančiams, celebravo iškilmingas pamaldas, paskui spręsdavo įvairius reikalus ir nesusipratimus . Reikėjo neilstančios energijos ir sveikatos, kad galėtum tokį darbą dirbti daugelį savaičių. Tai buvo man akivaizdus ganytojiško uolumo pavyzdys“ (Pal. Jurgio Matulaičio dvasios sklaida, p. 283).

​

Pats degdamas ganytojo uolumu, pal. Jurgis skaudžiai kentėjo, matydamas šį dvasios trūkumą turint kitus pašauktuosius ganytojo tarnystei. Todėl ne viena proga tikrai tėviška, mylinčia širdimi įspėdavo kunigus: Kunigas privalo visiems būt lygiai tėvas, ganytojas (Užrašai, 1919 01 05). Matydamas, kad seminaristai, o neretai ir patys kunigai nebedrįsta pripažinti tikrosios savo tautybės, tartum pritrūkęs kantrybės vis to paties prašyti, griežtai prabyla: Sakiau visiems: būk, Tamista, galų gale kuo nori; tik turėk kunigo apaštalo širdį ir patekęs į parapiją tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms (Užrašai, 1919 03 22).

 

Taigi, tasai esminis žodis – tarnauk. Tas pats marijonas teologas kun. Januszas Kumala, svarstydamas pal. Jurgio savai vienuolijai parinktą šūkį Pro Christo et Ecclesia (liet. „Kristui ir Bažnyčiai“) atkreipė dėmesį į tą mažutį žodelį pro. Būtidėl kitų – tai kryptis, kurią pal. Jurgis nurodė marijonams ir kuria visų pirma pats gyveno. Į ją telpa visa: vadovo autoritetas ir pavaldinio klusnumas, ganytojo tėvystė ir tarno nuolankumas. Todėl ir savo kunigiškosios tarnystės esmę pal. Jurgis apibrėžia gana paprastai:

​

Kunigas būdamas visuomet saugojausi, kad kam nors nepakenkčiau, priešingai, kiek tik galėdamas, stengiausi žmonėms tarnauti ir gera daryti. Vince malum in bono (liet. „Bloga nugalėk gerumu“; Užrašai, 1925 08 06).

​

O dar paprasčiau nusako save kaip vyskupą, vadovą: Noriu būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju (Ingreso pamokslas, 1918 12 08).

​

​