VISUR NEŠTI KRISTŲ, TARNAUJANT BAŽNYČIAI

Aukotis Bažnyčiai, nepaisant kliūčių ar pavojų

15. Nedorieji pasaulyje žmonės, tikri Dievo priešai, degdami baisia neapykanta, įvairiausiais būdais stengiasi pulti ir griauti Kristaus Bažnyčią ir tikėjimą, tad juo labiau mūsiškės, nebodamos jokio darbo ar pasiaukojimo, jokių kliūčių ar pavojų, iš Dievo meilės privalo visomis jėgomis tarnauti Dievo Bažnyčiai, skelbti Kristaus Evangeliją ir patį Kristų visur įnešti. „Ten, kur išgamos vaikai bei nedori priešai sudaro motinai Bažnyčiai liūdesio ir sielvarto, tenepritrūksta uolių ir mylinčių sūnų, šaunių ir narsių kovotojų, kurie kiek galėdami teiktų jai paguodos ir atpildo" (Pijus X). Teapsvarsto seserys, kokia didelė pjūtis, o kaip maža darbininkų. Teprisimena didžius ir gausius apaštalų veiksmus sieloms išganyti, o ypačiai šv. Povilo nuolatinius rūpesčius, budėjimus, maldas, keliones, kančias, pastangas bei nuostabius jo žygius.

Ištverti savo pastangose

16. Tebūna ištvermingos savo pašaukime ir pastangose, tenepaiso jokių sunkumų, jeigu net tektų keliauti iš vienos vietos į kitą, iš miesto į miestą, kad ir po visą pasaulį; tenepaiso rankų darbo duonai pelnytis, teneišsigąsta jokių pavojų, jeigu tektų net ir kraują pralieti: „Kai jie persekios jus viename mieste, bėkite į kitą. Iš tikrųjų sakau jums, jūs nebūsite baigę (apeiti) Izraelio miestų, kol žmogaus Sūnus ateis" (Mt 10, 23). „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos negali užmušti; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną nugramzdinti į pragarą" (Mt 10, 28). Svarbiausiai tebūna pasiryžusios, padarydamos net priesaiką, ištverti savo pašaukime ir nepalūžti jokiose blogose sąlygose, net jeigu tektų išsisklaidyti ar būti ištremtoms, ar pakliūti į kalėjimą.

Eiti ten, kur Bažnyčios būklė sunkiausia

18. Visų pirma terodo didžiausio dėmesio bei uolumo toms šalims, kur Bažnyčios būklė yra sunkiausia, kur ji labiausiai varžoma piktais įstatymais, kur vienuolijos persekiojamos ar net visiškai uždarytos. Reikalinga darbuotis ten, kur Kristus yra mažiausiai žinomas ar net neapkenčiamas, kur matomas didžiausias Bažnyčios reikalas ir veikti visomis priemonėmis, kad ir tektų slapstytis bei lindėti požemiuose, ar patirti pavojų kaip pirmiesiems krikščionims. Štai ką sako apie save šv. Povilas: „Jie yra Kristaus tarnai (kaip neprotingai sakiau), aš daugiau: daugiau pakėliau darbų, daugiau kalėjimų, kirčių be galo, buvau dažnai mirties pavojuose. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturias dešimtis kirčių be vieno; tris kartus buvau rykštėmis plaktas, kartą akmenimis muštas, tris kartus nukentėjau laivo sudužimą, naktį ir dieną buvau jūros gilumoje, dažnai kelionėse, pavojuose upių, pavojuose galvažudžių, pavojuose nuo vientaučių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose miestuose, pavojuose tyruose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių; varge ir skurde, daugelyje budėjimų, alkyje ir troškulyje, daugelyje pasninkų, šaltyje ir nuogume; be to, kas kitaip atsitinka, kasdieninis veržimasis prie manęs, rūpestis visomis bažnyčiomis" (2 Kor 11, 23-28). „Mes esame paiki dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje; mes silpni, jūs stiprūs; jūs garbingi, mes negarbingi. Iki šiai valandai mes alkstame ir trokštame, esame pliki, kumščiais mušami, neturime tikros vietos ir vargstame dirbdami savo rankomis. Mes esame keikiami ir laiminame, esame persekiojami ir kenčiame; mums piktžodžiauja ir mes meldžiamės; pasidarėm lyg šio pasaulio sąšlavos, visų nuograndos iki šiolei" (1 Kor 4, 10-13).

Ir vis dėlto šv. Povilas nesiliovė skelbęs Evangeliją net tokiose aplinkybėse.

Gerumu nugalėti bloga

19. Niekam teneatsilygina piktuoju už piktą, o stengiasi geruoju nugalėti blogą, ar tai būtų Vienuolijoje ar šalia jos. Nereikia nusiminti dėl sunkumų, persekiojimų, priekaištų ar kitokių nemalonumų, ištikusių Vienuoliją ar atskirus jos narius; bet tais atvejais reikalinga dar labiau pasistengti gaivinti save Kristaus ir Bažnyčios dvasia ir nenuilstamai darbuotis Dievo garbei ir sielų išganymui.

Patirtus smūgius seserys telaiko Dievo palaimos ir Jo malonės ženklu, besimelsdamos už savo priešus.

Be rimtos priežasties nereikalinga gintis dėl daromų priekaištų; verčiau nutylėti, ištvermingai tęsti savo teigiamą ir taikų darbą ir į tuos priekaištus atsakyti savo gerais darbais bei pavyzdingu gyvenimu. Anaiptol dėlei to neiškrypti iš savo tiesaus kelio, kurį aiškiai rodo Kristaus Evangelija, Bažnyčios įstatymai, Vienuolijos Įstatai bei instrukcijos (nurodymai). Čia itin reikalinga ieškoti paguodos, paramos ir šviesos Kristaus pavyzdyje, taip pat apaštalų, kankinių ir šventųjų gyvenime.

Neieškoti sau pelno

20. Nenorėkime jokio kito atlyginimo už savo darbus, tetrokšdamos tik paties Jėzaus Kristaus, kuris savo dievišku gailestingumu yra pernelyg gausus mūsų užmokestis amžiname gyvenime. Atsiminkime šv. Povilo žodžius: „Aš negeidžiu niekieno sidabro, aukso ar drabužio, kaip jūs patys žinote: mano ir tų, kurie su manim yra, reikmenei tarnavo šitos rankos. Visame aš jums rodžiau, kaip taip dirbant, reikia šelpti silpnieji ir atsiminti Viešpaties Jėzaus žodis, - nes Jis pasakė: „Laimingesnis dalykas duoti, kaip imti" (Apd 20, 33-35), „ir nevalgėme niekieno duonos dovanai, bet dirbome naktį ir dieną, vargdami ir nuvargdami, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų" (2 Tes 3, 8).

Lavintis nuolankume, augti tikėjime ir pamaldume

21. Šiam tobulybės laipsniui pasiekti tegul ištvermingai siekia Viešpatyje galimai daugiau apsimarinti, išsižadėti savęs, lavintis nuolankume, nes puikiesiems Dievas priešinasi, o nusižeminę gauna Jo malonių; ypačiai reikia nuolat kreipti dėmesio į savo vidaus gyvenimą, augti bei stiprėti pamaldumo dorybėje: „Visuomet reikia melstis ir nepaliauti" (Lk 18, 1), kad būtų galima pasakyti: „Esu gyvas, tačiau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus (Gal 2, 20); reikia rodyti vis didesnį tikėjimą: „Iš tikrųjų sakau jums, jei turėsite tikėjimo ir nesvyruosite... visa ko tik prašysite maldoje, tikėdami, gausite" (Mt 21, 21-22), „tikinčiam visa galima" (Mk 9, 22); „tai yra nugalėjimas, kuris nugali pasaulį – mūsų tikėjimas" (1 Jn 5, 4); „mano gi teisusis iš tikėjimo yra gyvas" (Hebr 10, 33).

Tikru, karštu, išmintingu uolumu uždegant ir palaikant savo širdyse Dievo, Bažnyčios ir sielų meilės ugnį, reikia pažinti Bažnyčios reikalus ir pasirinkti tiksliausias priemones jiems aprūpinti.

Būti tvirtoms sunkumuose

Reikia pasižymėti taip pat tvirtumu bet kuriems sunkumams nugalėti, anot Šv. Rašto žodžių: „Aš visa galiu tame, kuris stiprina mane" (Fil 4, 12). „Dievas mano šviesa ir pagalba, ko bijosiu?" (Ps 26, 1). „Su mano Dievu peržengsiu mūrą" (Ps 17, 30); „Tai kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudimas, ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar kalavijas?.. nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, ar galybės, nei dabartiniai nei būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumas, nei gilumas, nei joks kitas sutvėrimas negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje" (Rom 8, 35.38-39). „Nes aš pasiryžęs... net mirti... dėl Viešpaties Jėzaus vardo" (Apd 21, 13).

Išlaikyti Dievo vaikų laisvę

Reikia išmokti tinkamai derinti vidaus, maldos bei mąstymo gyvenimą su uolia, vieša Dievo garbei veikla ir apaštališkais darbais, kad čia būtų išlaikyta, kiek tai yra galima, tikroji Dievo vaikų laisvė: šv. Dvasios įkvėpimu labiau linkusioms melstis ir mąstyti, teiktina įmanomai daugiau progų šiems dalykams atlikinėti, o toms, kurios mėgsta bet kurią kitą veiklą, leistina išmintingai darbuotis atitinkamoje srityje.

Derinti iniciatyvą su klusnumu

Tobulinant save, reikia visuomet turėti galvoje bendrieji Bažnyčios reikalai bei savo Vienuolijos gerovė, ir todėl būtina dėl Dievo visiškai palenkti save bendrai gerovei pagal Įstatus ir vyresniųjų nurodymus. Reikia išmokti sutaikyti savo troškimą veikti didesnei Dievo garbei bei sielų išganymui su klusnumo dorybe, visiškai pasiduodant Vyresniųjų sprendimams.

Veikti glaudžioje vienybėse su Bažnyčios hierarchija

22. Visoje savo veikloje, tiek visa Vienuolija, tiek atskiri jos nariai tesiekia didesnės Dievo garbės ir sielų išganymo glaudžioje vienybėje su Bažnyčia, atseit – būti tampriausiame ryšyje su Šv. Apaštališku Sostu ir savo vyskupais, kitaip sakant, su Bažnyčios hierarchija. Laikydamos savo mažiausiomis tos hierarchijos tarnaitėmis, tesistengia teikti jai įmanomai daugiau pagalbos. Savo vyresnybei leidžiant, tesiaukoja atlikinėti bet kurias pastangas ar darbus, ypač žemesnius, sunkesnius bei pavojingesnius, jei tik tai būtų naudinga Bažnyčiai ir sieloms.

Gyventi Bažnyčios gyvenimu

23. Atsidėjusios tarnauti Dievui ir Bažnyčiai, gaivinamos Bažnyčios dvasia, tesirūpina visų pirma stropiausiai saugoti tikėjimo tyrumą bei visa širdimi pamilti Bažnyčią ir gyventi jos gyvenimu: kartu su ja džiaugtis ir liūdėti, viską daryti, kad jį platintųsi ir klestėtų. Teesie uolios Kristaus vyšnyno darbininkės: kaip anas Evangelijos grūdas, kritęs ant žemės, tenesibijo apmirti sau bei pasauliui, kad gyvendamos Dievui, Bažnyčiai ir savo Vienuolijai, duotų gausaus derliaus.

Stengtis visa atnaujinti Kristuje

24. Težino kiekviena, kad ji tada bus naudingiausia žmonėms bei visuomenei, kada pati gyvens Kristaus dvasia ir kiek įmanydama darbuosis, kad visi pažintų Kristų, kad viskas būtų atnaujinta Kristuje, kad visur Kristus būtų įneštas, kad viskas būtų persunkta Jo dvasia. Nes kaip atskirų tautų, taip visos žmonijos kultūrai tėra tinkamiausi šie Šv. Rašto žodžiai: „Nėra išgelbėjimo kame kitame, kaip tiktai Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje." Todėl visos teįsisąmonina šią Kristaus taisyklę: „Taigi, ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6, 33).