Straipsnių sąrašas

 22. X. Į visų mūs darbų ir sumanymų pamatą reikia visados mūs pačių gyvenimo šventumas tiesti, tik tada turės ant ko mūs darbai tvirtai stovėti. Nereikia niekad gailėtis savo dvasiškam ištobulinimui nei laiko, nei triūso, reikia tam svarbių svarbiausiam darbui visa širdimi atsiduoti. Ką padės, kad ir visą pasaulį žmogus apgalėtų ir apimtų, jei savo sielai padarytų nuoskaudą arba mažiausią nuostolį (plg. Mt 16, 26). Duok, Viešpatie, kad aš tai visada atminčiau.

23. X. Atsižiūrint į kiekvieno gabumus, į Bažnyčios reikalus, į vedamus darbus ir įstaigas, reikia brolius mokinti ir lavinti, nesigailint nei triūso, nei pinigo. Tobulybė ir prie jos ėjimas turi būti dėsniu ne tik mūsų dvasiško gyvenimo, bet ir darbų. –

Mūsų Kongregacija niekad tenesigaili skatiko, darbo ir žmonių, kada einasi apie dvasišką brolių išauklėjimą ir tobulinimą ir apie jų prirengimą prie darbo, prie triūso dėl Bažnyčios labo ir Dievo garbės. Reikia sau prirengti tinkamus žmones. Kongregacija nuolat turi rūpintis pati savim, kad joje klestėtų organizacija, drausmė, tvarka ir dvasia; ne tik turi žiūrėti, kad palaikius tvarką, drausmę, dvasią, bet dar pakėlus, tobulyn pavarius. Kaip kiekvienas asmuo, taip ir pati Kongregacija turi stengtis vis tobulyn eiti ir kilti: savo brolių dvasiškame išdirbime ir išauklėjime, pritaisyme ir prirengime prie darbo dėl Bažnyčios labo, savo darbų ir įstaigų kėlime ir tobulinime, o taipgi savo gyvenimo, kaipo Kongregacijos, kaipo organizmo kaskart geresniame sutvarkyme, sutaisyme, suorganizavime. –

Jei Kongregacija pašvenčia žmones, piningus ir triūsą visokioms kitokioms įstaigoms, tai ypač nieko neprivalo gailėtis – nė žmonių, nė triūso, nė skatiko, kad, kaipo organizme, savy palaikius, sustiprinus ir ištobulinus gyvybę, dvasią, drausmę, tvarką, organizaciją. Geram susiorganizavimui nereikia nieko gailėtis, nes tame mūsų stiprybė. Kodėl tam tikslui nebūtų galima aplankyti kitų organizacijų, prisižiūrėti jų gyvenimui, organizacijai ir tvarkai, jų darbams? Kodėl nepasisavinus sau to gero, prie kurio kiti yra priėję savo ilgų metų prityrimu, savo maldomis, Dievo įkvėpimų ir ypatingos malonės vedami? Kodėl nuo kitų nepasimokinus, kas galima? Nuo visų būtų galima paimti šis tas naudingai. Kodėl neišstudijavus kitų žmonių Įstatų, Instrukcijų, Regulų ir t. t.? Kiek ten prityrimo, kiek ten dvasios. Kiek antgamtinės šviesos. Pažiūrėkim, kaip pasauliečiai žmonės steigia ir tobulina savo įstaigas. Ne tik visą Europą, bet dažnai ir Ameriką apvažinėja, kad patyrus, kaip kitur panašios įstaigos yra įsteigtos ir vedamos. Ką gero pamato kitur, paskui stengiasi prigydyti savo krašte, taikantis prie vietinių aplinkybių ir sąlygų. Kodėl nepasekus to pavyzdžio ir Kongregacijos kaskart geresniame suorganizavime, vedime, sutvarkyme. –

Taigi mūs Kongregacija nieko neprivalo niekad gailėtis pašvęsti kuo geriausius, kuo dievočiausius, išmintingiausius, gabiausius ir tinkamiausius žmones savo organizmo palaikymui ir ištobulinimui. Kuo tinkamiausius žmones reikia pašvęsti novicijų vedimui, brolių mokymui ir t. t. Gerai kartas nuo karto aplankius kitas kongregacijas, prisižiūrėjus jų gyvenimui, pasiteiravus pas jas, kas gera dar galima paėmus pas save įvesti, kaip geriau išvengus visokių sunkenybių ir keblumų. –

Už tai novicijų vedėjų ir namų vedėjų reiktų vengti, kad neapsunkintų kitais pašaliniais darbais, kad jie vien Kongregacijai galėtų atsidėję tarnauti. –

Toliau turi eiti visoki Kongregacijos vedami darbai ir įstaigos. Ir čia turi būti tobulybės ir tobulinimo dėsnis taikomas, kad ir darbuose nemažiau geriau stovėtume už pasauliškius, bet kad dar juos kiek galima pranoktume ir jiems pavyzdžiu būtume.

Visos Teisės Saugomos ©2010-2019    www.vargdieniu.lt