Viktorija Plečkaitytė MVS

​

Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams...

​

Užuominų apie vaikus Pal. Jurgio raštuose labai jau maža. O vis dėlto vaikai visada buvo labai arti Pal. Jurgio. Ne tik arti. Tiesiog jo širdyje. Tiesą sakant, vartant „Užrašus“, laiškus ir kitus Pal. Jurgio raštus susidaro įspūdis, kad tarnystė vaikams yra toji sritis, apie kurią Pal. Jurgis ne tiek kalbėjo ir rašė, kiek darė, dirbo... Ir buvo bičiulis. Tas, kuriam svarbu, kuris rūpinasi.

Na taip, kas nors gal būt pasakys, kad visa Pal. Jurgio korespondencija, ir lietuviškoji, ir lenkiškoji, mirgėte marga visokių minčių, patarimų, įžvalgų ir patvarkymų dėl „juvenatų“ (mokyklų su bendrabučiais) steigimo ir vedimo. Tiesa, jo širdis degte degė dėl šių Marijonų vienuolijos „daigynų“. Sekdamas to meto Bažnyčios mintimi, kuri ypatingai skatino vienuolijas aktyviai darbuotis pašaukimų ugdymo srityje ir rekomendavo kaip priemonę panašias mokyklas, t. Jurgis  troško, kad Marijonų „juvenatuose“ paaugliai ir jaunuoliai tikrai „mokytųsi pažinti Dievą“. Nei kiek ne mažesniu susirūpinimu jau vysk. Jurgis metėsi veikti, patarinėjo, ragino, tarėsi, kai Vilniun žengiant bolševikams grėsmė pakibo virš katalikiško ugdymo mokyklose.

​

Bet šį kartą ne apie tai. Ne apie švietimą. Ir ne apie pašaukimus. Tiesiog apie vaikus. O jiems vietos Pal. Jurgio raštuose tikrai nedaug teskirta. Bet užtat jos tikrai užteko širdyje.  Ir dar. Peržvelgus Pal. Jurgio biografiją ir raštus negali nepastebėti, kad jo akiratyje paprastai ne šiaip vaikai, o našlaičiai.

​

Savaime prieš akis iškyla paties Jurgio vaikystės paveikslas, nupieštas Vinco Šlekio, jo draugo iš gretimo kaimo, kasdienio bendražygio kelionėje į mokyklą,: „Brolis blogai globojo Jurgelį [...]. Žiemą mes, berniukai, būdavome šiltai aprengti, o Jurgutis ėjo į mokyklą plonytėmis, ištrintomis palaidinėmis. Rudenį kartais užsukdavo pas mane, kad kartu eitume į mokyklą, visas pamėlynavęs nuo šalčio. Mano mama šildydavo sustirusį Jurgelį prie ugnies, plūsdama jo brolį Joną, kad neprižiūri berniuko“ (Trimitas, 1935 nr.1-2, kaip cituoja A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1979).

​

Šio vieno vaizdo šviesoje staiga visai kitaip prabyla trumpučiai dalykiniai pranešimai, nuolat pasikartojantys Vilniaus laikų korespondencijoje: gavau 1,357 dolerius 72 cent. Vilniaus krašto našlaičiams šelpti. Pinigus įteikiau... (Amerikos lietuvių federacijai, 1924 05 23). Šį mėnesį siųstas 9086 ostm. šv. Mišioms esu gavęs; taip pat ir 100 dol. našlaičiams šelpti. Šiuos jau esu įteikęs  (Kun. Vaitkevičiui ir Kun. Būčiui,  1922 04 28). Ir taip daug kartų.

​

Arba štai, kad ir Trinapolio atvejis.... 1919 m. kovą į Vilnių su visa lietuvių vaikų prieglauda iš Rusijos parkeliavo  kun. N. Raštutis. Bolševikai, tuomet valdę Vilnių, prieglaudą patalpino Vilniaus vyskupų vasaros rezidencijoje, Trinapolyje. Lenkai, išviję bolševikus iš Vilniaus, tuojau pat įsakė vaikų prieglaudai išsinešdinti, o vyskupui J. Matulaičiui pranešė, kad Trinapolis grąžinamas jam – teisėtam šeimininkui.  Vysk. Jurgis „raštu padėkojo už dovaną, bet prašė vaikų prieglaudos iš ten nešalinti, nes nenori, kad dėl jo nukristų bent viena vaiko ašara“.  Ir ne tik. Raštutis jau gavo Jūs siųstus pinigus vaikams, labai džiaugiasi. Rašinės ir daugiau. (JM. Kun. V. Kulikauskui, 1925.07.08).  Po šia mažute užuomina laiške -  širdis, gyvai besidalinanti kito žmogaus džiaugsmu.  O laiško kontekstas išduoda štai ką: Marijonų Čikagoje leidžiamas laikraštis „Draugas“ publikuoja kun. N. Raštučio rašinius ir taip padeda telkti lėšas prieglaudai!

​

Bielianai. Pirmasis Pasaulinis karas. Kun. Jurgis vėl šlapias ir sušalęs. Kaip ir vaikystėje, žvarbiais rudens rytais Šlekių virtuvėje. Tik ne todėl, kad nėra kas juo, našlaičiu, tinkamai pasirūpintų. Jis pats rūpinasi dviem šimtais našlaičių. (1914 pakeliui iš Lietuvos į Marijonų novicijatą Šveicarijos Friburge netikėtai užkluptas karo, kun. Jurgis įstrigo Varšuvoje. Nenuleido rankų, nepasidavė. Nedelsiant subūrė Marijonų bendruomenę, o paprašęs vyskupo vietos jai įsikurti, gavo Bielianų parapiją su bažnyčia ir buvusiu Kamaldulių vienuolynu. Tarp įvairiausių pastoracinių ir socialinių darbų, kurių Marijonai ėmėsi šioje Varšuvos pašonės parapijoje – našlaičių prieglauda apylinkių vaikams. Per trumpą laiką vaikų skaičius pasiekė du šimtus...) Tą dieną kun. Jurgis netikėtai įžengia pas savo geras bičiules – seseles Gražiojoje gatvėje. Jadvyga Reut, Cecilijos Pliater-Zyberkaitės gimnazijos Gražiojoje gatvėje direktorė prisiminė: 1916 m. turėjau įkalbinėti Tėvą, užsukusį pas mus trumpam, kad užvalgytų. Jau buvo vėlus metas, taigi t. Matulaitis turėjo būti alkanas  ir labai pavargęs, nes daug valandų stovėjo eilėje dėl savo našlaityno. Tačiau tol nesėdo prie stalo, kol su dideliu džiaugsmu nepapasakojo, kiek jam pavyko gauti miltų, riebalų, kruopų ir duonos tai galybei vargšų vaikų. „ O dabar, pasakė, esu alkanas, valgysiu su apetitu, nes mano vaikai nebadaus“ (T. Gorski, Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Kaunas, 2009, p. 120, cit. J. Reutt, in: Wspomnienia, p. 189)

​

Bemaž vienintelis tekstas, tiesiogiai kalbantis apie vaikus ir paties Pal. Jurgio santykį su jais yra šis fragmentas iš ingreso  į Vilniaus katedrą pamokslo: Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams; kad mokytųsi jie pažinti Dievą, maldos, klusnybės, tvarkos; saugosiu jų nekaltybę, saugosiu nuo nuodėmių ir papiktinimų. Tiesą saknant, daugiau ir nereikia.  Tas vienas sakinys pasako viską. Visų pirma, tasai „būsiu“, atskleidžiantis esminę Pal. Jurgio gyvenimo nuostatą, ypatingu būdu išryškėjusią Vilniuje. Būsiu tėvas. Būsiu ganytojas, mokytojas. Būsiu bičiulis. Būsiu dėl jūsų, jums. Visai taip, kaip marijoniškame „Pro Christo et Ecclesia“. Tuomet –  vienintelis tikrasis lobis, kurį pats turėjo, ir kurį troško duoti kitiems, o pirmiausia – mažiausiems, silpniausiems –„pažinti Dievą“. Kad Jo meilę pažinę, būtų saugūs. Kad tikro bičiulio saugiančiam ir globojačiam artume atpažintų Dievo meilę. Nes tai viso dvasinio, o, galiausiai, ir žmogiškojo gyvenimo pagrindas, paties Pal. Jurgio visa būtimi atrastas motinos numylėto kūdikio ir vienišo našlaičio patirčių kontekste: Kaip kūdikis ramiai ilsisi ant motinos rankų, taip mes dar ramiau darbuokimės ir dar ramesni būkime Dievo apvaizdos prieglobsty (Užrašai, 1924 10 10).