Vargdienių seserys: „Mūsų jubiliejus – tai proga dėkoti Dievui už Jo ištikimybę“

2013-10-31

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys šiemet mini vienuolijos 95-metį. Ją įkūrė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kuris matė, kaip vienuoliai ir vienuolės savo meile Dievui ir Bažnyčiai bei auka gali padėti kurti Dievo karalystę. Minėdamos šį jubiliejų, seserys lankėsi su piligrimine kelione Romoje. Bernardinai.lt pakalbino apie jubiliejų, piligrimystę ses. Viktoriją Plečkaitytę MVS, vienuolijos vyriausiąją vadovę.

Didelė grupė Vargdienių seserų atvyko į Romą. Kokie šios piligrimystės tikslai?

Šiemet minime vienuolijos 95 metų jubiliejų ir tai yra viena iš priežasčių būti Romoje. Į šią piligrimystę mus atvedė keletas paskatų – Tikėjimo metų pabaiga, Bažnyčios ir Šventojo Tėvo nuskambėjęs kvietimas prie šv. Petro kapo išpažinti tikėjimą (mums tai kartu ir kvietimas atnaujinti savo įžadus; tą ir padarėme per šv. Mišias).

Kita paskata mums, kaip bendruomenei – tai mūsų steigėjo paveldas ir patirtis. Atnaujindamas marijonų vienuoliją, tėvas Jurgis ne kartą lankėsi Romoje, kartą čia dėl to praleido keletą savaičių. Palaimintojo užrašuose randame, kad jis prie šv. Petro kapo padarė tam tikrą privatų pasižadėjimą savo ir vienuolijos vardu – neieškoti nieko kito, neturėti kitų tikslų kaip tik Dievą ir didesnę Jo garbę. Mes taip pat esame į tai kviečiamos ir dėkojame Dievui už tą galimybę, kad galėjome Tikėjimo metų pabaigoje būtent čia naujau, giliau išgyventi tą tiesą, kad Dievas ir tik Dievas yra mūsų gyvenimo centre, tik Jo norime ieškoti, tik Jam norime tarnauti, dėl Jo gyventi.

Tad ši piligrimystė yra tarsi grįžimas prie vienuolijos šaknų?

Ši piligrimystė mums visų pirma yra atsigręžimas į tikėjimo šaknis – į kankinių liudijimą. Tą ir darėme šias keletą dienų keliaudamos iš šventovės šventovę, melsdamosi įvairiose bažnyčiose, dalindamosi tikėjimo patirtimi tarpusavyje, kaip išgyvename čia ir dabar susitikimą su Viešpačiu, kiekvieną dienos akimirką.

Per tuos devynis su puse dešimtmečių, kai gyvuojate, kokių sunkumų, išbandymų patyrė vienuolija, kas padėjo juos išgyventi – juk būta ir periodų, kai veikla turėjo būti beveik sustabdyta.

Kaip ir visoms vienuolijoms Lietuvoje, sovietmetis buvo pats didžiausias sunkumas, sunkiausias laikotarpis, kurį reikėjo pakelti. Tačiau kartu klausydamasi seserų, kurios tuo metu gyveno vienuolinį gyvenimą ir išgyveno savo pasišventimą, pasakojimų supranti, kad tai buvo ir malonių laikas. Pasirinkimas už Jėzų turėjo būti labai gyvas ir tikras: tam tikra prasme taip, kaip Romos kankinių; ne visoms ir ne visiems reikėjo eiti taip radikaliai iki mirties, bet tikrai pasirinkimai buvo daromi labai realių persekiojimų ir pavojaus akivaizdoje. Tokios situacijos yra iššūkis, bet jos ir stiprina. Tada iš tikrųjų gyvenimas tampa ėjimu paskui Jėzų, sekant Jėzumi.

Kas padėjo išgyventi? Jėzus. Jėzus ir kiekvienos sesers asmeninis bei visos bendruomenės santykis su Juo, nuošir͂džios kiekvienos sesers ir visos bendruomenės pastangos išlikti ištikimybėje tam Šventosios Dvasios įkvėpimui, su kuriuo steigėjas pašaukė vienuoliją būti, suformavo ją bei ištikimybė pal. Jurgio Matulaičio paveldui, kuris iš tikrųjų labai siejasi su Tikėjimo metų tematika. Juk tiek jo paties esminis šūkis, tiek Marijonų vienuolijai pagrindinė nubrėžta kryptis yra – kad Dievas būtų gyvenimo centru, gyvenimo pamatu, kad nieko daugiau neieškotume, kaip tik Dievo ir Jo garbės, visur Kristų neštume, Jo dvasia perimtume.

Pal. Jurgis Matulaitis, steigdamas vienuoliją, kaip vieną tikslų kėlė, kad seserys teiktų žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą, per įvairias veiklas padėtų žmonėms artėti prie Dievo. Kokiose srityse darbuojatės?

Didesnė mūsų tarnystės dalis yra socialinėje sferoje: senelių, vaikų globa ir pagalba jiems. Turime socialinių paslaugų centrą Vilniuje, kur vykdome programas ir patarnavimus įvairiems žmonėms su įvairiais poreikiais, panašiai darbuojamės ir Kaune. Turime studenčių bendruomenių ir Vilniuje, ir Kaune; tai irgi yra mūsų paveldo dalis, praktiškai nuo pirmųjų metų turėdavo studenčių merginų bendrabutėlius, bendruomenes, kur jaunos merginos gali patirti krikščioniškos bendruomenės skonį.

Vienuolijos steigėjas Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju prieš 26 metus. Kokioje stadijoje kanonizacijos procesas?

Byla parengta dar prieš beatifikaciją, tad jokių dokumentų nebereikia; tereikia dar vieno antspaudo iš Dangaus, dar vieno liudijimo apie pal. Jurgio užtarimą. Tikiu, kad jų veikiausiai yra ir buvo jau ne vienas, bet turi būti stebuklas, kurį kas nors paliudytų, kuris būtų dokumentuotinas.

Lietuvai turėtų labai reikėti palaimintojo Jurgio, kaip ir bet kurio kito šventojo. Antrąją piligrimystės dieną Romoje mums šv. Mišias aukojo kunigas, kuris yra kankinio Teofiliaus Matulionio bylos generalinis postulatorius; būtų nuostabu, kad ir Matulionis būtų paskelbtas palaimintuoju, vėliau – šventuoju. Iš tikrųjų Lietuvai labai reikia šių žmonių tikėjimo liudijimo, turime susivokti, kad mums jų reikia, turime pripažinti tai, kas mumyse skurdu, ir kad mums reikia išlaisvinimo per tikėjimo liudytojų pavyzdį, drąsą.

Turime vieni kitiems liudyti patiriamas malones, paskelbti, paviešinti: meldžiausi, išklausė, įvyko stebuklas. Kad ir ko būtume prašę, labai svarbus Viešpaties išklausymas per vieno ar kito palaimintojo ar Dievo tarno užtarimą, ir paliudijimas apie tai.

Kaip švęsite šį jubiliejų? Piligrimystė – tai dalis šventinių renginių?

Pagal biblinę tradiciją, taip pat ir mūsų gyvenime, visi jubiliejai – tai proga dėkoti Dievui už Jo ištikimybę, tą ir darome. Jau prieš išvažiuodamos turėjome didesnį savo bendruomenės susirinkimą, dalinomės tikėjimu, šventėme šv. Mišias. Ypatingų įvykių nenumatome, esame mažutės, kuklios, norime dėkoti Dievui ir melstis, bei atsiprašyti, atgailauti – tai yra tikrasis jubiliejus.

Parengė Dalia Žemaitytė

Straipsnis publikuotas bernardinai.lt