Straipsnių sąrašas

 24. X. 10. Svarbu kiekvieną daiktą pradėti nuo to, nuo ko reikia, svarbu išsyk prieiti prie branduolio to dalyko, apie kurį einasi. Todėl visame kame pirmiausiai reikia atsižvelgti į tikslą, į dalyko esmę ir apsvarsčius nuspręsti, ar tikslas geras, ar dalykas tinkamas. O jau paskui reikia pradėti rūpintis, kaip pašalinus kliūtis ir keblumus, kurie mums trukdo pasiketinimą įvykdyti, kaip suradus kuo tinkamiausias priemones tikslui įvykdyti.

Žmogus yra palinkęs savo dvasiško gyvenimo tobulinimą atidėti, o net ir apleisti arba ir visiškai užmesti, kuomet jam pasitaiko koki geri darbai dėl kitų atlikti. Kai kada žmogus taip duodasi įsitraukti į tų visokių darbų sūkurį, kad jam pačiam nė kiek laiko nepasilieka. Taip begyvenant, bedirbant, besikarščiuojant, žmogaus dvasia pamažu išsenka, išdžiūsta, išsiblaško ir visiškai susilpnėja. Mūs dvasiai ataušus ir atšalus, nebeturės kuo gyventi ir mūsų uolumas, ir mūsų darbai pamažėli turės apmirti. Taigi pirmoj vietoj visada reikia statyti savęs tobulinimas.

Kaip mes greiti esame apsileisti dvasiškame gyvenime dėl visokių pašalinių darbų, taip pat dėl tų pačių darbų mes veikiai ir mūs Kongregacijos reikalus nustumiame į antrą ar trečią eilę, į užpakalį. O tai niekad negali būti naudinga ne tik Kongregacijai, bet ir mums patiems ir tiems mūsų darbams, dėl kurių taip greiti esame apsileisti. Kongregacija yra atspirtis ir mūsų pačių, ir mūsų darbų, ir veiklumo: ji yra mūsų gyvenimo pamatas. Juo Kongregacija bus geriau sutvarkyta ir vedama, tuo daugiau bus joje Dievo dvasios, tuo geriau ir mes galėsime dvasiškai augti ir tarpti, ir mūsų darbai bus pasekmingesni ir vaisingesni ir stovės ant tvirtumo pamato. –

Nė viena įstaiga negyvuos ir netarps kaip reikiant, jei nebus žmonių jai atsidavusių. Taip pat ir Kongregacija neaugs ir netarps, jei neatsiduos ir nepasišvęs jai visiškai kiek reikiant žmonių. Juo Kongregacija bus didesnė, juo sunkesnėse sąlygose prisieina jai gyventi, tuo daugiau žmonių vienuolių išskirtinai ir visiškai turi atsidavę jai tarnauti. Prie tų žmonių, Kongregacijai visiškai atsidavusių, turi prisidėti ir visi kiti: ir pavyzdžiu, ir geru sumanymu, ir patarimu, ir tvarkos bei dvasios palaikymu, ir iniciatyva, ir sustiprinimu ir t. t. Juo geriau vienuoliai Kongregaciją, tą savo dvasišką namelį, išsistatys, išpuoš, įsitaisys, sutvarkys, tuo geriau, jaukiau, maloniau bus jiems visiems tenai gyventi. Juo daugiau bus Dievo ir artimo meilės tarp jųjų, tuo kiekvienas bus karštesnis: kiekvienas tada neš aną ugnį, kuria kitus uždega.

Viską suėmus į krūvą, man rodosi, būtų geriausiai, kad pavyktų gyvenimas šitaip sutvarkyti:

I. 1) Viduriu mūsų gyvenimo turi būti Dievas: Jo didesnė garbė turi dėl mūsų būti visu kuo.
   2) Mūsų visų rūpesčių, darbų, pastangų tikslu turi būti Bažnyčia, ta Dievo karalija ant žemės, ir jos visi reikalai. Bažnyčia turi būti aukščiau statoma už visus šios žemės turtus, gėrybes, ieškinius ir siekinius, kad ir prakilniausius.

II. Kiekvienas iš mūsų savo asmeniškam gyvenime privalėtų, man rodos:
1) pirmoj vietoj pastatyti savo asmenišką išsitobulinimą, šventumą.
2) Toliau turėtų rūpintis, kad prisidėtų prie palaikymo drausmės, tvarkos ir dvasios.

III. Pati Vienuolija turėtų laikytis tokios tvarkos:
1) Jokio triūso nesigailint pirmiausiai rūpintis kiekvieno brolio vienuolio dvasišku ištobulinimu,
2) prirengimu prie pareigų, kad ne tik galėtų gerai atlikti, bet būtų pasaulininkams pavyzdžiu ir gyvu pamokslu.

Dažnai atsitinka, kad pradedame sau galvą graužti dėl kliūčių, kurias matome, arba net ir dėl tų, kurios gali ateity kada nors rastis, jei rasis; skundžiamės dėl to, kad neturime išsyk tų priemonių, kurių mums reikia ir t. t. Ir imame galvoti, kaip tas visas kliūtis pašalinus ir kaip čia tuos visus įrankius susitaisius. Tuo dažnai viskas ir pasibaigia: prie paties tikslo jau neiname. Pridera mums kitaip pasielgti. Jei tikslas geras ir tinkamas, jei tik jis gali atnešti Dievui garbę ir Bažnyčiai naudą, reikia drąsiai stoti prie darbo ir eiti prie tikslo. Jei tik tikrai būsime savęs išsižadėję ir Dievui visiškai atsidavę ir pasiaukoję, be abejo, kad surasime būdą ir keblumams pašalinti arba bent pro juos prasilenkti, ir mūs sumanymai bus įvykdyti. Nereikia tik bijotis dėl Dievo garbės ir Bažnyčios labo nukęsti, nereikia bijotis, taip sakant, rizikuoti. Ateitis yra nuo mūsų akių kaip ir uždangalu uždengta; ir šiaip gyvenime nuolat mums prisieina rizikuoti. Juo labiau galima rizikuoti, kad čia nėra ko bijotis pralaimėti... Nors ir nepavyktų darbas ir sumanymas, Dievas priims gerus norus ir sumanymus, ir pastangas. Pas Dievą nieko nepralaimėsime, o tik dar pelnysime. O pas žmones? Ką čia taip labai gali pralai­mėti ir ko čia taip labai bijotis? Jei tik tikrai viso ko būsi išsižadėjęs ir viską būsi dėl Dievo apleidęs, ką žmonės galės tau padaryti? Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys, į pragarą tavęs nenuvarys, jei pats ten eiti nenorėsi. Net nuo žemės tavęs nenustums. Kur nusiųs, ten rasi žmones, ten galėsi dėl jų išganymo darbuotis. Pagaliau visur yra Dievas ir visur vienoks kelias į dangų.

Viešpatie, suteik man tą malonę taip visus ryšius mane prie žemės rišančius sutraukyti, taip nuo visų šios žemės niekniekių atsisakyti, taip nuo visokių žemiškų norų, geismų, siekimų, užsimanymų išsilaisvinti, kad drąsiai galėčiau tarti: nieko daugiau čia nesibijau ant žemės, kaip tik Tavęs, mano Viešpatie, Dieve mano ir Sutvėrėjau, – kaip tik to, kad Tau mažiau neįtikčiau, negu galėčiau, kad mažiau dėl Tavo garbės nepadaryčiau, negu mano jėgos, Tavo malonės paremiamos, išneštų. –

Bet aš nukrypau į šalį nuo tos minties, kurią buvau pasiketinęs pasižymėti, remdamasis ir savo, ir kitų prityrimu. Žmogus ne kartą jaučia reikalą pradėti tobulesnį gyvenimą, susivienyti su kitais, įstoti į vienuolyną. Jis su mielu noru tai padarytų, bet štai prieš akis stoja visokios kliūtys: skolos, giminės, pažįstami, visoki pradėti ir užimti darbai. Kiek čia visokių ryšių varžo žmogų. Jei tik pirmiau pradėti nuo to, kad nuo tų visų keblumų atsikratytum, o sau pasakysi, kad jau paskui, kada būsi nuo visko išsilaisvinęs, nuspręsti, ar stoti į vienuolyną, ar ne, ir į kokį stoti, tai vargu kada prie to prieisi, anose kliūtyse, kaip kokiose pinklėse, įsipainiojęs žlugsi. Pirmiau ištark tikrai galingą žodį, kuris tave visą sujudintų, tavo visas jėgas pabudintų: aš noriu įstoti į vienuolyną ir turiu įstoti, ir, jei gali, susirišk kokiais nors ryšiais su tuo vienuolynu, o jau paskui tik žiūrėk, kaip čia greičiau anas visas kliūtis pergalėjus. –

Jei tik bus tikras galingas noras, tai atsiras būdas ir skolos apmokėti, ir su giminėmis rišančius ryšius sutraukyti, ir nesibijoti pažįstamų ir jų kalbų, ir nebijoti, kad tavo pradėti darbai sunyks ir sugrius. –

Aršiau dar būna, kada pradedame mes sau statyti prieš akis visokias būsimas ir dažnai net nebūsimas kliūtis. Ko čia mūs vaizduotė nesutveria ir nepadaro. Kas bus, jei apsirgsiu? Kas bus, jei mano giminės ar tėvai apsirgs? Kas bus, jei mane valdžia suseks? Jei į kalėjimą įkiš, ištrems, ir toliau? Ir čia pasakyk sau: ar nori būti tobulas vienuolis, ar ne? Ir stok drąsiai į tą kelią, kurį tau Dievas rodo, paskui tik jau žiūrėk, kaip pro kliūtis prasilenkus, kaip jas apgalėjus. Kai Dievas leidžia nelaimes, tai ir padeda jas perkęsti ir pamokina, kaip iš jų iš­bristi. Kas nori savo gyvenimą per daug apdrausti nuo visokių nelaimių ir vargų, tas mums netinka. Mūsų Kongregacijos kiekvienas privalome būti pasirengę, kad anksčiau ar vėliau pasauliška valdžia mus suseks ir nubaus, kad gali prisieiti pabūti ir kalėjime, ir ištrėmime. Rei­kia prie to ruoštis, jau besibandant, prieš įstosiant į novicijatą, o ir paskui reikia sau tai tankiai priminti, kad pakliuvimas į valdžios nagus nebūtų netikėtas daiktas, todėl būtų gerai, kad kiekvienas mūs brolis mokėtų viską, kas reikalingiausia yra, pats sau pasidaryti, kad mokėtų sau duoną užsidirbti ar rankų darbais, ar galvos, kad mokėtų, kur jį nusiųs, ten atsistoti ant kojų ir verstis sau pats vienas, kol broliai kiti neprieis prie jo ir negalės jo sušelpti ir padėti. Žinoma, reikia būti protingam, reikia kiek galint saugotis, kad nepakliuvus į tokią nelaimę, bet saikingai, tai yra, kad iš baimės vėl neapsileistume savo darbuose dėl Dievo garbės ir Bažnyčios labo. Aršesniam esi žmogus kalėjime ir ištrėmime, negu kad baimės apimtas ir suvaržytas, kaip tas sliekas įsitraukęs į savo dėžutę kai lindai, miegi ir nieko neveiki. Bijaisi, kad kiti tavęs neuždarytų į kalėjimą ir neištremtų, o tu patsai save uždarai į aršesnį kalėjimą – į susnūdimo, nieko neveikimo, tamsia nakčia apgultą kalėjimą, kur turi žmogus pradėti gesti ir pūti, tu patsai save tada išvarai į kalėjimą, nes save atskiri nuo būrio tikrųjų, veikliųjų Bažnyčios darbininkų. –

Ko vertas toksai gyvenimas. Ar ne daug geriau būti dėl Kristaus ištremtu, surakintu, negu pačiam laisvu noru lindėti savo rankomis statytame kalėjime, negu gėdingai valkioti savo rankomis nukaltus pančius, kuriais mus gėdinga baimė yra surakinusi. Kas liūdniausia, kad šitame pastarame kalėjime ir ištrėmime žmogus, ilgai begyvendamas, turi pradėti gesti ir pūti, nes prisieina jam gyventi be Dievo, o dažnai ir prieš Dievo valią. Tuo tarpu gi, jei dėl tų darbų, kuriuos varysi dėl Dievo garbės, Bažnyčios labo ir sielų išganymo, teks tau pakliūti ištrėmiman arba kalėjiman, turėsi tą suraminimą ir džiaugsmą, kad būsi tenai su savo Viešpačiu ir Dievu. Jei dėl Dievo ir su Dievu būsi kalėjime, ar nebus jis tau poilsio vieta, o ištrėmimas ar nevirs tau tada rojumi? –

O ir pasaulinės valdžios ko čia taip labai nugąstauti. Bene mes jai norime ko blogo. Juk mes nenorime nė sostų versti, griauti, juk mes nenorime prie jokių politiškų ar tautiškų partijų prisidėti, vienos ar kitos partijos pusę laikyti, užsižadame į kokius politiškus ar tautiškus ginčus kištis. Mes nemanome visuomenės tvarkos ardyti. Mes tik norime pats kaskart labiau tobulintis, kaskart geriau, dievobaimingiau gyventi pagal Evangelijos dvasią. Mes tik norime ir trokštame, ir viską esame pasiryžę pašvęsti, kad tik mūsų Viešpaties Dievo vardas būtų visur garbinamas, kad tik mūs Motina šv. Bažnyčia klestėtų, augtų ir platintųsi. Tai visa tegali tiktai viešpatijos ir visuomenės kuo didžiausiai naudai išeiti. –

Taip esi žmogus palinkęs savo ateitį nuo visokių netikėtų negandų apsaugoti, taip ima noras save nuo visokių nelaimių apdrausti, užhipotekuoti. –

Bet ar tai galimas daiktas be Dievo? Vienas mažas mažmožėlis suardys visą tavo išsvajotą rūmą, vienas nereikalingas žodžio ištarimas, viena liga, vienas nedoras žmogus visą, ką esi su tokiu rūpesčiu daręs, tau sunaikins. O ką jau bekalbėti apie mirtį?.. Ar ne ramesnis esi žmogus, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai visiškai su gyvu tikėjimu esi Dievo apvaizdai atsidavęs. Juk nė plaukas nenukrinta nuo mūsų galvos be Dievo valios, nė mažiausias paukštelis nepragaišta be Dievo žinios (plg. Mt 10, 29-30). Beeinant prie tikslo reikia viskas daryti, kas galima, kad išvengus keblumų ir kliūčių, kad neįkritus į pinkles, į nelaimes, kad į kalėjimą ir į ištrėmimą nenuėjus; bet vėl, iš antros pusės, niekad nevalia dėl visokių kliūčių ir pavojų išsižadėti savo pašaukimo, savo aukšto ir prakilnaus tikslo, sutikti su tuo, kad dėl Dievo garbės ir Bažnyčios labo būtų mažiau daroma arba net ir nieko neveikiama. Reikia gudriai pavojų saugotis, bet kada prisieina, reikia mokėti stačiai ir drąsiai pavojui į akis pažiūrėti. Būkime gudrūs, kuklūs ir protingi, darykime kas galima, bet būkime ir drąsūs ir drąsiai eikime prie savo tikslo, tvirtai tikėdami, kad Dievo apvaizdos ranka mus veda ir neša. Kaip kūdikis ramiai ilsisi ant motinos rankų, taip mes dar ramiau darbuokimės ir dar ramesni būkime Dievo apvaizdos prieglobsty. „Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai..." (Mt 10, 16) „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę" (Mt 18, 3).

Visos Teisės Saugomos ©2010-2019    www.vargdieniu.lt