Ateitininkių korporacija „Giedra", dienos šviesą išvydusi Kaune prieš 84 metus su šūkiu „Į kalnus, į viršūnes" ir pasižymėjusi visuomenine, švietėjiška veikla, jau ne pirmą kartą Čikagos ir apylinkių lietuviams surengė kultūrinę popietę. Sekmadienį, spalio 16 d., į Pasaulio lietuvių centro Didžiąją salę minia rinkosi nuostabiai šventei - pagerbti daugeliui pažįstamą ir mylimą sesę Ignę Marijošiūtę.
Korporacijos „Giedra" pirmininkė Raminta Marchertienė šią ypatingą popietę pradėjo malda, dėkodama Viešpačiui už šiuos namus, už visus susirinkusiuosius, ir prašė palaiminimo, kad šioje salėje būtumėm vieni dėl kitų, kad ši šventė būtų Viešpaties garbei. Pirmininkė priminė, kad korporacijos įteikiama premija buvo įsteigta a.a. kun. dr. Juozo Prunskio piniginiu įnašu į Lietuvių fondą. Premija moteriai, Lietuvoje pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje, teikiama iš sukauptų palūkanų.
Sesuo Ignė yra jau 24-a moteris, pagerbiama žymeniu ir pinigine dovana. Ankstesnės laureatės buvo: Daužvardienė Juzė, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Alina Grinienė, Gintė Damušytė, Albina Pajarskaitė, Aldona Žemaitytė, Birutė Jasaitienė, Nijolė Liobikienė, MD, Angelė Skinkienė, Dijana Kančienė, sesuo Loreta Paulavičiūtė, MD, Aldona Vasiliauskienė, Jadvyga Damušienė, Aldona Užeinienė, MD, Renata Andriušienė, Albina Saladūnaitė, Marija Zabulionienė, MD, Judita Brencienė, Lina Gervytė, Vitalija Mykličienė, Reda Sopranaitė, Elvyra Kučinskaitė, sesuo Birutė Žemaitytė, MD.
Saulėtos rudens popietės programą pradėti R. Marchertienė į sceną pakvietė inžinieriaus ir muziko Dariaus Polikaičio vadovaujamą vaikų chorą „Vyturys". Šie 30 pradžios mokyklos vaikučių tikrai su kaupu pateisino savo grupės paukštelio giesmininko pasirinktą pavadinimą. Įkurtas prieš 16 metų, „Vyturys" repetuoja antradienio vakarais, kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį gieda vaikų Mišiose 9 val. ryto Pal. Jurgio Matulaičio Misijoje (PLC, Lemont, IL), pasirodo per Kalėdas, Kūčias bei kitomis kviestinėmis progomis.
Entuziastingai, bet santūriai D. Polikaičio diriguojamas vaikų choras, pianistui Ričardui Sokui akompanuojant, šioje popietėje dainavo „Jubiliate Deo" (Praetorius), „Laudamus Te" - „Teskamba per amžius šlovė..." (muz. Sleeth, žodž. D. Polikaičio) ir kūrinį „Vyturys" - „Vytury, kuklusis žemės paukšti" (muz. Leonido Abario, žodž. Prano Raščiaus).
Kun. Antanas Saulaitis prisiminė sesę Ignę visuomet skubančią, lekiančią. Jos ieškantys stovyklautojai klausdavo: „Kur sesuo dingo?" Taip jos nepažįstantys vaikai pradėjo galvoti, kad jos vardas yra sesuo Dingo. 1969 m. įkurtoje stovykloje „Neringa" ji sugebėjo išvystyti ne tik prasmingas ir pavyzdingas programas, bet suburti ir dvasinę bendruomenę. Sukiužusį pastatą prie Prezidentūros Vilniuje ji pavertė Šv. Kryžiaus sodyba.
Giedrininkė dr. Ona Daugirdienė sesę Ignę sutiko prieš 45 metus „Dainavos" mergaičių stovykloje. Moteris taip pat prisimena ją lakstančią, energingą, prie laužo šūkių skanduotes pravedančią. I. Marijošiūtė buvo drąsi, nebijanti sunkių pareigų, vadovavimo. „Sesuo Ignė išliko nepasikeitusi", - konstatavo prelegentė.
2000 m. išrinkta Vargdienių seserų vienuolijos vyresniąja, ji išsikėlė į Lietuvą, kur jos laukė nauji iššūkiai.
Krašto atsinaujinimo metu Matulaičio centras Kaune ir slaugos namai Marijampolėje tapo socialinio aptarnavimo pavyzdžiu visoje Lietuvoje.
Dr. Daugirdienė pabrėžė, kad visur, kur sesuo Ignė prisilietė, vyko atsinaujinimas. Vilniuje 1995 m. seserims buvo grąžinti viduramžyje statyti ir sovietų nuniokoti Bonifratrų vienuolyno pastatai. Juos remontuoti atrodė beviltiška. Juokaudama sesuo Ignė praeiviams siūlė prisiliesti prie sienų, idant ji savaime nugriūtų, sutaupant nugriovimui reikalingas lėšas. Ji ryžtingai sakė: „Imtis šių projektų įmanoma remiantis tikėjimu". Su tikėjimu ir tuščia kišene...
Šiandien toje vietoje stovi vienuolynas su koplyčia, svečių namais ir barokine sale. Jie kasdien tarnauja žmonėms - tiems, kuriems reikia dvasingumo, ir tiems, kuriems reikia nusiprausti, užuovėjos. Sesės Ignės darbai Lietuvoje keitė tarnystės mentalitetą.
Į Šv. Kryžiaus namus, pasak dr. Onos, benamiai ir varguomenė gali ateiti drabužius išsiskalbti, neturtingieji kompiuteriais pasinaudoti, jaunos motinos mokytis virti, alkoholikai ir išsiskyrę paguodos surasti. Stovi puikus bendrabutis iš kaimo į didmiestį studijuoti atvykusioms studentėms.
O sesei Ignei kyla vis naujos idėjos, atsiranda nauji projektai. Ji nelaukia, kad kas kitas užpildytų tuštumą, bet pati imasi šluotos, betarpiškai kurdama Žemėje Dievo karalystę, ugdo maldingumą.
Dirbdama su jaunimu I. Marijošiūtė tūkstančius jaunuolių išmokė būti sąmoningais lietuviais, katalikais, žmonėmis. Ji vedė Toronto vaikų darželį ir rūpinosi Matulaičio slaugos namais Toronte, kurie 2010 m. buvo išrinkti kaip vieni geriausių senelių namų visoje Amerikoje.
Dr. O. Daugirdienė perskaitė iš LR ambasadorės Kanadoje Gintės Damušytės, prel. Edmundo Putrimo, Los Angeles šv. Kazimiero parapijos klebono kun. Tomo Karnausko gautus sveikinimus. G. Damušytė rašė: „...Jūs niekada nestokojote vilties ir tikėjimo vykdant didelius darbus ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Lietuvoje, dirbote negalvodama apie atlygį...". Dr. Nijolė Liobikienė iš Kauno rašė: „Jūsų atvykimas į Lietuvą sunkiu laikotarpiu buvo džiaugsmingas ir viltingas įvykis daugeliui žmonių, tačiau pirmiausia - jaunimui. Užaugęs totalitarinėje sistemoje su trigubais standartais (viena mąstau, antra - sakau, trečia - kitaip elgiuosi), jaunimas negalėjo įsivaizduoti ir suprasti, kaip elgiasi tiesus, laisvas ir atsakingas žmogus, krikščionis. Jūs tapote šviesiu pavyzdžiu daugeliui - kaip tyro oro gurkšnis. Mokėte jaunus žmones savo bendravimu, atvirumu, gebėjimu išklausyti ir įsiklausyti, organizuotai veikti".
Prel. E. Putrimas teigė, kad sesės gyvenimas tampa įkvėpimu melstis ir tarnauti artimui, o kun. T. Karnauskas sakė: „ ...Dievo karalystė yra kuriama čia, tokių žmonių kaip Jūs".
Sesė giedrininkė Daugirdienė savo pasisakymą baigė žodžiais: „Sesės Ignės nepailstamas įnašas į pasaulio lietuvių ir į pačios Lietuvos sąmoningesnį bei dvasingesnį gyvenimą yra didelis ir neįkainojamas. Jinai užsitarnavo mūsų padėkos ir įvertinimo".
I. Marijošiūtė savo kalboje atsidususi viską priėmė taip, kaip yra. Net ir savo tėvui ji sakydavusi: „Yra kaip yra", nors jis kartais norėjo, kad būtų kitaip.